Sąmonės programavimas

Asociatyvi iliustracija: Ahmad Odeh / Unsplash.

Gyvename technologijų amžiuje, todėl ir apie mūsų psichologiją, sąmonėje vykstančius procesus galime kalbėti iš šiuolaikinių technologijų perspektyvos. Mūsų protą arba sąmonę galima lyginti su kompiuteriu, su kuriuo mes nuolat komunikuojame, turime ryšį. Sąmonė sprendžia įvairius uždavinius, kurie iškyla mūsų gyvenime. Bendrai, sąmonė, kaip mes galime pastebėti, niekada nesiilsi.

Jei mes ir nedirbame jokio protinio darbo, sąmonė vistiek veikia, galvoje sukasi įvairios mintys, vaizdiniai. Kai kuriuos uždavinius sąmonė lengvai išsprendžia, tačiau neretai sąmonės darbas mus atveda į klaidingus sprendimus, aklavietes, sukelia daug diskomforto, neigiamų emocijų.

Neskubėkime kaltinti savo išsilavinimo ar nepakankamo intelekto. Daugumos iš mūsų sąmonė pakankamai gerai išsivysčiusi ir turinti nemažą rezervą, prisiminkime, kad naudojame tik 10 proc. savo smegenų potencialo. Gal problemos kyla dėl to, kad mes pamirštame, kad turime ne tik naudotis savo sąmone, bet dar ir tinkamai ją programuoti? Kaip vyksta sąmonės programavimas? Pirmiausia formuluojame aiškų tikslą, ką mes norime pasiekti.

Pirma į galvą atėjusi mintis dar nėra programa. Pavyzdžiui, noras turėti daug pinigų, gerą darbą, draugą ar draugę vargu ar bus išpildytas, nes siekiamas tikslas nepakankamai konkretus, sąmonės veikla bus per daug išskaidyta, įvairios kasdienės situacijos pritrauks jūsų dėmesį ir pagrindinis tikslas bus pamirštas.

Bendrai, suformuluoti aiškų tikslą yra svarbus, laiko ir energijos reikalaujantis darbas. Pvz., jei norite gero darbo, pirmiausia aiškiai įsivaizduojate, koks tai darbas, sukuriame kuo detalesnį savęs šiame darbe vaizdą, įsivaizduojame save dirbantį šį darbą. Kitas etapas – planuojame konkrečius žingsnius šiam tikslui pasiekti, pvz: įgyti papildomą kvalifikaciją, padirbėti su savo CV, nusipirkti naujus drabužius, kurie jus geriau reprezentuos darbe.

Kiekvieną dieną suplanuojame bent mažą žingsnelį link tikslo. Kai šie darbai padaryti, jums belieka tik prižiūrėti savo sąmonę, neleisti jai nukrypti nuo jūsų tikslo ir kasdien dirbti su savimi. Šiame kontekste darbas su savimi bus darbas su abejonėmis. Natūralu, kad siekiant tikslo, dažniau ar rečiau kyla abejonės: Ar man pasiseks? Gal geriau viską palikti taip, kaip yra? Gal aš negabus? Neturiu valios? Nesu pasiruošęs? ir t. t..

Šioje situacijoje svarbu laiku pastebėti šias abejones ir jas ryžtingai ignoruoti, neatiduoti abejonėms dėmesio, tai yra nepradėti gilintis – gal ir iš tiesų aš negaliu? Abejones galima palyginti su virusinėmis programomis, su kuriomis susiduriame savo kompiuteryje. Kaip kompiuteryje svarbu neatidaryti virusinės programos, taip sąmonėje svarbu ne atkreipti savo dėmesio į abejones. Abejonės yra bejėgės sutrukdyti jums tol, kol jūs neatkreipiate į jas dėmesio. Šis dėsnis galioja ir kitoms, pavadinkime virusinėms programoms, kurios kartais užklysta į mūsų sąmonę – tai visos baimės, panika, depresinės mintys.

Gal mūsų gyvenimas taptų gerokai paprastesnis ir komfortiškesnis, mums mažiau reikėtų psichotropinių vaistų ir sudėtingų psichoterapijų, jei mes labiau įsigilintume į savo mintis ir imtume jas kontroliuoti. O minčių kontrolei mes turime tik vieną instrumentą – tai savo dėmesį. Šis kontrolės mechanizmas labai paprastas – kiek savo dėmesio skiriame minčiai, tiek jėgos realizuotis ji ir įgyja. Įvaldę savo dėmesio paskirstymą, mes tampame savo gyvenimo šeimininkais. Savo dėmesiu mes palaikome tik tuos psichologinius procesus, kurie mums naudingi, kurie atneša gerą nuotaiką, skatina kūrybiškumą. Natūralu, kad būnant tokioje pozityvioje bangoje, daug lengviau įveiksime kylančias problemas, bus geresnė psichologinė ir fizinė sveikata, aplink mus bus pozityvesni,geresni žmonės.

Ir dar norint tapti geru savo sąmonės programuotoju, reikia pirmiausia išmokti atskirti save nuo savo sąmonės, suvokti, kad mes nesame sąmonė ar protas, kad tai tik mums duoti instrumentai, padedantys mums gyventi šiame pasaulyje. Jei sąmonė yra tik instrumentas, tai kas esu aš? Kas tas programuotojas, valdantis šį kompiuterį (sąmonę)? Atsakymas slypi už sąmonės ribų, nes mūsų sąmonė negali pažinti žmogaus esmės, kaip ir kompiuteris negali suvokti, kas yra žmogus. Kaip dar, be mąstymo pagalbos, pažinti save?

Pirmiausia, priimti šią nuostatą, kad aš nesu sąmonė. Tai leidžia mums neužsidaryti siauroje mąstymo sferoje, mes galime pradėti save stebėti, tai yra tikras mokslinis stebėjimas, kuriame nėra jokio vertinimo. Mums nebereikia nuolat skirti galybės dėmesio, kad įvertinti tai, kas vyksta, – ar mums tai naudinga? Ar nekelia grėsmės? Ar atitinka mūsų įsitikinimus? Išsivadavę iš šios vertinimo priklausomybės mes galime pradėti pastebėti tai, ką mūsų sąmonė paprastai ignoruoja – daug platesnę jausmų gamą, kitokias, mums neįprastas sąmonės būsenas, buvimo, o ne turėjimo džiaugsmą. O džiaugsmas iš tiesų kyla, kai išsivaduoji iš vertintojo pozicijos, šis džiaugsmas yra mums neįprastas, nes neturi išorinės priežasties, ir tu supranti, kad tai yra tikra ir stabilu, nes tai nesusiję su nuolat besikeičiančiu išoriniu pasauliu. Čia prasideda tikrasis savęs pažinimas, kai mąstymas ir mintys pasitraukia į antrą planą, ima vertis visai kitos perspektyvos, giluminiai jausmai.

Gaila, kad šiuolaikinė psichologija dar nedrįsta pažvelgti į šias savęs pažinimo gelmes. Bet tai netrukdo tikrai ieškantiems savęs žmonėms leistis į šią gelmę. Iš tiesų, tai gali padaryti kiekvienas nuoširdus ir doras žmogus, pasirinkęs savęs pažinimą gyvenimo prioritetu.

Šis tekstas gimė dėka visų mano klientų, kurie padėjo man sukaupti didelę patirtį ir dėka Anastasijos Novych knygų, kurios atnešė daug gilesnį šios patirties suvokimą ir vidinę ramybę.

Psichologas Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.