Vienas didis valdovas turėjo beždžionėlę kurią labai mėgo. Ji buvo nepaprastai judri ir greita. Kartą pramogos dėlei valdovas liepė savo tarnams pamėginti jai suduoti. Niekam nepavyko. Tada valdovas paprašė vieno kardo meistro padaryti tą patį. Nepavyko ir jam.
– Ji greita kaip žaibas ir tik mano mokytojas galėtų ją aplenkti, – tarė kardo meistras.
Valdovas pasiuntė žmogų pakviesti garsiojo Mokytojo.
– Pamėginkit suduoti beždžionėlei, – paprašė garsiojo meistro valdovas.
Mokytojas pažvelgė į beždžionėlę ramiai gulinčią ant šeimininko rankų ir pakėlė lazdą smūgiui. Vos tik jis užsimojo, kad smogtų, padarėlis suriko ir išsitiesė prieš Mokytoją, tarsi maldautų pasigailėti.
Valdovas ir visa jo svita didžiai nustebo ir pradėjo šlovinti karį. Meistras atsakė:
– Čia nėra nieko ypatinga. Tiesiog visi mėginę suduoti beždžionėlei sykiu saugojosi, kad neužkliudytų ir paties valdovo, tad jų veiksmuose atsispindėjo dvejonės ir trūko ryžto. Aš tiesiog buvau kupinas ryžto, jei reikės – suduoti ir valdovui. Beždžionėlė pajuto šį ryžtą ir išsigando.
.
Mano mokymas paprastas. Užsimojęs smūgiui – smok. Tuo metu jūsų prote neturi būti nieko kito.

loading...