[Religinės] pasaulėžiūros revizija

1

pasauleziura

Kaip pastebi Maxas Weberis, savo veikale „Religijos sociologija“, „Dievai“ yra dažniausiai atsitiktinai atsiradusių vaizdinių chaosas, kurie palaikomi tradicijos, kulto. Tie vaizdiniai, tai reakcija į tam tikras istorines aplinkybes, iššūkius, sukrėtimus, tokius kaip karas, badas, gamtos kataklizmai, ūkiniai, socialiniai ar kitokie bendruomenės virsmai. Dažniausiai vieno ar kito vaizdinio atsiradimo jau nebeįmanoma atsekti, jo kilmė dingusi istorijos tamsoje ir dabar sudėtinga pasakyti kodėl, kas ir kaip. Kita vertus, dar senovės graikų išminčiai tapatino savo panteono dievus su kitų kraštų dievybėmis, įžvelgdami tam tikras universalijas.

Artėjant link mūsų dienų, galima paminėti, kad tiek K. G. Jungas, tiek, tarkime, garsus mitų tyrinėtojas Džozefas Kempbelas (Joseph Campbell), religinius vaizdinius, mitologines istorijas traktavo kaip žmogaus psychės, asmenybės individuacijos procesų išorinę projekciją.

Pavyzdžiui, tyrinėdamas ketverybės archetipą, perteikiantį psychės visumą, Jungas rašė:
„… paprastai pastebėdavau, jog žmonės linkę laikyti ketvertą jų pačių arba, tiksliau – kažko, esančio juose, simboliu. Jie jautė, kad šis simbolis glaudžiai susijęs su jais, panašiai kaip kūrybinis pagrindas, gyvybę kurianti saulė nesąmoningos psichikos gelmėse … pritaikę lyginamąjį metodą … galime daryti išvadą, kad simbolis, spontaniškai atsiradęs šiuolaikinio žmogaus sapnuose, reiškia tą patį – Dievą viduje … pagrindinis krikščionybės simbolis yra trejybė, o nesąmoningos psichikos formulę sudaro ketvertas … Nesunku nuspėti, kad ketvirtasis žymi velnią.“ (Jung, C. G. 1998, 61 – 62 p.)

Šiuos motyvus rasime įvairiose religijose, pasaulio tautų mitologijose, tai ir Rojaus sodas, su savo keturiom upėm ir dangiška Jeruzalė su keturiais įėjimais, ir keturlapės mandalos su pasaulio šalimis, ir pirmapradis garsas OM iš keturių dėmenų, ir etc.

Šiam Maxo Weberio minimam vaizdinių chaosui sutvarkyti galime pasitelkti Alberto Šveicerio religijų interpretavimo bei klasifikavimo metodą.

Pagarbos visam kas gyva etika

Albertas Šveiceris, vokiečių kilmės gydytojas, teologas, muzikas, misionierius, visuomenės veikėjas, rašytojas, religijotyrininkas filosofas ir gal tiesiog šventas žmogus, teigė, jog visų stebimų reiškinių pagrindą sudaro noras gyventi.
Valstybė ar religinė institucija – tai būdai žmogui visuomenėti, t. y. tapti bendruomenės, žmonijos dalimi, socializuotis perimant tam tikrą pasaulėžiūrą, vertybes, įgūdžius. Socialiniai-politiniai ar religiniai idealai tampa svarbūs tiek, kiek pasitarnauja individo augimui bei integracijai visuomenėje. Jei pavienis individas, minėtų institucijų dėka, netenka savo teisių ir yra joms paaukojamas, susiduriame su nusižengimu didžios pagarbos gyvybei principu.

Kiekviena religija perteikia tam tikrą pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra, tai visuomenę ir individą jaudinančių minčių visuma apie pasaulio esmę ir tikslą, apie žmonijos ir pavienio žmogaus vietą ir paskirtį jame. Ji atsako į klausimus, kokią reikšmę turi individui visuomenė, kurioje jis gyveną, kokią reikšmę turi jis pats, koks mūsų visų gyvenimo tikslas, ko tikėtis iš pasaulio ir t.t.

Remiantis A. Šveiceriu galima išskirti keturis pasaulėžiūros tipus:
optimistinę-etinę, pesimistinę-etinę, optimistinę-neetinę ir pesimistinę-neetinę.

Žmogaus gyvenimas, tai kova už būvį dviem frontais: siekis įsitvirtinti gamtoje ir visuomenėje, konfrontuojant su panašiais į save. Iš to, kaip su šiomis užduotimis tvarkomasi ir išplaukia prielaidos pasaulėžiūrai apibrėžti. Galime kalbėti apie etinę ir neetinę kovą, kultūrą arba civilizaciją.

Optimistinė-etinė. Optimistinė pasaulėžiūra yra tokia, kuri labiau vertina būtį nei nebūtį ir todėl pasaulį ir gyvenimą teigia kaip tam tikrą vertybę. Etika – tai žmogaus veikla, kurios tikslas yra asmenybės vidinis tobulumas, kuris apibrėžiamas priklausomai nuo to, kokia susidaro pasaulėžiūra – pesimistinė ar optimistinė. Etika padeda panaudoti visus ligšiolinius pasiekimus individo tobulinimui. Optimistinėje pasaulėžiūroje ir etiniame praduose glūdi kultūros varomoji jėga, teigia Šveiceris. Kultūros idealai sunyksta, kai nepavyksta pakankamai tvirtai pagrįsti optimistinio ir etinio pasaulėžiūros pradų. Praktiškai visos dualistinės pasaulio religijos yra optimistinės pasaulėžiūros nešėjos. Jos remiasi viltimi, kad etinis paradas įveiks gamtiškąjį ir šitaip visą pasaulį bei žmoniją pakylės į tikrąją tobulybę. Tai Zaraostrizmas, Judaizmas, vėlesnioji Krikščionybė. Kinų religiniai mąstytojai Lao Dzė, Konfucijus, Džuang Dzė yra sukūrę ir atstovauja taip pat optimistinę-etinę pasaulėžiūrą.

Pesimistinė-etinė. Pesimizmas – tai sumažėjęs stimulas gyventi. Pesimizmą galime aptikti visur, kur tik žmogus ir visuomenė nebesijaučia esą valdomi jokių pažangos idealų, žadančių kažką gera, šviesaus. Induizmas ir budizmas yra pasaulį neigiančios religijos, jos atstovauja pesimistinę-etinę pasaulėžiūrą. Netikima pasaulio pažanga, todėl stimuliuojama tik vidinė, o ne išorinė kultūra. Tai rezignacijos, universalios užuojautos ir pasaulio išsižadėjimo etika.

Optimistinė-neetinė. Tai būtų pasaulėžiūra tikinti mokslo pasiekimais, pasaulio užvaldymo sėkme, bet niekinanti žmogų, atskiro individo tobulinimas ar ugdymas nerūpėtų. Veikiausiai, tai būdinga degradavusioms visuomenėms, etine prasme, sociopatų bendruomenėms, kur remiamasi tik galia, ar kokiems žmonijos užkariautojams.

Pesimistinė-neetinė. Paprastai tariant, neetinė ir pesimistinė visuomenė, tai ta pati etiškai degradavusi, be religijos ir tikėjimo visuomenė, bedievių civilizacija, kokios nors globalios ekologinės, technogeninės ar kitos fatališkos katastrofos akivaizdoje. Deja, bet sunku paneigti, jog kartais kažkiek primena šių dienų pasaulį ar pesimistines jo raidos prognozes.

Nors gal tai ir savaime suprantama, bet visgi paminėtina, kad pasaulėžiūrų kūrimas yra ne vien religijų teisė, tą sėkmingai daro filosofija, mokslas ir kt. Viskas gali turėti įtakos pasaulėžiūros formavimuisi.

Kiekviena pasaulėžiūra, taip pat ir religinė, kaip jau minėta, yra tam tikra minčių visuma. Prisimenant Viljamą Džeimsą ir jo paskaitą skirtą vieniui ir daugiaui (The One and The Many), kurią drauge su kitomis rasime jo knygoje „Pragmatizmas“, galime teigti, kad vėliau ar anksčiau, nuosekliai tyrinėdami, iš tos minčių visumos išvesime kokią nors vieną, visą apimančią idėją:

„Visos žmonių sukurtos sistemos – administracinės, pramoninės, karinės [religinės] ir kitos – tarnauja kiekviena savo nustatytam tikslui. Visos gyvos būtybės siekia savų specifinių tikslų. Jos priklausomai nuo savo išsivystymo lygio dalyvauja kolektyviniuose, gimininiuose tiksluose; taip pat didesni tikslai apima mažesnius tikslus, kol pagaliau pasiekiamas absoliučiai vienas galutinis ir aukščiausias tikslas, kuriam tarnauja visi be išimties dalykai.“ (Džeimsas, V. 1995, 155 p.)

Kitaip tariant, kiekvieną pasaulėžiūrą galima redukuoti iki vienos pagrindinės idėjos, idealaus vaizdinio, kurio kaip tikslo siekia visuomenė ar religinė grupė. Gautas tokiu būdu idėjas galima lyginti tarpusavyje, taip atrandant skirtingų religijų konceptualius skirtumus ar panašumus. Suprantama, jog tai nėra lengvas uždavinys, tokia analizė reikalauja išmanymo ir nuoseklaus tyrimo.

Yra ir kitų būdų pasiekti tikslą, gal net paprasčiau, pasitelkiant, pavyzdžiui, V. Kavolio minimą L. Dumont’o teoriją, kuri leidžia atlikti, vieno rakto civilizacijos analizę. Čia atkreiptinas dėmesys į santykį tarp religijos ir sekuliariosios kultūros, kas suveikia kaip visraktis leidžiantis vienu konceptu viską išaiškinti arba bent jau numatyti bendrą pasaulėžiūros struktūrą, pagrindinių idėjų dominavimą, tendencijas, raidos modelį vienoje ar kitoje visuomenėje.

Pavyzdžiui, moderniųjų Vakarų sekuliarią kultūrą aiškintume kaip apglobiantį sluoksnį, o religiją – kaip apglobtąjį sluoksnį, subkategoriją. Kitaip tariant, valstybės įstatymai modernioje kultūroje visiems privalomi ir sekuliarūs, jų turi klausyti visi, o religijos reikalavimai yra laisvai pasirenkami ir nėra privalomi. Viduramžiais Vakaruose vyravo atvirkštinis santykis, religija buvo visa apglobiantis sluoksnis, nustatantis žaidimo taisykles, tad ir vietą sekuliariai kultūrai, mokslui, filosofijai ir visam kitam. Tai tarsi daugiasluoksnis sumuštinis, vakar religija, šiandien sekuliarioji kultūra, rytoj gal būt dominuojančią padėtį užims mokslas ar atsiras dar kažkas (V. Kavolis, 1996, 91-101 p.). Šiomis dienomis, tarkim Islamo pasaulyje arba tibetiečių atveju, visa po savimi apglėbiantis sluoksnis yra religija. Tikėtina, kad civilizacijos, kuriose dominuoja sekuliarusis sluoksnis, susitars tarpusavyje lengviau, nei tos, kur viską apsprendžia tam tikros religinės dogmos.

Grįžtant prie Šveicerio ir reziumuojant šią nesudėtingą pozityvios-pesimistinės,etinės-neetinės pasaulėžiūrų tipologiją, tenka pridurti, kad tai tik pirmas žingsnis, labai apibendrintai nusakantis dominuojančias gyvenamojo pasaulio nuostatas.

Pažvelgus atidžiau, pesimistinė-etinė pasaulėžiūra gali pasirodyti visai patraukli, jau vien todėl, kad visas individo galias akina pajungti jo asmenybinei raidai. Kita vertus, kaip pastebi Šveiceris, stoikai, artima budizmui savo pasaulio neigimu filosofija, yra Romos imperijos žlugimo pradžia arba bent jau viena iš galimų ir svarių jos nykimo priežasčių. Kitaip tariant, tokia pasaulėžiūra stiprina atskira individą, bet silpnina visuomenę, valstybę.

Nesunku pastebėti, jog daugelio tautų sėkmės, didybės pagrindą sudarė tikėjimas savo išskirtinumu bei tuo, jog šie žmonės atlieką tam tikrą misiją žemėje, kuri, paprastai, yra inicijuojama ir palaikoma aukštesnių jėgų. Kita vertus, optimistinė-etinė pasaulėžiūra nors ir giriama, taip pat nėra ideali, jau vien todėl, kad dėl chaotiškų, kaip pastebėjo M. Weberis, savo prielaidų, tiek optimizmas, t. y. visuomenės siekiai, tiek pati etika gali būti labai prieštaringi savo viduje, ko pasekmė, tikėtina, sunkiai išvengiami konfliktai atskiro individo viduje. Sykiu, numatomi ir išoriniai konfliktai, t. y. tarp pačių skirtingų optimistinių-etinių pasaulėžiūrų. Tai gali pasireikšti kaip kaimyninių bendruomenių nesutarimai ar net kariniai konfliktai dėl religinių, etinių ar kitokių nuostatų. Pavyzdžių gausu šiandienos pasaulyje.

Kaip jau minėta, Šveicerio manymu, visų reiškinių pagrindą sudaro noras gyventi. Pasaulis – tai žiaurus noro gyventi susidvejinimo spektaklis. Vienas noras gyventi yra nukreiptas prieš kitą norą gyventi. Paradoksalu, bet visi, giliausioje savo esmėje, siekia to paties ir sykiu, dėl savo nesupratimo, nežinojimo dėl to konfliktuoja, nes mano, kad kito tikslai kažkokie kitokie, svetimi, priešiški. Išeitis iš padėties – kiekvienoje unikalioje konfliktuojančių šalių situacijoje atrasti tai, jog kiekviename aptinkamas noras gyventi siekia susilieti su kitu noru gyventi ir iš esmės siekia to paties. Kitaip tariant, siekdami gyvenimo ir iš esmės patys būdami gyvenimas žmonės siekia vieni kitų. Juk plačiąja prasme – visa kas gyva, gyva, tik to, kas gyva dėka. Neįmanoma pasiekti daugiau gyvenimo naikinant gyvenimą kituose, priešingai, tik padėdami kilti kitiems, mes kylame ir patys. Šis faktas tai žiburys tamsos karalystėje.

Kaip išeitį, kaip galimą sprendimą šiai visai skirtingų nuostatų ir pasaulėžiūrų painiavai Šveiceris siūlo atlikti nuostatų, vertybių, pasaulėžiūros reviziją pateikiant besąlyginės pagarbos gyvybei etiką. Jis rašo:

„Mums iškyla materialaus ir dvasinio pradų tarpusavio santykio problema. Mes žinome, kad visi privalome grumtis su tikrove dėl savo žmogiškumo ir rūpintis, kad beveik beviltiška daugelio kova dėl savojo žmogiškumo vėl pasidarytų perspektyvi.
Dvasinė parama šioje kovoje mums yra įsitikinimas, kad žmogaus niekada nevalia aukoti gyvenimo sąlygoms, kaip kokio žmogdaikčio … didi pagarba gyvenimui sukyla prieš šį jausmą ir sukuria tokią dorovinę nuostatą, pagal kurią kiekvienam žmogui yra užtikrinama, jog žmogiškas orumas ir žmogiškoji vertė, kurių jam nenori pripažinti gyvenimo sąlygos, yra pripažįstami kitų žmonių mintyse.“

Kitaip tariant, didžios pagarbos gyvenimui etika kviečia besąlygiškai gerbti pačią gyvybę savyje ir aplinkiniuose, gamtoje, saugoti ją, tausoti ir puoselėti. Tai gana gerai atliepia ir Kanto moraliniam imperatyvui, ir Levino etikai, kito Veido pagarbai.

Dievo balsas

Kaip pastebi Jungas, „… tyrinėjimų dėka sužinojome, jog individualią sąmonę supa ir sąlygoja beribė nesąmoninga psyche … Psyche išplinta taip toli už sąmonės ribų, kad pastarąją lengvai galime palyginti su sala vandenyne.“ (Jung, C. G. 1998, 83-85 p.)

Įvariose religinėse tradicijose aptiksime gana daug tokių epizodų, kai iškilus krizinei situacijai sprendimą pakužda kažkas, ką dabar turbūt apibrėžtume kaip pasąmonę, kažkoks kitas protas iš anapus, kažkas iš sielos gelmių. Visai tikėtina, kad tam tikri išpopuliarėję vaizdiniai ar religinės idėjos, apibrėžti M. Weberio, nėra jau tokie visai chaotiški ir nesuderinami tarpusavyje. Vien jau todėl, kad iškilo tinkamu laiku, buvo aktualūs ir kažkada padėjo išspręsti vieną ar kitą konkrečią, praktinę problemą, ko pasekoje buvo sureikšminti, suabsoliutinti, imami garbinti, sudievinti. Bėda tik ta, kad niekas nestovi vietoje, gyvenimas, tai amžinas judesys, viskas keičiasi ir tai kas buvo tiesa ir naudinga vakar, ne visada bus gerai ir teisinga šiandien.

Vienas iš dažniausiai paplitusių būdų susisiekti su „anapusine“ išmintimi yra įvairios pakitusios sąmonės būsenos kurios ištikdavo žmones natūraliai arba pasitelkiant tam tikras psichotechnikas, sąmonę keičiančias medžiagas. Tai labai plati tema, tad paprastumo dėlei galima paminėti, kad natūraliai pakitusi sąmonės būsena galinti laiduoti tokį ryšį yra, pavyzdžiui, sapnai, psichotechnikos puikus pavyzdys yra meditacija, o sąmonę keičiančios medžiagos, kad ir Amanita muscaria po specialaus apdorojimo valgymas.

Biblijoje daug kur minimas sapnavimas, kaip pranašavimo priemonė. “Pradžios knygoje”, 37 sk. aprašoma Juozapo, kuris mokėjo pranašauti aiškindamas savus ir svetimus sapnus, istorija. Pats Dievas kartais apsireikšdavo sapnuose, pvz. Saliamono sapnas (Karalių Knyga 1, 3:5). Bibliniai pranašai, kai kada minimi, įvardinami kaip regėtojai arba sapnuotojai ir jų buvę daug, dešimtys ar net šimtai vienu metu, nebūtinai judaizmo atstovai.

Žmogaus psychė nėra šiaip kažkokia pasyvi struktūra, tai gyvas, į aktualias problemas reaguojantis tarsi organas, pavyzdžiui:
“Kaip alkanas sapnuoja, kad valgo, tačiau nubunda toks pat alkanas, arba kaip trokštantis sapnuoja, kad geria, tačiau nubunda pavargęs ir troškulio kamuojamas …” (Izaijo knyga 29:8)

Psychė atlieka tam tikra kompensacinę ar patariamąją, kartais gal net terapinę funkciją:
„Pirmojo pasaulinio karo metu kareiviai fronte daug dažniau sapnuodavo namus nei mūšių scenas. Karo psichiatrai laikėsi principo, jog kareivius, kurie per dažnai sapnuoja karo vaizdus, reikia išsiųsti namo,nes jie psichiškai nebegali atsispirti išorės įspūdžiams.“(Jung, C. G. 2010, 376p.)

Apibendrinant galima teigti, jog psychė yra savotiškas superkompiuteris kuris gali labai daug, gerokai daugiau nei žmogaus protas, tradicine šio žodžio prasme, gali patarti daug naudingų dalykų, su sąlyga, jei žmogus geba išgirsti, suprasti, sykiu, tai ta dirva kur gimsta religiniai vaizdiniai, mistinės patirtys bei pačios religijos.

Naujas metodas

Tyrinėti sapnus, meditacijas ar psichoaktyvias medžiagas išties būtų labai įdomu, bet, deja, tai per plati tema, viršijanti šio darbo rėmus, reikalaujanti nemažai laiko ir išmanymo, tad šį smagumą atidėsime. Kita vertus, norisi pasidalinti visai paprastu ir kiekvienam žmogui prieinamu savistabos metodu. Tam nereikia pakitusios sąmonės būsenos, nereikia ir kažkokių ypatingų slaptų žinių ar nugludintų kompetencijų. Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, jog jis tėra hipotetinis ir dar per menkai patikrintas praktikoje.

Teorinis pagrindas yra modifikuota Freudo riktų teorija ir fenomenologinis stebėjimas. Freudas išskiria kelias riktų rūšis: šnekos, rašymo, skaitymo, klausos, užmiršimo, vardo tarimo, daiktų pametimo ir kit. Riktų kilmė aiškinama įvairiai, manoma, kad kai kurių priežastys yra fiziologinės (t. y. nuovargis, kraujotakos sutrikimai ir įvairūs negalavimai), psichofiziologinės ir grynai psichologinės.

Nusakydamas psichologines priežastis, riktų fenomeną Freudas apibrėžia kaip psichinius aktus, įvykstančius dėl dviejų skirtingų ketinimų interferencijos (vienas kitą slopina). Sąvoką ketinimas būčiau linkęs pakeisti ir vadinti tiesiog impulsu arba intencija. Paprastai riktas aiškinamas kaip praeityje nuslopinto impulso nekontroliuojmas pasireiškimas, susikirtimas su kitu impulsu arba intencija. Pvz.: pradėdamas susirinkimą žmogus netyčia prataria, jog skelbia posėdį baigtą, vietoj to, jog pradeda, kas nurodo į nenorą tame posėdyje dalyvauti.

Šnekos ir rašymo riktai savo prigimtimi ir dėsningumais yra panašūs. Riktai yra kompromiso padarinys, pusiau sėkmė, kiekvieno iš dviejų impulsų. Taigi, šio metodo esmė ta, kad išsikeliu prielaidą, jog riktai gali būti ne tik nuovargio ar nuslopintos intencijos pasekmė, bet ir tiesiog psychės žinutės, atkeliaujančios iš gilios asmeninės ar kolektyvinės pasąmonės, tai ketinimas mums pranešti kažką naują, ko dar nebuvome patyrę, galvoję, mąstę. Su tikslu apie kažką mus įspėti, pamokyti, žodžiu pasakyti mums kažką, ko iki šiol nebuvome mąstę ir girdėję.

Esu surinkęs nemažai savo asmeninių riktų ir čia pateiksiu kelis, kurie, mano supratimu, negali būti nuovargio, išsiblaškymo, nes kartojosi gana daug kartų, ar užslopintos intencijos, impulso pasekmė, nes tokių intencijų savo praeityje neaptinku. Žinoma, visada galiu klysti. Kaip minėjau, metodo interpretacija teorinė, nepagrįsta išsamiais moksliniais tyrimais.

Štai keli pavyzdžiai:

Literatūta (literatūra) – viena vertus, galima numanyti, kad riktas įvyko dėl to, jog „t“ ir „r“ raidės yra šalia viena kitos klaviatūroje, kita vertus, yra ir daugiau žodžių, kur raidės yra taip pat šalia, bet toks riktas neatsiranda arba taip dažnai neatsiranda kaip šis, nesikartoja. Vienas iš aiškinimų galėtų būti toks, jog litera+tūta nusako literatūtą kaip raidžių tūtas, vamzdynus, o kas tais vamzdžiais srūva, nesunku nuspėti – žmogaus sąmonė. Sykiu tai atskleidžia ir literatūros kaip cenzoriaus, ribotuvo funkciją. Kalba, žodžiai iškyla kaip kaip minties aptvarai.

Terorija (teorija) – na šis riktas manau nesunkiai dešifruojamas. Bet kokia teorija yra savotiškas minties teroras tikrovės atžvilgiu, ypač jei ji sureikšminama, idealizuojama, iškeliama aukščiau kitų, paverčiama stabu. Prisimenu gana gerą, bet skausmingą pavyzdį. Kartą, be plombuojant dantį, gydytoja kažkiek pastos užtepė ant odos, burnos viduje. Kai pasta sukietėjo buvo išties nemalonu, tą vietą pradėjo perštėti, skaudėti. Panašus santykis yra ir tarp judraus gyvenimo bei sustingusių taisyklių, teorijos.

Darugai (draugai) – įdomus dažnai besikartojantis riktas. Čia matau “dar+ug”, ką interpretuočiau kaip “daugiu”, “dar” (dar daugiau) sąsają su augimu, ūgėjimu. Kitaip tariant, draugystė – tai augimo galimybė.

Tarka (tvarka) – iš esmės apie tą patį, apie ką ir terorija.

Davasios (dvasios) – sąvoka “dvasia”, žmogaus dvasia, interpretuojama kaip kažką duodantis pradas, davimas, davėja.

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Džeimsas, V. (1995). Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 149-155 p.
Freud, S. (2004). Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius: vaga.
Jung, C. G. (2010). Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai.
Jung, C. G. (1998). Psichologija ir religija. Vilnius: Aidai.
Kavolis,Vytautas (1996). Kultūros dirbtuvė. Vilnius : Baltos lankos.
Šveiceris, A. (1989). Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis.
Vert. Lietuvos vyskupų konferencija (1999). Šventasis raštas. Vilnius: Katalikų pasaulis.
Weber, Max (2000). Religijos sociologija. Vilnius: Pradai.

Dalintis:

1 COMMENT

  1. Su malonumu perskaičiau straipsnį, tik, kadangi labai kitaip matau tuos dalykus, apie ką rašoma, norisi kabinėtis ir labai lengva kabinėtis prie teiginių, kurie neargumentuojami.
    Galima susidaryti įspūdį, jog autorius judaizmą ir “vėlyvąją krikščionybę” (kad ir kas tai bebūtų), priskiria prie dualistinių religijų. Įdomu, kokiu pagrindu, nes vargu, ar šių religijų atstovai su tokiu epitetu sutiktų.
    Taip pat, autorius linkęs religijos fenomeną kildinti iš išimtinai intrapsichinių struktūrų veiklos, kas, nors ir neretai pasitaiko psichologijos klasikų darbuose, yra drąsi, bet redukcionistinė idėja. + šiuolaikiniai religijos psichologai (K. Pargament, L. Kirkpatrick, J. Bering ir pan.), laikosi kuklesnės pozicijos šiuo klausimu.
    Be to, straipsnyje sunkoka susigaudyti, kur baigiasi cituojamų autorių mintys ir prasideda straipsnio autoriaus.
    Ir galiausiai, nors ir buvo įdomu, taip ir likau nesupratęs, apie ką čia tas straipsnis. Čia gal apibendrinimas būtų padėjęs ar įvadinė pastraipa.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here