Dažnai gyvename net nesusimąstydami kokia kiekvienos dienos, akimirkos prasmė. Bandydami sekti savo mintis dažnas prieiname išvadą, kad jos klajoja praeityje arba turistauja ateityje, trumpam sustojame čia ir dabar ir vėl kažkur lekiame.

Gyventi čia ir dabar moko daugelis mokyklų, dvasinių praktikų, sukurta apsčiai praktikų. Jei tas buvimas čia ir savęs suvokimas dabarties akimirkoje nebūtų toks svarbus niekas nekeltų šio klausimo. Jei pragyventą laiką čia ir dabar, brėžtume pieštuku ant popieriaus kaip vientisą liniją, o laiką praleistą praeityje arba ateityje žymėtume kaip tuštumą, tai yra nebuvimą dabartyje – mūsų pragyvento laiko piešinys taptu panašus į punktyrinę liniją. Štai taip mes ir gyvename : būdami ir nebūdami. Liūdniausia tai, kad pas dažną ryškios gyvenimo linijos taip ir nesimato, net ir tada, kai jie gyvena. Gyvendami dabartyje dar sugebame pabėgti į svajas, fantazijas, iliuzijas, kurios ir vėl neleidžia suvokti realybės ir dabarties.

Nesiruošiu rašyti kokio pseudo filosofinio diskurso, dalinuosi tik savo refleksija, kurią patyriau pradėjusi rašyti.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad neturėjau svajonės kada nors kažką parašyti ir išleisti, bet svarbiausias dalykas man buvo rašyme užfiksuoti savo mintis. Rašymas buvo mano pačios bandymas suginti minčių avis į aptvarą ir jas kažkaip suskaičiuoti, sužymėti. Anksti suvokiau, kad parašytos mintys lieka saugios, nes žmogiškoji atmintis trumpa, ji ištrina viską, ką manosi esant nereikalinga. Užrašytos mintys man tapo mano gyvenimo liudininkėmis ir tuo pačiu atskleidė dar vieną tiesą apie žmogų. Žmogus gali gyventi keletą gyvenimų vienu metu, jei tik turi tam fantazijos ar noro. Gyventi kito ar net kitų gyvenimus galime pasitelkę meną, knygas, kino filmus.

Smegenims visiškai nesvarbu tai tikra ar ne, jos tiki viskuo į ką mes žvelgiame jausminiu žvilgsniu. Vienu metu negalėjau apsispręsti, kas man labiau patinka skaityti ar rašyti. Šie abu būdai man atrodė malonūs ir panašūs. Deja, deja. Kiek vėliau ėmiau suprasti, kad tik rašydama esu savimi, negaliu parašyti kažko, ko manyje nėra, negaliu sukurti kažko, kas nesu aš. Mano fantazijos yra mano, mano kūryba yra tik mano. Rašydama susivokiau, kad dar turiu vieną supergalią, gyventi iliuzijose, galiu pasiskolinti kažkieno gyvenimo matymą ir jį prisimatuoti kaip rūbą. Rašymas man sujungia dvi būsenas : mąstymo ir pajautimo. Jei rašau tai, kas man svarbu ir aktualu tiesiog esu savyje ir dabartyje. Mano lėtas kūnas mane verčia gyventi savo tempu, jis stabdo mintis, kad spėčiau jas užrašyti, o rašau tik dabartyje, čia ir dabar. Tikriausiai yra dar visokių mano neatrastų būdų kaip galėčiau gyventi dabartyje, bet labai džiaugiuosi atradusi savą inkarą, kuris mane stabilizuoja esamojo laiko akimirkoje. Sąmoningas rašymas yra dar lėtesnis procesas, nes jo metu bandau dar susivokti, ką jaučiu, kas vyksta manyje ir aplink mane. Rašymas – tai toks daugiasluoksnis procesas, per kurį aš galiu pamatyti savo vidų.

Rašant savo pirmą knygą «Skolinta iliuzija» , kartu su kita autore, Kamila Golod, teko susidurti su savo vidinėmis ir išorinėmis iliuzijomis. Lietuvių liaudis sako, kad «akys baisininkės, rankos darbininkės», tai labai atliepia ir mano susikurtus vidinius baubus. Rašymas nėra kažkoks mistinis ritualas, tai yra kelionė į save ir kelionė per save. Iliuzijose gyvena visi žmonės ir pavydo jausmas niekam nėra svetimas, tik vieni drąsiai pripažįsta jį turintys , kiti neigia. Vaikystėje braškės ir obuoliai buvo skanesni kaimynų sode, šiandien bendra knyga atrodo daug prastesnė už kitų išleistas. Patirtis ir galimybė nusileisti į savo vidines gelmes yra dovana, kurią galima įgyti rašant. Prisilietimas prie savojo kūrybiškumo yra kaip terapinė dovana. Atrodo, kad lieku ir liksiu ištikima rašymui, nesvarbu kokie vidiniai ar išoriniai kritikai siautėtų.

Daiva Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Geštalto terapeutė
Iliustracija: Free-Photos / pixabay.com

Dalintis:
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!