Ribos. Ar galima gyventi be jų?
5 (1)

Joshua Ness / Unsplash

„Kaip žemės savininkas savo sklypą pažymi tam tikromis fizinės nuosavybės ribomis, taip ir mes turime nusistatyti fizines, psichines, emocines ir dvasines savo gyvenimo ribas, kad galėtume atskirti, už ką esame atsakingi, o už ką ne“, – rašoma Henry Cloudo ir Johno Townsendo knygoje „Ribos“.

Iš šios citatos galima suprasti, kad tai yra lyg žmogaus asmenybės tapatumo laukas, kuris padeda suvokti „kas aš esu“ ir „kas aš nesu“.

Kai žmogus suvokia savo ribas – jis jaučiasi stipresnis, realistiškai vertinantis savo galimybes, tikintis, kad gali pasiekti norimus tikslus. Atsiranda, toks apčiuopiamas jausmas savęs, kuris suteikia aiškumo, krypties, vidinės ramybės, pasitikėjimo, drąsą gyventi bei gebėjimą kurti nuoširdžius santykius.

Tuo tarpu negebėjimas suvokti, pažinti bei nusibrėžti savo ribas veda prie daugelio sunkumų – depresijos, per didelio nerimo, nepasitikėjimo savimi bei kitais, baimių, nežinojimo savo norų, tikslų, priklausomybių, problemų santykiuose. Ribų temą galime aptikti dažnoje problemoje, dėl kurios žmogus kreipiasi pagalbos į psichologus.

Riba yra tai, kam mes sakome „taip“, o kam sakome „ne“. Tai galioja informacijai, santykiams, pasiūlymams, maistui – viskam, ką įsileidžiame į save. Jeigu mūsų ribos nėra tvirtos, galime save apnuodyti pertekline, mums nereikalinga informacija, patirtimis.

Ribų temai iliustruoti pasitelksiu ląstelės vaizdinį. Tam, kad ląstelė žmogaus kūne sveikai ir tinkamai funkcionuotų, ląstelės membrana turi atlikti savo funkciją. Ji turi gebėti diferencijuoti, kokios medžiagos ląstelę maitina, o kokios žaloja. Jeigu membranoje veikiantys mechanizmai klaidingai identifikuos medžiagą ir įleis į ląstelę tai, kas destruktyvu, visos ląstelės funkcionavimas bus sutrikdytas.

Taip pat dar viena ląstelės membranos funkcija yra šalinimas, kuris gyvybiškai reikalingas, tam kad ląstelė neapsinuodytų ir galėtų darniai gyvuoti. Taigi, membrana yra lyg muitinė, kuri tikrina, kad vyktų abipusė apykaita. Tai yra tam tikra riba, kur baigiasi vienas pasaulis (ląstelė) ir prasideda kiti pasauliai (organizmas sudarytas iš daugelio ląstelių). Taigi analogiškai galime įsivaizduoti ir žmogų, kuris gyvena visuomenėje ir mes kasdien, kiekvieną minutę turime filtruoti su kuo sutinkame sąveikauti, o kas mums nepriimtina.

Kaip atpažinti savo ribas?

Savo ribų būklę galime įvertinti visose gyvenimo srityse – darbe, šeimoje, santykiuose su draugais, vaikais ir t.t. Ribos yra glaudžiai susijusios su mūsų fiziniais, psichologiniais, emociniais, dvasiniais poreikiais ir gebėjimu prisiimti atsakomybę už jų patenkinimą. Indikatoriai, kurie padeda suvokti, kas vyksta „muitinėje“, yra kylantys jausmais, emocijos, kurios įspėja, kaip asmens vidus reaguoja į aplinkoje vykstančius įvykius. Žmonės, turintys problemų su ribų nusistatymu taip pat sunkiai geba sakyti sau tiesą apie tai, ką iš tikrųjų jaučia vienam ar kitam žmogui, situacijai. Mes išmokome negirdėti vidinių signalų, kurie kviečia ištarti: „ne“, „aš nesutinku“, „aš neleisiu tau su manimi taip kalbėti“, „tai yra neteisinga“, „aš to nedarysiu“.

Kai mes galvojame vieną, o vedami baimės ar klaidingų įsitikinimų, sakome visai ką kitą, tuo metu mes tolstame nuo savo esmės, nes meluojame kitiems ir sau. Tokiu būdu mūsų ribos tampa neaiškios, iškraipytos. Mes pasiduodame kitų žmonių poreikiams ir reikalavimams.

Sutinkame padėti kolegai pabaigti darbinius reikalus, nors viduje mumyse rėkia vidinis balsas ir nori grįžti namo pas šeimą. Arba leidžiame kitam žmogui rėkti ant mūsų ir plūstis. Ribos yra susijusios su natūraliomis pasekmėmis, kurios įvyksta, jeigu kitas žmogus tų ribų nepaiso. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vyras/žmona vėl pradės rėkti ant jūsų, jūs tuojau pat išeisite iš namų ir nakvosite tą naktį pas tėvus/draugus. Tokias pasekmes žmogus turėtų žinoti iš anksto ir įvykus ribų peržengimui (pakeltam balso tonui ir agresijos protrūkiui) išgyventi numatytas pasekmes.

Taigi, grįžkime prie vidinių signalų, kurie įspėja, kad mūsų ribos peržengiamos. Kai tai įvyksta, randasi tokie jausmai kaip pyktis, nusiminimas, pažeminimas, nuvertinimas. Nekreipdami dėmesio į šiuos jausmus, mes negerbiame savęs ir to, ką mūsų vidus mums praneša. Atitinkamai nepagarbos galime susilaukti ir iš aplinkinio pasaulio.

Kas trukdo nusibrėžti ribas?

Kiekvienas iš mūsų turime savų priežasčių, kurios mums trukdo nusibrėžti ribas. Ribų formavimasis vyksta vaikystėje, taigi čia padedami svarbūs pamatai, kuriuos nešamės į suaugusiųjų pasaulį. Suaugusiame amžiuje mes galime vadovautis tokiais įsitikinimais, kaip „jeigu paprieštarausiu, susilauksiu priešiškumo, pykčio, kurio bijau“, „jeigu pasakysiu „ne“, jausiuosi kaltas, lyg būčiau blogas žmogus“, „jeigu nusibrėšiu savo ribas mane atstums ir aš būsiu vieniša“, „nusibrėžti ribas yra savanaudiška“, „vengiu nusibrėžti ribas, nes įskaudinsiu kitus žmones“. Apačioje aprašysiu smulkiau keletą kliūčių, kurios trukdo ribų atsiradimui.

• Bijome, kad išsakę savo sprendimą, pasirinkimą susilauksime kitų žmonių pykčio. Taip atsitinka ypač su žmonėmis, kurie įpratę naudotis mūsų gerumu ir nuolaidžiavimu. Jeigu anksčiau pyktis buvo kitų žmonių priemonė mus valdyti, dabar, kai nusprendėte keisti savo elgesį, reikės vidinio pasiryžimo neleisti, kad kito žmogaus pyktis priverstų jus pakeisti savo sprendimą.

• Vengiame išgyventi kaltės jausmą. Kai paprieštaraujame, galime išgirsti įvairių minčių, kurios siekia mums sukelti kaltės jausmą ir tokiu būdu mumis manipuliuoti „kaip tu taip galėjai, aš tiek dėl tavęs padariau“, „tu galvoji tik apie save“. Sukeliamas kaltės jausmas gali byloti apie kito žmogaus valdingumą arba apie slepiamus jausmus –
pyktį, liūdesį. Galima nepripažinti kaltinimo, tačiau pasikalbėti apie tai, išklausyti, empatiškai palaikyti, suvokiant, kad tie jausmai, kurie kyla pas kitą žmogų yra jo, o ne jūsų.

• Būna, kad nenusistatome savo ribų kito žmogaus atžvilgiu, nes bijome prarasti jį. Pavyzdžiui, moteris gali bijoti pasakyti savo vyrui, kad neketina daugiau taikstytis su jo pomėgiu piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, nes savo viduje bijo likti viena. Dėl to ji gali laikytis „meilės iliuzijos“, kad gal kažkada viskas pasikeis. Ribų nusibrėžimas šiuo atveju reikštų galimybę prarasti tą žmogų, meilę, kurios taip trokštama. Gali būti išgyvenamas sielvartas, liūdesys, netekties skausmas. Ir tai yra būtent tie jausmai, kurių stengiamės išvengti, tačiau su kuriais susitikus ir išgyvenus galima priimti naujus sprendimus, vedančius į didesnę laisvę ir naują gyvenimo kokybę.

• Kai nusistatome ribas kažkokia mūsų pasaulio dalis yra uždaroma, mes nusprendžiame jame nebedalyvauti, o kurti naują pasaulį, su naujomis elgesio taisyklėmis, kurios labiau atitinka mūsų poreikius. Tai gali gąsdinti, nes atsiveria nežinomybė, kaip bus. Būna, kad žmogus mieliau renkasi gyventi kančioje, bet bent jau pažįstamoje terpėje, negu bandyti kažką keisti.

Ribų nusistatymas yra susijęs su nepriklausomybės, savarankiškumo ir atsakomybės temomis. Iš tiesų pasiryžti išsakyti savo norus, savo sprendimus, savo vidinę tiesą reikia drąsos ir palaikymo iš aplinkinių, šeimos narių, draugų, specialistų. Jeigu jaučiamės esą vieniši ir silpni – tą padaryti gali būti sunkiau.

Tad kiekvienas iš mūsų galime paklausti savęs, ar visose gyvenimo srityse jaučiame balansą. Galbūt kažkurioje srityje mes pernelyg nuolaidžiaujame, „paminame save“. Paklauskite savęs, kaip turėtų būti, kad jaustumėtės darniai, komfortiškai, saugiai, stipriai, ramiai santykiuose, darbinėje sferoje ir kitose gyvenimo srityse?

Šis straipsnis parengtas remiantis knyga „Ribos“ 2013, parašyta Henry Cloudo ir Johno Townsendo

Psichologė Inga Dirsytė

Dėl individualių konsultacijų susisiekti FB arba autentiskasgyvenimas.lt

Artėjantis renginys Vilniuje rugsėjo 21d. “Susitikimas su savo autentiškumu per judesį”
Užsiėmimo metu sutelkę dėmesį į kūną, jo pojūčius mes sieksime išreikšti savo vidinį pasaulį per judesį.

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.