ausra

Sunku būtų paneigti faktą, jog religija, paprastai, remiasi tikėjimu. Kalbėdami apie bet kurį tikėjimą, turime sau atvirai pripažinti, kad tikėjimas reiškia teiginius, kuriais tiesiog tikima, nors tam nėra faktais ręsto pagrindo, tai hipotezė, darbinė tikrovės versija, kryptį nurodantis kompasas ar veiksmų planas, strategija, kurią moksle tikriname eksperimentais, stebėjimu ar kitais metodais, o religijoje, turbūt, tiesiog išmėginame savimi, pasitelkę asmeninę ar artimų/patikimų žmonių patirtį, liudijimus.

Kartais religijos ir mokslo teiginiai persidengia, tuomet pridedame dar vieną perliuką prie žmogiškosios žinijos lobyno, patvirtindami religinę tiesą ir kaip mokslinį faktą, o kartais, tenka konstatuoti, jog subliuško eilinis prietaras ar iliuzija. Moksle, tai nėra didelė drama, veikiau banali kasdienybė, darbo rutina, religijoje, kiek liūdniau, nes tai neretai paliečia ištisą asmens ar visuomenės pasaulėvoką, tad ir pasaulėjautą.

Kai kurie religiniai įsitikinimai yra tiek nutolę nuo žmogiškosios patirties, kad apie jų patikrinimą turbūt neverta nė svajoti, bent artimiausiais šimtmečiais. Ką daryti?

Jei tikėti, tai kodėl? Jei netikėti – kodėl? Seniai pastebėta, jog sakantys, kad Dievo nėra arba tvirtinantys Jį tikrai egzistuojant – abi pusės tiki, nes neturi savo išvadoms pagrįsti jokių konkrečių faktų, vien samprotavimai paremti kitais samprotavimais, t. y. prielaidos paremtos kitomis prielaidomis, kurios paremtos dar kitomis prielaidomis ir taip be galo…

Viena vertus, kas mums darbo, jei kažkam intelektiniai žaidimai teikia pramogos ar kokio kito peno – tos spekuliacijos jų asmeninis reikalas, kaip ir bet koks tikėjimas apskritai, juk turime tikėjimo laisvę. Kita vertus, kai tas tikėjimas tampa socialine norma, tradicija ar net veikti skatinančiu imperatyvu, būtino elgesio schemom, taisyklėm, nerašytais ir rašytais įstatymais, tada tai jau nebe atskiro individo, bet visos žmonių bendruomenės problema ar tiesiog reikalas.

Apibendrinant, galima būtų pastebėti, jog mokslo ir religijos draugystė yra labai sveikintina veikla. Tačiau dar lieka labai nutolę nuo mūsų įprastos tikrovės teiginiai. Kaip su jais?

Turbūt galima būtų pradėti tuo, jog visi religiniai tekstai, mokymai, religinių idėjų sistemos – parašytos ar kažkaip kitaip įkūnytos žmogaus ranka, o visos religinės patirtys, kad ir kas tai būtų, sutelpa į žmogiškos sąmonės reiškinių lauką. Nesvarbu kas vyko ar nevyko kažkur, bet kad tai nutiko žmogaus galvoje – tikimybė labai pagrįsta ir lengvai išpildoma. Antraip, tekų rinktis hipotezę, jog didesnė religijos kūrėjų dalis yra tiesiog melagiai, ko visai nesinorėtų, arba pamišėliai, kas dar liūdniau. Sunku ir nemalonu būtų teigti, žinant daugelio jų dorybingą elgesį bei tvirtą būdą, nors tai irgi dar nėra jokie tiesioginiai įrodymai, kad tarpe jų nepasitaikė jokio išmintingo ir išties ypatingai įkvėpto genialaus šviesuolio.

Taigi, klausimas dėl aprašomų įvykių tikrumo atidedamas, vien todėl, kad tai buvo labai seniai ar kažkur labai toli ar nutiko kažkaip taip, jog niekaip nebeprieinama mūsų analizei, nes tiesiog nėra betarpiškai gautų duomenų. Tačiau tekstus ir kitas religinės veiklos apraiškas, kaip sąmonės fenomenų atspindį, mes tikrai galime tyrinėti.

Kaip pastebi prancūzų mąstytojas Anri Bergsonas „… vaizdiniai negali ateiti iš išorės … mes juos aiškiname … per analogiją su tuo, ką patys esame patyrę … esminė yra mūsų pačių patirtis, ir mes iš pagrindų galime pažinti tik savo pačių širdį … Gyvenimo neįmanoma atkurti, jį galima tik stebėti .. į savo paties gelmes pasineriantis … užčiuopia tai, kas tikrovėje potencialu, ir ištraukia tai, ką gamta jo sieloje paliko tik apmatų ar eskizo forma, tam, kad suteiktų išbaigtą pavidalą.“ (Bergsonas, 2014, 125 p.). Imanuelis Kantas iki jo pasakė dar glausčiau „… kiekviename galimame patyrime, kaip visumoje, glūdi visos mūsų žinios …“ (Kantas, 2013, 172p.) Ne ką kitą vėliau darė ir psichoanalizės pradininkas S. Freudas, patirties turinyje ieškojęs tikrovės suvokimo prielaidų.

Tikslumo dėlei, žinoma, svarbu paminėti, jog Kantas buvo savotiškas sąmonės buhalteris, kuris suskaičiavo visas abėcėlės raides ir kitus galimus “rašto” simbolius ir nurodė, jog visi įmanomi sąmonės reiškiniai tėra šios pradinės semantinės matricos kombinacijos, universalios, nekintančios struktūros išraiškos. Kitaip tariant, jis aptiko egzistuojant sąmonės Lego kaladėles bei jų montavimo principus, su tam tikru, konkrečiu, ribotu variacijų skaičiumi, tačiau, jei dar pridedame unikalią kiekvieno individo patirtį, tas variacijų, įmanomų sąmonės paveikslų skaičius tampa kone beribis, turinio prasme, tačiau visgi ribotas, savo struktūrine išraiška. Čia lyg žmogaus kūnas, veido bruožai ir įvairios kitos ypatybės, visų skirtingi, tačiau skeleto konstrukcija, tam tikros proporcijos, organų skaičius praktiškai identiški.  S. Freudas gi, tyrė tik pačių sąmonės reiškinių tarpusavio sąveikas, jų poveikį vienas kitam. Bergsonas atsidurtų turbūt kažkur per vidurį, atsispirdamas nuo konkrečių sąmonės fenomenų jis neria į pačią būties gelmę.

Čia svarbu atminti tą sąmonės reiškinių buhalteriją, kuri numato, jog bet kokios mūsų patirtys iš esmės yra vienų ir tų pačių raidžių kombinacija, paspalvinta asmenine patirtimi, kas reiškia, kad bet kuri religinė ar tiesiog žmogiška patirtis yra universali. Mums visiems gėda, pikta ar linksma, įvairiose religijose patiriame tą patį šventumo virpulį, kurį Otto Rudolfas, vokiečių religijotyrininkas, pavadino numinosum ir t. t.

Trumpai tariant, kai turime reikalą su sąmonės reiškiniais, lengvai sutiksime, kad jų paruošimo receptas numato universalų kodavimo tarpininką, kurį pabandė aprašyti ir susisteminti Kantas (Grynojo proto kritikoje) ir dar ilgai tirs ir galbūt kažkada galutinai ištirs neuro ir kitoks mokslas, todėl ne garsas skamba tyloj, o garsai galvoje, turime asmeninių patirčių paletę, užpildančią paveikslo formas, ir tikrovės sąlygas, į kurias reaguojame it vorai tuos vaizdinių voratinklius kurpdami.

Taigi, grįžtant prie religijos ir atsisukant į asmeninę patirtį, tenka prisiminti, kaip prieš gerų dešimt metų, skaitant Bibliją, aplankė dvejopas pojūtis. Pirma, iškilo labai įtaigus ir neabejotinas žmogiškosios išminties lobyno įspūdis, įvairiopa prasme, antra, pačiame skaitymo įkarštyje ėmė smelktis kažkoks keistas ir neaiškus jausmas, blanki nuovoka, jog viskas yra atvirkščiai.

Pasitinkant įvairius autorių teiginius natūraliai juos matuojamės it drabužius, lyginame, gretindami asmeninę patirtį atrandame panašumų, sutapimų, skirtumų, teksto mintis pratęsiančių įžvalgų ar neatitikimų. Todėl knygos visada buvo, ir tikiuosi dar ilgai išliks, vienu įdomiausių ir vertingiausių šio pasaulio pažinimo būdų.

Tai štai, Biblijoje aprašomas velnias iš esmės neatrodo blogas padaras, o veikiau kaip STT pareigūnas, kuris norėdamas demaskuoti nedorėlį inscenizuoja nusikalstamą veiką, pasiūlo kyšį ir taip nustato kas yra kas, vertas žmogus tos beribės Dievo meilės ar ne. Skaitant Jobo istoriją, kyla įspūdis, jog žmogus patikrinamas nepaprastai nuodugniai, iki panagių, lyg būtų pretendentas į ministro ar prezidento postą, patikrą atlaiko ir mėgaujasi pelnytu gėriu ir malone. Aišku toks suktas mūsų laimės griovėjas ir amžinojo gyvenimo vagis negali mums patikti. Tačiau ar tikrai vagis? Juk kyšį žmogus ima laisva valia. Tačiau žvelkime dar giliau. Toks racionalus veiksmas, tikrovės ypatybių dirbtinis pertvarkymas, eksperimentavimas juk yra tradiciškai mokslo, o iš esmės, tai tiesiog racionalaus proto funkcija. O Dievas, visi gerai žinome – Dievas yra meilė [Jn1:8].

Taigi, jau visai artėjant į pabaigą, norisi pasakyti, jog Dievas ir velnias, visai atitinka universalias žmogiškąsias duotybes, o tiksliau jų projekcijas, kaip pasakytų Freudas. Tai amžina proto ir širdies kova, kartais draugystė, čia jau kaip kam išeina.

Ir čia kažkaip norisi prisiminti Vytauto V. Landsbergio pasakojimą apie jo susitikimą su moksleiviais Kaišiadoryse, kurie jo paklausė, o kuo skiriasi Dievas nuo šėtono?

“Reikėjo greitai sugalvoti kokį nors kalambūrą. Sakau, – „skiriasi vienu jungtuku, Dievas sako „ir… ir…“, o šėtonas „arba… arba…“ Dievas jungia, nevertina, šėtonas skiria, rūšiuoja.”

Be jokios abejonės, visi šie samprotavimai nieko išties neįrodo ir nieko nepaneigia, bent jau visos tos religinės tikrovės, kuria tikima, tai tikrai, vienintelė autoriaus pastanga buvo noras parodyti, jog galime dalykus matyti ir taip bei paskatinti skaitytoją mąstyti kritiškai.

Graikų tragedijos tėvas Aischilas aprašė Prometėjo mitą, kuris buvo titano Iapeto ir Temidės sūnus. Ten minima, kad žmonės labai netobuli kūriniai, panašūs į sapno šešėlius, kurie matydami nematė, o girdėdami negirdėjo, jie neturėjo supratimo apie metų laikus ir dangaus kūnus. Prometėjas juos pamokė skaičiuoti ir rašyti, gydyti ligas, naudotis metalais, supažindino su patogumais ir davė jiems civilizacijos pradus. Tačiau svarbiausia – dovanojo jiems ugnį, “Visų menų šaltinį…”, kuri apšviesdama tamsą suteikia tiesą ir laisvę, laisvę kurti ir eiti savu keliu.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Foto: Joshua Hibbert

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!