Klausimas: Nesu tikra, kas man ir kaip spręsti susidariusią problemą. Ką tik praėjo mano diplomų teikimo diena, kurioje manęs, deja, nebuvo. Trumpai apie, tai, kas įvyko.

Ruošėmės su mama važiuoti, tačiau prieš važiuojant užgavo mane jos mintys/žodžiai…Tikrai juodai ariau moksluose + dirbau pilnu etatu, galima sakyt, pagal specialybę, baigiau VU. Ir ryte, prieš mums išvykstant, sakau jai: „Na, nebus raudonas, tikriausiai, bet nieko tokio, daug dirbau, stengiausi, po gynimo gyrė visa komisija, vadovė siūlė grįžti magistrui“. Ir ji į tai, „Na ne kiekvienas gabus baigti maksimaliai (raudonu) ir dirbti“ dar eigoje buvo klausimas, ar kas nors geriau už mane baigė laidoje. Aišku, nejutau jos balse kažkokio pašaipumo ar noro įgelti man, kaip tik, viso nelengvo proceso metu, ji palaikė ir didžiavosi mano darbštumu ir atsidavimu, sakė, jog esu verta dalyvauti iškilmėse ir didžiuotis.

Nesigiriu, bet baigiau tikrai puikiai, tik iki pat ceremonijos nemaniau, kad gausiu raudoną diplomą. Jau važiuojant į universitetą pravirkau, sugedo nuotaika, galvojau, kokia prasmė važiuoti į šv. Jonų bažnyčią, jei negausiu TO (raudono diplomo).

Ji automobilyje pamačiusi mano ašaras pradėjo replikuot – ko čia verkšlenu, kas man yra, ką ji ne taip pasakė. O man gerklėje toks gumulas buvo, negalėjau ištart žodžio ir paaiškint. Tikriausiai, esmė tame, kad išsigandau… Išsigandau, kad visas arimas ir pastangos perniek, negausiu diplomo su pagyrimu, nepaisant to, kad visą save tam atidaviau, norėdama nors kartą sau ir kitiems, savo šeimai įrodyti, kokia stipri ir pajėgi esu.

Na nuvažiavom iki universiteto, pasirašau už diplomą ir pasiėmiau jį, be jokių ceremonijų. Studijų administratorė dar bandė įkalbėti dalyvauti, juk gausiu raudoną diplomą, bet… Buvau tiek be nuotaikos, kad nežinau, kaip su šypsena būčiau galėjus lipt, atsiimt diplomo… Įlipau į mašiną ir pasakiau (tuo metu ypač įtūžus jaučiausi) – gali girtis savo draugėm! Viskas… Toliau sekė kelionė atgal namo (100 km).

O dar ankstų rytą planavom, kaip po visko eisim pasivaikščioti po senamiestį, išgerti kavos…
Negaliu kaltinti savo mamos, manau, mano reakcija buvo per stipri, pasielgiau karštakošiškai ir sugadinau mums gerą progą, išvyką kartu, kurių ir taip būna labai mažai.

Jaučiuosi išsikrovusi jau gerą mėnesį. Savijauta tokia pati, nepaisant miego trukmės. Turėčiau savimi didžiuotis, tačiau nepamenu, kada taip blogai jaučiausi.

Ieškausi naujos gyvenamosios vietos, netrukus operacija, dirbu, nuo rudens galvoju tęsti magistro studijas. Tiesa, nežinau, ar sugebėsiu. Nesu tikra, kodėl man jų reikia, ir ar aš atsigausiu iki rudens emociškai, ypač po šio incidento. Kas jei ir vėl pradėsiu vaikytis maksimumo darbe ir moksle, o jei nepavyks… Visiškai turbūt palūšiu.

Galvoje sukasi mintys apie prestižą, galbūt apie geresnį atlyginimą ateityje, mamos pasitenkinimą, gal pagaliau galės sudalyvauti nors magistro diplomų teikimų ceremonijoje. Gaila, bet raudonam diplomui tikriausiai jau nebe pakaks energijos.

Nežinau kaip atsitiesti, kaip elgtis toliau. Su mama santykiai kol kas irgi prasti, jaučiuosi sugadinusi jai dukros ir motinos gražią akimirką.

Agnė (vardas pakeistas)

Komentaras: Sveika, Agne. Pirmiausia norisi tave pasveikinti baigus svarbų etapą, gavus puikų įvertinimą. Lūkestis kitų, o matyt ir tavo pačios, būtų išgyvenamas džiaugsmas, pasididžiavimas, o vietoj to išgyveni nusivylimą, liūdesį, baimę, pyktį.

Būtų galima tavo reakcijas „nurašyti“ fiziniam ir psichiniam nuovargiui ir patarti pailsėjus „naujai“ pažiūrėti į situaciją. Tačiau, kaip ir tu pati jauti, yra tam ir gilesnių priežasčių. Tavo mokymasis aukščiausiai balais, darbas pilnu krūviu, studijų  baigimas aukščiausiu įvertinimu – viskas atrodė puiku. Staiga išgirsti mamos „abejonę“ tavo gabumais ir “palūžti“ taip, kad nepavyksta pačiai atsitiesti… Išgyveni visa amplitudę jausmų nuo atvirai reiškiamo įsiūčio iki bejėgiškumo, beprasmybės, tuštumos jausmų. Ir kartu jautiesi kalta dėl savo išgyvenimų. Tačiau, tame ir tikrasis gyvenimas. Kaip rašo šveicarų psichoterapeutė A. Miller, išgyvenę stiprius jausmus išlaisvėjame, ne tik todėl, kad tokiu būdu galime „išsikrauti“, bet ir todėl, kad toks išgyvenimas atveria akis, išvaduoja iš iliuzijų, grąžina išstumtus jausmus. Laisvu, kūrybišku, gyvybingu gali būti tik tuo atveju, jei savivertė grindžiama tikrais jausmais.

Visi mes esame jautrūs, kai kalba eina apie tai, kokie mes esame, kiek vertingi, todėl siekiame gyventi taip, kad galėtume gerai jaustis. Visų mūsų savęs vertinimą didina svarbių žmonių, autoritetų pripažinimas ir skaudina nepritarimas (labiausiai artimų žmonių). Tačiau kartais susirūpinimas, kaip atrodome kitų akimis, ima vyrauti. Įvaizdis išstumia esmę ir tai tampa „patikimiau“ nei tikroji žmogaus asmenybė. Tokie asmenys dažniausiai augo šeimose, kur nuolat buvo vertinami, jautėsi nepakankamai geri, nuviliantys tėvus. Kitą vertus, vaiko savęs vertinimą sutrikdo ir nuolatinis jo girimas. Giliai viduje toks vaikas jaučia, kad pastovus žavėjimasis turi dirbtinumo ir iš tiesų pagyrimai menkai susiję su tuo, kas jis yra iš tikrųjų. Tokiu būdu vaikas gauna žinią, jog toks, koks jis yra, su savo norais, fantazijomis, emocijomis, netinka, yra nepriimtinas.  Prisitaikymas, bandymas įtikti, prasideda ankstyvoje vaikystėje iš baimės prarasti tėvų meilę. Ir šis elgesio stereotipas tęsiasi tolimesniame gyvenime iš baimės, kad jeigu parodysi save tokį, koks esi, būsi atstumtas, paliktas.

Klausi, kaip atsitiesti, kaip elgtis toliau. Pirmiausia, priimti save tokią, kokia tu esi, susitaikyti su savimi, nesmerkti savęs, leisti sau pykti, pavydėti, liūdėti, prašyti pagalbos. Jei jautiesi iš tiesų kalta, atsiprašyti. Antra, pažinti, suprasti save. Keisti galime, tik tai, ką pažįstame. Savęs pažinimui reikia drąsos, dažnai „tikrasis aš“ slepiasi po susikurtu, nerealistišku ir trapiu įvaizdžiu. Tokiu atveju gali pagelbėti psichoterapija. Trečia, prisiimti atsakomybę už save, savo jausmus, elgesį, mintis, norus. Tapti savo gyvenimo šeimininke, pasirinkti, kam skirti savo laiką, rūpintis savimi, savo poreikiais, interesais.

Nuoširdžiai linkiu tau gyventi Savo gyvenimą ir jei prireiktų, drąsos kreiptis pagalbos.

Jūratė Kochankienė | gydymaspsichoterapija.lt
psichologė-psichoterapeutė, tel.nr. +37060023173
Iliustracija: Nicolas Barbier Garreau

loading...