Rouzenhano eksperimentas

10


Scena iš Milošo Formano filmo “Skrydis virš gegutės lizdo” (1975 m.)

1973 metais psichologas Deividas Rouzenhanas (David Rosenhan) pavargęs nuo pseudomokslinių psichoanalitinių psichiatrų išvedžiojimų sugalvojo eksperimentą. Tam prisikalbino dar septynis draugus, iš kurių nė vienas nesiskundė psichinėmis ligomis.

Jie susigalvojo pseudonimus, melagingas profesijas ir tuomet visi kartu išvyko į skirtingas psichiatrijos ligonines, išsidėsčiusias po visą Ameriką. Sutartu laiku kiekvienas apsimetėlis pasakė budinčiam psichiatrui, kad galvoje girdi balsą, kuris sako žodžius „tuščias“, „įdubęs“ ir „dunkstelėjimas“. Tai buvo vienintelis jiems leidžiamas melas, visais kitais atvejais jei turėjo elgtis visiškai normaliai.

Visiems aštuoniems iš karto buvo diagnozuota beprotystė, ir jie buvo paguldyti į ligonines. Septyniems buvo pasakyta, kad jie serga šizofrenija, vienam nustatyta maniakinė depresija.

Rouzenas manė, kad eksperimentas truks porą dienų. Ligoninių gydytojai nenorėjo išleisti visų aštuonių draugų devyniasdešimt dienų, nors visi elgėsi visiškai normaliai nuo tos akimirkos, kai juos paguldė gydyti. Kai gydytojai paklausdavo, kaip jie jaučiasi, visi atsakydavo, kad puikiai. Visiems apsimetėliams buvo skirti stiprūs antipsichoziniai vaistai.

Tebuvo vienintelis būdas ištrūkti iš ligoninių. Jie turėjo sutikti su psichiatrų diagnozėmis apie savo pamišimą ir tada vaizduoti, kad jų būklė gerėja.

Vėliau, viena iš psichiatrijos ligoninių paragino Rouzenhaną atsiųsti jiems dar daugiau apsimetėlių bepročių, tikindama, kad šį kartą juos atpažins. Rouzenhanas sutiko, ir po mėnesio ligoninė iškilmingai pranešė atpažinusi keturiasdešimt vieną apsimetėlį. Rouzenhanas atskelidė, kad jis nepasiuntė nė vieno savo žmogaus į ligoninę.

Parengta pagal Jon Ronson. Kaip atpažinti psichopatą. Vilnius: Metodika. 2012, 243-245 p.

Dalintis:

10 COMMENTS

  1. Dėkui, vertinga informacija. Tik mažas pastebėjimas, kad rašoma “pseudomokslinis”, o ne “psiaudo mokslinis”. ;)

  2. taigi, taigi…isivaizduokite visus visiskai sveiku aplink save….na, ka matote…o gi nieko…jokio meno…jokios filosofijos…fizikos…jokiu nukrypimu nuo normos. ;)

  3. tie kurie mano, kad sirgti psichinem ligom tera kaskokia idomybe, kaip susidaro ispudis paskaicius styrke komentara, tai yra labai naivus ir kvaili, ir tikriausiai nera tureje tokiu problemu ar pazinoje tokiu zmoniu. as zinau ka tai reiskia ir galiu pasakyt, jog geriau susirgt kokiu veziu ir truputi pasikankinus mumirt, negu zinot, kad reiks gyvent su ta psichine liga visa gyvenima, nes tai tikras kosmaras…

    • Visiskai sutinku. Del to labai daug savizudybiu ivyksta tarp sizofrenija serganciu pacientu remisijos metu. Tiesiog zmogus supranta kad nebegales normaliai funkcionuoti gyvenime ir nusprendzia nutraukti savaji… Liudna

      • Tai tas pats ir su terminalinem ligom serganciais,vyrais be erekcijos. Supranti kad jau nwbwgali kazko kas labai svarbu ir tik valgyti miegoti ir tiesiog egzistuoti neapsikencia.nemanau kad yra vuenas variantas gwrwsnis uz kita sveikatos atzvilgiu

  4. bet gi mieli žmonės,-šis eksperimentas parodo tiesiog tragišką, absurdišką psichikos medicinos lygį…kaip tada kreiptis bėdos atveju pas psichikos kokį tai specialistą…vat man tai pirmiausia fiksuojasi…

  5. Mielieji žmonės, nepamirškit, kad eksperimentas buvo prieš 40 metų! Tuo metų požiūris į psichikos ligas bei taikomos diagnozės pagal tuometinį DSM II išplaukusios ir ne itin tikslios. Negalima to lyginti ir taikyti šiandieninei situacijai. Kaip ir kitose medicinos srityse, taip ir psichiatrijoje bei psichologijoje vyksta pažanga bei tobulėja tiek psichikos ligų diagnozavimas, tiek ir gydimas. Pavyzdžiui, šizofrenijos gerokai daugiau nei rekėtų buvo diagnozuojama septintame ir aštuntame dešimtmečiuose, nes simptomų trukme nebuvo normaliai apibrėžta (t.y. ar haliucinacijos trunka savaitę ar pusmetį ir pan) jau nekalbant apie simptomų konkretizavimą ir išgryninimą (kas turi su tavim darytis, kaip stipriai ir kiek laiko, kad tai būtų liga). Tad pirmiau reiktų žiūrėti į metus ir tuometinį kontekstą prieš baiminantis apie tai šiandien.

    • gerb. Jūrate, taip, tai buvo prieš 40 metų, viskas tobulėja, bet tobulėjimui juk ribų nėra…dėl diagnozavimo galiu pasakyti tai, ką esu girdėjęs iš psichikos srities specialisto,-psichiatras diagnozę pacientui turi nustatyti per tą laiką, kol įėjęs į kabinetą pacientas nuo durų ateis ir atsisės prie daktaro stalo…taip, tai jau manykim jog diagnozavimo ištobulėjimas?…kaip Jūs į tai, Jūrate?

  6. As tik galeciau pries sio eksperimento pridurti – zmones, turekit bent truputi sirdies. Visu pirma, mano manymu, psichines ligos yra pacios sunkiausios gydyti, nes niekas, isskirus pacienta, nezino, ka jis isgyvena, ir per koki pragara eina. Niekas. Kiekvienas gydytojas, nors ir perskaites stirtas knygu, nors ir mates desimtis pavyzdziu, nesupras, kas tai, kol pats nepabuvos “anoj tvoros puseje”. Yra, berods istorijoje, gydytoju, kurie patys yra patyre pscihikos sutrikimu, psichoziu – jie turetu suprasti, kas tai yra. Visi kiti – supraskim, zmones yra tiesiog smalsus, kas vyskta ligoniu, kuriu pasamone isilieja i samone, galvose, todel ir, manau, pasirenka tapti psichiatrijos gydytojais. Tai yra smalsumas, ir, zinoma, tikekimes, kiekvienu atveju – noras, kaip gydytojo, padeti, palengvinti kondicija, padeti pasveikti. Jei nebutu psichiatru, nebutu su tuo susijusios eiles tyrynejimu, vaistu – tai butu pragaras. Mane pacia istiko psichoze, bunant svetimoje salyje – dekinga iki siol esu zmonems, kurie padejo, daugiau-maziau suprato, kas su manimi vyksta, nes tuo metu as kaip laukinis zveris, ne tik kad po masinu ratais gatveje nepapuoliau, bet vos juroj nenusiskandinau, ir taip toliau… Esu dekinga, nors ir kaip ten butu, ir vaistams, be ju – as nezinau, kada tas pragaras baigtusi.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here