Rožė

Eddie Howell / Unsplash

Vokiečių poetas Rilkė kurį laiką gyveno Paryžiuje. Su savo drauge jauna prancūzaite kasdien triukšminga gatve žingsniuodavo į universitetą.

Viename tos gatvės kampe jie nuolat matydavo elgetaujančią moterį. Moteris sėdėdavo vis toje pačioje vietoje, sustingusi tarsi statula, ištiesusi ranką, akis įsmeigusi į grindinį.

Rilkė jai niekados nieko neduodavo, o jo draugė dažnai paaukodavo kokį pinigėlį.

Kartą prancūzaitė su nuostaba paklausė poeto:
– Kodėl niekada nesušelpi tos vargšelės?
– Reikėtų padovanoti ką nors jos širdžiai, o ne rankoms, – atsakė poetas.

Kitą dieną Rilkė atskubėjo nešinas nepaprastai gražia, vos prasiskleidusia rože. Prisiartinęs prie elgetaujančios moters, įspaudė rožę jai į rankas ir buvo be nueinąs.

Tačiau staiga elgeta pakėlė akis, pažvelgė į poetą, vargais negalais atsistojo, pačiupo jo ranką ir pabučiavo. Tada priglaudė rožę prie krūtinės ir nuskubėjo tolyn. Visą savaitę gatvėje jos nebuvo matyti.

Po aštuonių dienų elgeta ir vėl sėdėjo savo įprastoje vietoje gatvės kampe. Tyli ir sustingusi kaip visuomet.
– Iš ko ji gyveno visas šias dienas? – paklausė prancūzaitė.
– Ji džiaugėsi rože, – atsakė poetas.

Vienintelė problema egzistuoja pasaulyje: kaip sugrąžinti žmonijai dvasingumo reikšmę, kaip paskatinti dvasios ieškojimams.

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 46 p.)

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. Gerda parašė:

    the most amazing story i have ever read. really

  2. lkl parašė:

    kol mergina nepaklausė kodėl neaukoji, tai vaikinas ir nesusimąstė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.