Pasitaiko, jog žmogaus protą apgula klausimai apie tai, kas jis yra ir kokia jo paskirtis šioje žemėje. Ir tada paaiškėja, kad tas protas, į savo paties išsikeltus klausimus atsakyti negali, nes tai pranoksta jo galimybes. Tada tenka kreiptis pagalbos. Kažkas ieško atsakymų moksle, kažkas religijoje, dažnas susidomi psichologija ar dar kažkuo.

Dabartinis mokslas, tame tarpe ir psichologijos, atlieka daug įvairiausių tyrimų, gautus duomenis analizuoja statistiškai ir bando atrasti dėsningumus. Kita vertus, bet kokį mokslinį pažinimą sąlygoja ne tik iš patyrimo gauti duomenys, bet ir teorijos, kurių pradinėmis sąvokomis bei principais remiantis gauti duomenys aiškinami. Tam tikra prasme, kiekvienas teorinis modelis, yra spėjimas apie tai kaip viskas yra, kuris tarytum koks žvejybinis tinklas, gaudo faktus ir taip siekia patvirtinti savo naudingumą. Vieni faktai prasprūsta ir lieka nepastebėti, nepaaiškinti, o kiti nusėda žvejo tinkle ir virsta praktinėmis metodikomis, kasdieniu maistu ir pagalba žmogaus gyvenime.

Sunku būtų paneigti iki šių dienų išliekančią Zigmundo Froido psichoanalitinės teorijos įtaką, ne tik dabartinei psichologijai ir įvairioms psichoterapijos kryptims, bet ir Vakarų civilizacijai apskritai. Kita vertus, jau pirmasis indų psichoanalitikų draugijos prezidentas Girindrasekhar Bose savo laiškuose Froidui rašė, jog Edipo komplekso Indijoje jis neaptinka. Anglų antropologinės mokyklos pradininkas Bronisław Malinowski teigė tą patį, jo pastebėjimais, pvz. Trobriando salose, netoli rytinės Naujosios Gvinėjos pakrantės, į šiaurę nuo Australijos, gyvenanti gentis taip pat Edipo komplekso neturi (Kitayama, Sh., Cohen, D., 2007).

Savęs suvokimas

Olandų socialinis psichologas Gerardas Hofstede 1980 m. buvo pasamdytas ištirti IBM kompanijos darbuotojų vertybes. Jis apklausė apie 117 tūkst. darbuotojų iš 40 šalių. Be kita ko, tyrimas atskleidė įdomią tendenciją, pasirodė, kad apie 80 proc. pasaulio populiacijos priskiriama kolektyvistinėms visuomenėms, o likę 20 proc. – individualistinėms. Individualistinės visuomenės, tai iš esmės Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalys (Heine, S. 2008).

Svarbus skirtumas tarp kolektyvistinės ir individualistinės visuomenės narių yra tas, kad priklausymas vienai ar kitai grupei lemia skirtingą savivaizdį, taigi ir kiek kitokią “aš” struktūrą. Priklausomas savęs vaizdas (Interdependent view of self) konstruojamas per santykius tarp grupės narių, kontrastuojant su kitomis grupėmis, o nepriklausomas savęs vaizdas (Independent view of self) veikiau save suvokia per atsiskyrimą nuo kitų, per kontrastą tarp individų. Žemiau esančiame paveikslėlyje pavaizduota viena ir kita asmenybės struktūra bei ribos.

savivaizdis

Turint omenyje šiuos kultūrinius skirtumus ir tai, jog klasikinė psichologija iš esmės yra Vakarų visuomenės produktas, palaipsniui aiškėja, kad didesnei planetos populiacijos daliai ši psichologija ne visai arba išvis netinka. Plačiai žinomas faktas, kad tokie sutrikimai kaip anoreksija ar bulimija sutinkami tik tarp patiriančių Vakarų civilizacijos įtaką. Disleksija niekada nepasitaiko heroglifinėse zonose, o, tarkim, tokie egzotiški sutrikimai kaip hikikomori arba morita būdingi tik japonams. Pamėginus Kinijoje pritaikyti Didžiojo penketo (Big Five) asmenybės bruožų modelį, kuris, kaip buvo manoma, yra universalus – nepavyko. Vietoje tradicinių penkių asmenybės bruožų mokslininkai aptiko keturis. Modelis pavadintas CPAI. Trys CPAI modelio bruožai, su tam tikromis išlygomis, dar daugiau ar mažiau atitiko Didžiojo penketo asmens savybes, tačiau vienas kinų asmenybės bruožas nerado jokių atitikmenų (Heine, S. 2008, 222 p.).

Teorinės kryptys

Šiuos ir kitus skirtumus tiria palyginti neseniai atsiradusios disciplinos – kultūrinė (Cultural) ir tarpkultūrinė (Cross-cultural) psichologija bei tiesiog kultūrinis komparatyvizmas apskritai. Išskiriamos trys teorinės kryptys. Absoliutizmas – šių teorijų autoriai mano, jog visi žmogiški fenomenai yra esmiškai visose kultūrose tokie patys. Konkreti kultūra vaidina tik labai menką vaidmenį formuojant individo savybes. Reliatyvizmas – tai priešingas absoliutizmui polius. Manoma, kad bet koks žmogaus elgesys yra griežtai kultūriškai nulemtas. Universalizmas – tai tarsi vidurys tarp absoliutizmo ir reliatyvizmo. Teigiama, kad baziniai psichikos procesai yra bendri visiems, tačiau kultūra daro įtaką šių psichologinių procesų raidai, kaitai ir raiškai (Kitayama, Sh., Cohen, D., 2007).

Tarpkultūrinis bendradarbiavimas

Kita vertus, nėra viskas taip blogai. Šiandien Vakaruose yra gana populiarios įvairios psichoterapinės priemonės, kurios paremtos budistine psichologija. Tai ir būdravimo praktikos, aprašomos Jon Kabat-Zinno veikale “Būdravimu grindžiama streso redukcija” (Mindfulness-based Stress Reduction – MBSR), tai ir Marshos M. Linehan “Dialektinė beheivioristinė terapija” (Dialectical Behavioral Therapy – DBT). Plačiai yra žinoma Steveno C. Hayeso “Priėmimo ir atsidavimo terapija” (Acceptance and Commitment Therapy – ACT), Zindelio V. Segalo, MBSR pagrindu sukurta “Būdravimu grindžiama kognityvinė terapija” (Mindfulness-based Cognitive Therapy – MBCT). Šios medicininės terapinės sistemos glaudžiai sieja Rytų ir Vakarų psichologiją ir yra geras tarpkultūrinio bendradarbiavimo pavyzdys (Beinorius, A. 2012).

Pažvelgus, kad ir ne visai atidžiu žvilgsniu, išsyk pastebėsime, kad tiek Vakarų mokslas, kuris remiasi materializmu, tiek Rytų ateistinė budizmo tradicija, šia prasme jau turi šį bei tą bendra. Tačiau to bendrumo turbūt tik tiek ir yra.

Tibeto budistinė psichologija

2013 metų rudenį, trečiojo savo vizito Lietuvoje metu, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV išreiškė mintį, kad mūsų krašte galėtų atsirasti Tibeto medicinos centras.

To pasekoje užsimezgė ryšiai ir 2014 gegužės 20 – 24 d. Vilniuje lankėsi Dalai Lamos įgaliotas vienas žymiausių savo srities mokslininkų, tradiciškai pristatantis Tibeto mediciną anglakalbėms šalims, dr. Tsultrimas Kalsangas.

Penkių paskaitų ciklo metu mokslininkas pristatė Tibeto medicinos pagrindus, požiūrį į fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus. Aptarė jų priežastis, gydymą bei prevencijos galimybes.

Tradicinėje Tibeto medicinoje kūnas gydomas įvairias specialiais gėrimais ir maistu, proto negalavimai – tam tikromis proto treniruotėmis. Manoma, jog proto ligų priežastys yra negatyvios mintys ir neigiamos emocijos. Tradiciniuose budizmo tekstuose minima 84 000 neigiamų emocijų. Apibendrinus galima teigti, kad pagrindinė visų šių neigiamų emocijų priežastis – neišmanymas, tamsumas. Esminė visų ligų priežastis, tai neišmanymas to, kas aš esu. Neišmanymas, jei visai taip paprastai – tai nesupratimas, kad gyvenime viskas juda, keičiasi ir niekas nestovi vietoje.

Proto prigimtis ir emocijos

Protas skiriamas į fundamentalų (rigpa) ir kasdienį (sem). Fundamentalus protas yra bendras mums visiems, jį visi turime tokį pat, jis tarsi permatoma, skaidri šviesa. Kasdienis protas yra nepastovus, šokinėjantis ir besiblaškantis. Pas kiekvieną žmogų jis skirtingas. Kasdienis protas, iš jo kylančios skirtingos nuomonės, skirtingų žmonių galvose ir yra negatyvių emocijų šaltinis. Fundamentalų protą galima palyginti su begaliniu švytinčiu dangumi, o kasdienį protą – su jame plaukiančiais debesimis, kurie tą švytintį dangų temdo. Meditacijos ir įvairių dvasinių praktikų dėka galime tuos debesis išvaikyti.

Budistai tiki, kad kiekviena gyva būtybė turi tą patį švytintį proto pagrindą, iš esmės, tai taip vadinamas Budos protas.

Pagrindinės dėl neišmanymo kylančios emocijos, neminint tų visų 84 tūkst, yra susijusios su aistra (prisirišimu), pykčiu ir sumišimu.

Prisirišimas, tai kažkokio objekto troškimas, kai mes norime dar ir dar. Tai visada subjektyvu, paviršutiniška. Pavyzdžiui, vaikinas myli merginą, bet išties ne ją, o jos išvaizdą, kuri yra labai trapi, laikina ir kintanti. Kitaip tariant, tai, ko trokštama, patenkinti iki galo niekaip neišeina. Pyktis, tai proto projekcijos pasekmė. Mes pykstame ant žmogaus, nes manome, kad jis kaltas, tačiau tai, kad jis kaltas tėra mūsų proto sukurtas dalykas. Pyktis kenkia kepenims, gali sukelti nemigą ir kitas problemas. Sumaištis, pasimetimas, tai negebėjimas atskirti to kas gerai ir to kas blogai. Pavyzdžiui, žmogus serga nutukimu, bet ir toliau valgo nesveiką maistą, nesusimąstydamas ties tuo ką jis daro.

Prisirišimą įveikti padeda visų reiškinių laikinumo kontempliavimas, mąstymas apie tai, kad viskas praeina, yra laikina, nepastovu. Tokius apmąstymus gali palengvinti žiūrėjimas į žmogaus skeletą, kuris primena, kuo taps ta graži mergaitė, kurios taip šiandien geidžia vaikinas. Pyktį padeda įveikti meilės kitų atžvilgiu puoselėjimas. Kuo didesnė mūsų atjauta ir meilė artimui, tuo mažesnis mūsų pyktis. Meilę, atjautą, gerumą galime pajusti įsijausdami į kito žmogaus kančias. Proto sumaištį, apsnūdimą padeda išgydyti mąstymas apie mirtį ir mūsų būties laikinumą, trapumą.

Penki elementai

Penkios sudedamosios dalys yra penki elementai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir erdvė. Tai visų egzistuojančių fenomenų pagrindas. Jais remiasi Tibeto medicina, astrologija bei psichologijos mokslas.

Šie pavadinimai – tai metaforos, padedančios apibūdinti konkrečius išorėje ir žmogaus viduje vykstančius reiškinius. Penki elementai randa sau atitikmenis metų laikuose, geografijoje, maiste, kūno sandaroje, metaboliniuose bei psichiniuose procesuose.

Sveikata, tiek fizinė, tiek dvasinė – tai gerai subalansuoti šie penki elementai. Liga – jų disbalansas.

Erdvė – apjungia visus kitus 4 elemntus ir yra jų harmonijos pagrindas. Visi elementai tarpusavyje susiję ir nepaliaujamai vieni su kitais sąveikauja. Kitaip tariant, jie visi vienas kitam reikalingi ir vienas kitą veikia.

Kaip jau minėta, patys elementai gali reikštis įvairiais lygmenimis, tad jie dar skirstomi į išorinius, vidinius ir slaptus.

Išoriniai, tai tie kuriuos randame savo aplinkoje, tai žemė, oras, ugnis ir vanduo, tiesiogine to žodžio prasme.

Vidiniai – aptinkami mūsų kūne. Žemė, tai mūsų kaulai, raumenys, sausgyslės. Vanduo – kraujas, limfa ir kiti skysčiai. Oras susijęs su mūsų kvėpavimu. Erdvė, tai tuščia erdvė tarp organų ir ląstelių. Ugnis – virškinimo arba tiesiog transformaciniai procesai.

Slaptieji elementai susiję su žmogaus protu, tai įvairios proto būsenos ir jo aspektai.

Aplinka: paros laikas

Kaip jau minėta, elementai susiję tarpusavyje, be to įvairiais lygmenimis. Kitaip tariant, kūnas, protas ir aplinka yra nepaliaujamoje sąveikoje. Žinant tokios sąveikos pagrindinius principus atsiranda galimybė prognozuoti ligas bei jas gydyti, harmonizuoti elementus ir taip išvengti nemalonumų.

Saulės patekėjimas. Tai paros laikas priskiriamas ugnies stichijai.
Vidurdienis. Pietų metas priklauso žemės stichijai. Laiko tarpsnis nepalankus nei protinei, nei fizinei veiklai.
Popietė. Šis metas priklauso vėjo stichijai, tinkamas fizinei veiklai ir mąstymui.
Vakaras. Saulė leidžiasi. Vandens stichija. Šios laiko atkarpos pikas tada, kai saulė jau nusileido, bet dar nėra žvaigždžių. Tai ramybės metas, tinkamas poilsiui ir meditacijai.
Naktis. Erdvė. Metas palankus kūrybiškumui, atsiveria tikroji proto prigimtis.

Elementai vienas kitą keičia maždaug kas 3 valandas. Naktį elementai ir toliau seka tokia pat tvarka: ugnis, žemė, vėjas, vanduo ir erdvė. Erdvė yra paskutinis nakties elementas, tai ankstyvas rytas dar nepatekėjus saulei. Pats tinkamiausias momentas meditacijai ir dvasinėms praktikoms.

Gultis patartina iki 12 val. vakaro. Jei keliamės vėlai, žemės elemento metu, nors ir daug valandų miegojom, greičiausiai jausimės nepailsėję.

maldininku-veliaveles
Foto šaltinis: ravencypresswood.com

Asmenybė

Žemė (sa). Sakoma, jog atitikti žemės elementą, tai būti kalnu. Tai pats sunkiausias, tvirčiausias elementas, kurio pagrindinės savybės pastovumas, vientisumas, stabilumas. Darbą su savimi geriausia pradėti būtent nuo šio elemento. Įsišaknyti. Jei mes pradedame nuo kitų elementų, yra tikimybė, kad būsime išplaukę ar nestabilūs, nutolę nuo realybės, tai tarsi namas be tvirtų pamatų. Kai šis elementas subalansuotas, mes pasitikime savimi, jaučiamės stabilūs, tvirtai stovime ant kojų, mus sunku išmušti iš pusiausvyros, mes esame atsakingi, galime save išlaikyti ir aiškiai žinome ko norime.

Kai šis elementas išsibalansavęs – esame tingūs, rigidiški, sustabarėję, pernelyg tvirti. Tai susiję su tuo, kad į viską žvelgiame kaip į amžinus, nekintančius dalykus, esame pernelyg konservatyvūs. Protas tampa tarsi žemė, kuri yra per daug kieta ir nederlinga. Tuomet visai lengva panirti į depresines būsenas arba apatiją. Pernelyg susitapatinę su situacija nebematome išeities, tampama pasyvūs. Kūno lygmenyje žemės elementą atstovauja kaulai ir raumenys. Grubaus proto, pojūčių sferoje – prisilietimas, pajautimas kūnų arba tiesiog taktilika.

Subtilaus proto sferoje žemės elemento perteklius pasireiškia kaip puikybė, išdidumas. Priešnuodis – nuolankumas, pasišventimas, atsidavimas, kuris padeda išsilaisvinti nuo perdėto savęs reikšmingumo jausmo ir perkeisti puikybę į ramybę.

Vanduo (chu). Siejamas su gyvenimo džiaugsmu. Pagrindinės savybės yra takumas, švelnumas, apjungimas. Kai šis elementas subalansuotas, mes lengvai prisitaikome prie įvairiausių naujų savo gyvenimo įvykių ir aplinkybių. Jaučiame pasitenkinimą ir džiaugsmą vien todėl, kad gyvename ir tai nepriklauso nuo jokių išorinių faktorių. Šis elementas ypatingai susijęs su mūsų emocijomis apskritai, su emociniu fonu. Kai jis išsibalansuoja, atsiranda didelis emocinis chaosas. Tuomet žmogus linkęs laikyti save auka, kas be nutiktų. Savo nelaimės priežasčių nuolat ieškome išorėje ir rodome pirštais į kitus. Tampa ypatingai sunku imtis atsakomybės, iniciatyvos, veikti savarankiškai. Begales laiko praleidžiame ieškodami laimės, nes manome, jog ji yra kažkur išorėje.

Kūno lygmenyje, šis elementas susijęs su visais kūno skysčiais. Penkių pojūčių srityje šis elementas siejamas su skoniu. Tibeto medicinoje manoma, kad pagrindinis maisto elementas yra vanduo, nes yra tampriai susijęs su skoniu.

Subtilaus proto sferoje vandens elemento perteklius pasireiškia kaip prisirišimas, įsikabinimas. Priešnuodis – altruizmo ugdymas. Tai leidžia pamatyti save kaip bendros visumos dalį, tarsi sistemiškai, iš šalies, trečio asmens perspektyvoje, objektyviau.

Ugnis (mé). Ugnis siejama su mūsų kūrybiškumu. Pagrindinės savybės yra motyvacija, gebėjimas konkretizuoti. Kai šis elementas mumyse yra subalansuotas: jaučiamės patenkinti visose savo veiklose, kur mes bebūtume ar ką be darytume. Šis elementas susijęs su intuicija, humoru ir gera nuotaika. Paprastai yra manoma, kad depresyvūs žmonės turėtų savyje labiau aktyvuoti būtent ugnies elementą. Galima apjungti įvairius faktorius drauge, kurie padėtų šią stichiją aktyvuoti. Tai galėtų būti įvairiausi gražūs dalykai – daiktai, vaizdai, žmonės. Ugnies disbalansas arba pertklius pasireiškia irzlumu, impulsyvumu, koncentracijos, kantrybės, tolerancijos stoka. Visiškai prarandame šaknis, būdingi greiti ir netolygūs judesiai, kompulsyvi veikla, greita ir kalba, įsiaudrinęs ir nekontroliuojamas protas. Kai ugnies trūksta: esame nuvėsę, negebame džiaugtis savo veikla, apima rutinos jausmas.

Kūno lygmenyje, šis elementas susijęs su virškinimu, ląstelių metabolizmo procesais, transformavimu. Atsako už kūno temperatūrą. Penkių pojūčių srityje šis elementas siejamas su rega. Tai nesunku pastebėti, mat lengviausia save motyvuoti per tam tikrus mus įkvepiančius vaizdus. Subtilaus proto, emocijų sferoje, ugnies elemento perteklius pasireiškia kaip pyktis, neapykanta. Tai siejama su nenoru, su tuo, kad mums kažkas nepatinka ir mes norime tai atstumti. Tai galime atrasti įvairiausiose situacijose, visada atsiras kažkas kas mus erzina, ko mes nenorime, kas mums nepatinka. Pats paprasčiausias priešnuodis – pasitelkus toleranciją ir kantrybę perkeisti pyktį į atjautą.

Vėjas (lung). Vėjas susijęs su pokyčiais ir lankstumu. Jis nuolat juda, neturi pastovios formos. Jis padeda priimti ir apkabinti pokyčius, gyvenimo nepastovumą. Kai šis elementas subalansuotas mes esame itin lankstūs, gebame ne tik lengvai adaptuotis, bet ir tiesiog žvelgti į gyvenimą pozityviai. Tai susiję ir su gebėjimu lengvai keisti savo mąstymą, emocines būsenas iš negatyvių į pozityvias. Pavyzdžiui, iš jau minėto buvimo auka pereiti į konstruktyvų, buvimą savo gyvenimo kalviu modusą. Į bet kokį pokytį žvelgiame teigiamai. Tiek vanduo, tiek vėjas pasižymi lengvos adaptacijos ir lankstumo savybėmis. Tai labai svarbu. Prisiminus, kad ir Darvino teoriją, išlieka ne tie, kas yra stipriausi, bet tie, kurie geba geriausiai prisitaikyti. Gebėjimas lengvai prisitaikyta lemia ir didesnį laimės potencialą bei tiesiog suteikia laisvės pojūtį.

Nesubalansuotas vėjas. Žmogus per daug mąsto, fantazuoja, jam sunku susikaupti, viską pamiršta, trūksta kantrybės. Jei iškyla kažkoks klausimas, jis nenurimsta tol, kol neranda atsakymo, jam norisi jo iškart, sužinoti būtent dabar. Toks žmogus sunkiai adaptuoja gautas žinias praktikoje. Jam sunku praktikuoti tradicines sėdimas meditacijas, bet būtent tokiems žmonėms to labiausiai ir reikėtų. Gyvenimo būdui Vakaruose apskritai būdinga perdėta vėjo stichija.

Kūno lygmenyje šis elementas susijęs su mūsų kvėpavimu ir mintimis. Penkių pojūčių srityje šis elementas siejamas su kvapais. Subtilaus proto sferoje, emocijų lygmenyje šio elemento disbalansas pasireiškia kaip pavydas. Priešnuodis, ugdyti gebėjimą žavėtis, įvertinti kitų pasiekimus.

Erdvė (namkha). Tai elementas iš kurio viskas kyla ir į kurį viskas sugrįžta, jame vyksta visi procesai. Jis visų kitų 4 elementų pusiausvyros pamatas. Pagrindinės savybės sąmoningumas ir laisvė. Kai šis elementas subalansuotas, mes jaučiame tarsi mūsų gyvenime yra erdvės viskam. Viską gebame integruoti, pritaikyti. Jaučiame, jog viskam pakanka laiko. Esame tolerantiški. Pirmiausia telkiamės į pačius save, o ne į išorę, sąmoningai išjaučiame kiekvieną patirtį.

Kai šis elementas nėra mumyse subalansuotas, kai jo per daug, mes prarandame ryšį su visu tuo, kas mūsų gyvenime atsiranda ir nebejaučiame ryšio tarp elementų, trūksta adekvataus savęs pajautimo, sąmoningumo, jaučiamės pasimetę ir tuomet gyvenimas praranda prasmę.

Kai šio elemento trūksta, mes tampame lengvai kontroliuojami, mums atrodo, kad net menkiausios problemos yra neišsprendžiamos.

Kūno lygmenyje, šis elementas susijęs su visomis kūno ertmėmis arba tuščia erdve, tarp kūno vidaus organų bei erdve ląstelių. Penkių pojūčių srityje šis elementas siejamas su klausa, garsais. Subtilaus proto lygmenyje, kai kalbame apie emocijas ir mintis, erdvės elementas siejamas su godumu. Priešnuodis, transformuojanti savybė – dosnumas, dosnumo ugdymas. Tai padeda sugrįžti į objektyvų normalų būvį.

Visus elementus galime subalansuoti darydami kažką priešingai tam, kas mus išbalansavo. Svarbu atlikti dėmesingą savianalizę ir nustatyti kokie elementai mumyse dominuoja, kokių yra per daug, o kokių trūksta. Čia gali pagelbėti ir Tibeto medicinos specialistas.

Baziniai patarimai kaip subalansuoti elementus

Žemė. Vienas iš būdų harmonizuoti žemės elementą yra lėtas ir visiškai sąmonigas pasivaikščiojimas. Suvokdami, jog jaučiamės nestabiliai, tiesiog einame ramiai, sąmoningai ir neskubant pasivaikščioti. Tokiu būdu, mes tarsi vėl įsišaknijame į žemę.

Vanduo. Kai jaučiamės emociškai išsibalansavę – tiesiog klausomės gamtos garsų. Tai gali būti muzikinis diskas arba buvimas gamtoje

Ugnis. Vienas paprasčiausių būdų subalansuoti šią stichiją – stebėti degančią liepsną.

Vėjas. Vienas iš paprasčiausių būdų subalansuoti vėjo stichiją – šokiai, einame tiesiog šokti.

Erdvė. Šiai stichijai subalansuoti pakanka kurį laiką stebėti dangų arba atvirą jūrą.

Dalis apie penkis elementus parašyta remiantis Anos Taboados paskaitomis, kuri viešėjo Lietuvoje 2014 m. gegužės 03 – 11 dienomis. Ana yra sertifikuota jogos instruktorė ir  Tibeto lamos Tulku Lobsang Rinpočės mokinė.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Šaltiniai:
Audrius Beinorius (2012). Indija ir Vakarai. Kultūrų sąveikos pjūviai.
Shinobu Kitayama, Dov Cohen (2007). Handbook of Cultural Psychology.
Steven Heine (2008). Cultural Psychology.
Tsultrimo Kalsango (2014) paskaitos “Tibeto medicina” [http://psichika.eu/?p=13439]
Ana Taboada (2014) paskaita “Penki elementai” [http://psichika.eu/?p=13636]

loading...