Sadomazochizmas – norma ar iškrypimas?

0 (0)

Internetas, sekso ir pornoindustrija, gražaus kūno kultas, „esminiu instinktu“ paremtas reklamos ir muzikinių klipų pasaulis, vis labiau nusitrinančios tabu ribos… Kaip galima paaiškinti jaudulį ir pasitenkinimą, kylantį sadomazochistinio akto metu?

Dauguma gyvūnų rūšių poravimosi periodu elgiasi agresyviai ar bent jau dominuojančiai. Jų agresija gali būti nukreipta ne tik į konkurentus, bet ir į seksualinį partnerį. Žmogus – ne išimtis. Agresyvius impulsus galime laikyti biologine programa, kuri padeda grįžti prie instinktyvumo, sumažinti kultūros įdiegtus apribojimus. Išeitų, kad kuo labiau žmogus nutolęs nuo natūralumo, savo instinktyvios prigimties, tuo daugiau ir stipresnių dirgiklių jam reikia, kad galėtų prie jos sugrįžti. Sadomazochizmas gali būti ta priemone, kuri atgaivina išstumtą gamtiškumą, natūralumą.

Psichoanalitikai teigia, kad sadomazochistinis elgesys – tai vaikystėje patirtos kontrolės ir fizinių bausmių pasekmė. Gali būti, kad bausmė, susijusi su pažeminimu ir intymių vietų lietimu, atsitiktinai sutapo su seksualiniu jauduliu. Tuomet skausmingi potyriai ir suaugus siejami su seksualiniu sužadinimu, vystosi mazochizmas. Be to, vaikas gali fantazuoti, kad fiziškai baudžiantis asmuo patiria nuo šio veiksmo malonumą. Tuomet suaugęs jis gali siekti dominuojančios – kontroliuojančios padėties lytinių santykių metu. Kartais vienas ir tas pats žmogus gali patirti malonumą tiek iš aktyvios, tiek iš pasyvios pozicijos.

Polinkį į mazochizmą galima paaiškinti ir tuo, kad skausmo ir malonumo suvokimo centrai smegenyse yra arti vienas kito. Vieno iš jų sužadinimas gali sužadinti ir kitą. Taigi, riba tarp skausmo ir malonumo yra labai subtili. Ne menkas dėmesys tenka ir vaizduotei, laukimui to, kas dabar bus. Lengva baimė laukiant „bausmės“ taip pat gali labai stimuliuoti, kelti įtampą, o paskui palengvėjimą ir atsipalaidavimą, nes paaiškėja, kad viskas buvo tik žaidimas. Tiesa, kad tai teiktų malonumą abiems, žaidimas turi likti žaidimu. O žaidžiama tik visiškai laisvanorišku ir abipusiu sutarimu, derinant įvairius vaidmenis ir scenarijus bei nustatant ribas. Jei šie principai pažeidžiami, jei partneris prieštarauja, tokia seksualumo raiška laikytina ne tik iškrypimu, bet ir įstatymo persekiojamu nusikaltimu.

Ar tai normalu?..

Normos ir patologijos samprata yra labai sąlyginė ir individuali. Ypač kalbant apie seksualinę sferą. Nors visuomenė įstatymais ir kitaip riboja netinkamą, sveikatai kenksmingą seksualumo raišką, ši sfera gali likti privatumo zonoje. Taigi, „norma“ turbūt galime laikyti viską, kas patinka abiems pilnamečiams partneriams.

Tačiau jei į veiksmą žiūrėsime atsižvelgdami į asmeninę istoriją, net keisčiausias ar kitų teises pažeidžiantis elgesys – tai tik bandymas įveikti skausmą, baimę, nerimą ar kitus slegiančius jausmus, susijusius su praeityje išgyventomis traumomis. Todėl daug prasmingiau savęs klausti, ką man tai reiškia? Ką duoda ir ką atima?.. Kaip aš galiu pakeisti vaikystėje man įsiūlytą scenarijų?..

Tokiu būdu galima augti ir auginti, atrasti brandesnių savirealizacijos būdų.

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje