Karlas RodžersasKarlas Rodžersas atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir plėtojo savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją“ kurią pristatė 1951 m. knygoje Client-Centered.

1. Kiekvienas individas egzistuoja nuolat besikeičiančiame patyrimo pasaulyje, kurio centre yra jis pats arba ji pati.

2. Organizmas reaguoja į šį patyrimo lauką taip, kaip jį patiria ir supranta. Individui šis suvokimo laukas yra jo „realybė“.

3. Šiame unikaliame patyrimo lauke organizmas reaguoja kaip organizuota visuma.

4. Organizmą valdo vienas pagrindinis siekis ir polinkis – išreikšti, išlaikyti ir stiprinti patiriantį organizmą.

5. Elgesys yra iš esmės į tikslą sutelktos organizmo pastangos patenkinti patiriamus poreikius savo suvokiamame lauke.

6. Emocijos lydi ir apskritai palengvina šį tikslo siekiantį elgesį; dalis jų susijusios su siekiančiuoju, dalis – su eikvojamuoju elgesio aspektu, o emocijų intensyvumas susijęs su tuo, kaip suvokiama šio elgesio svarba palaikant ir stiprinant organizmą.

7. Geriausia pozicija individo elgesiui suprasti yra jo paties vidinė ataskaitos sistema.

8. Dalis viso suvokiamo lauko palaipsniui tampa išskiriama kaip savastis.

9. Dėl sąveikos su aplinka, o ypač dėl vertinančios sąveikos su kitais žmonimis, formuojasi savasties struktūra – organizuotas, takus, bet nuoseklus abstraktus modelis, apimantis suvokimą apie „Aš“ ir „mano“ charakteristikas bei ryšius, kartu su šioms sąvokoms priskiriamomis vertėmis.

10. Vertybės, priskiriamos patyrimui, ir vertybės, priklausančios savasties struktūrai, kartais yra organizmo tiesiogiai patiriamos vertybės, o kartais tei vertybės, introjektuotos arba perimtos iš kitų, tačiau suvokiamos iškreiptu būdu, tarsi būtų patiriamos tiesiogiai.

11. Patyrimas individo gyvenime yra (a) simbolizuojamas, suvokiamas ir organizuojamas į tam tikrą santykį su savastimi, arba (b) ignoruojamas, nes nesuvokiamas ryšys su savasties struktūras, arba (c) simbolizacija yra neigiama arba iškraipoma, nes patyrimas neatitinka savasties struktūros.

12. Organizmas daugiausia renkasi tuos elgesio būdus, kurie atitinka savasties struktūrą.

13. Kai kuriais atvejais elgesį gali sukelti organizmo patyrimas ir poreikiai, kurie nėra simbolizuojami. Toks elgesys gali neatitikti savasties struktūros, bet tokiais atvejais individas „neatsako“ už šį elgesį.

14. Psichologinis neprisitaikymas kyla, kai organizmas atsisako suvokti svarbiausius sensorinius ir visceralinius (intuityvius) patyrimus, kurie dėl to nėra simbolizuojami ir organizuojami į savasties struktūros geštaltą. Tokia situacija – galimos psichologinės įtampos priežastis.

15. Psichologinis prisitaikymas egsistuoja, kai savasties samprata leidžia, kad visi sensoriniai ir visceraliniai organizmo potyriai būtų priimami simboliniu lygmeniu bei galėtų formuoti darnius ryšius su savasties struktūra.

16. Bet kokia patirtis, kuri neatitinka savasties struktūros arba organizacijos, gali būti suvokiama kaip grėsmė, ir kuo daugiau tokio suvokimo yra, tuo tvirčiau organizuojama savasties struktūra, galinti save išsaugoti.

17. Tam tikromis sąlygomis, taip pat ir tada, kai visiškai nėra pirminės grėsmės savasties struktūrai, jos neatitinkantys potyriai gali būti suvokiami ir tyrinėjami, o savasties struktūra pertvarkoma, kad galėtų įsisavinti ir įtraukti šiuos potyrius.

18. Kai individas suvokia visus savo sensorinius ir visceralinius potyrius ir priima juos į vientisą nuoseklią ir integruotą sistemą, tuomet jis neišvengiamai geriau supranta kitus ir priima juos kaip atskirus idividus.

19. Kai individas suvokia ir priima į savo savasties struktūrą daugiau organiškų potyrių, jis pajunta, kad keičia savo turėtą vertybių sistemą – daugiausia pagrįstą introjekcijomis, kurios buvo iškreiptai simbolizuotos – nuolatiniu organizmo vertinamuoju procesu (p. 481-533).

Rodžersas papildo:

„Ši teorija pagal savo pobūdį yra iš esmės fenomenologinė, ir savasties sąvoką vartoja kaip paaiškinamąjį konstruktą. Galutiniu asmenybės raidos tikslu ji laiko esminį kongruentiškumą tarp fenomenologinio patyrimo lauko ir abstrakčios savasties struktūros. Tokia situacija, jei būtų įmanoma ją pasiekti, išvaduotų nuo vidinės įtampos ir nerimo bei nuo galimos įtampos; ji apimtų maksimaliai realistiškai orientuotą prisitaikymą; ji reikštų įtvirtintą individualią vertybių sistemą, kuri būtų daug kuo panaši į bet kurio kito, taip pat gerai prisitaikiusio, žmonių rasės atstovo vertybių sistemą.“ (1951, p. 532)

Pagal:
Raymond J. Corsini, Danny Wrdding. Šiuolaikinė psichoterapija.Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2011, 156-157 p.