Sąmonės spąstai0 (0)
Pastebėjote, kad kasmet viskas aplinkui tampa vis blogiau ir blogiau? Taip mus verčia galvoti negatyvumo efektas. Mes esame linkę kreipti dėmesį į blogas naujienas ir nepastebėti gerų. Mokslininkai mano, kad blogis pasąmonei atrodo svarbesnis. Būtent todėl ir manome, kad padėtis pasaulyje kasdien vis prastėja. Nors, pavyzdžiui, rašytojas ir psichologas Stivenas Pinkeris (Steven Pinker) įrodinėja, kad nusikaltimų, žiaurumo ir karų palaipsniui mažėja.
Automobiliu saugiau
Kone kiekvienas žino, kad lėktuvas – saugiausia transporto priemonė ir kad to nepasakysi apie automobilį. Statistiškai tikimybė žūti automobilio avarijoje yra dešimtis kartų didesnė, negu skrendant lėktuvu. Bet mūsų smegenys atsisako priimti šį faktą ir mes toliau drąsiai sėdame prie vairo, bet lėktuve virpame kaip drebulės lapas. Tikimybės nevertinimo fenomenas verčia mus bijoti žūti nuo teroristų rankos ir negalvoti apie daug realesnį pavojų – nukristi nuo laiptų arba atsitiktinai apsinuodyti.
Aš visada teisus
Mums patinka sutikti su žmonėmis, kurie sutinka su mumis. Būtent todėl bendrauti renkamės panašių pažiūrų ir pomėgių žmones. Mums yra nemalonūs individai ir grupės žmonių, kurie mus verčia abejoti savo teisumu. Psichologai tai vadina „kognityviniu disonansu“. Dėl šio išrankumo ir atsiranda toks reiškinys kaip „patvirtinimo šališkumas“ – mes priimame tik tą informaciją, kuri patvirtina mūsų nuomonę. Kartu mes ignoruojame arba atmetame viską, kas nesutampa su mūsų tiesa ir grasina sugriauti mums įprastą pasaulio vaizdą. Beje, internetas tik stiprina šią tendenciją.
Herbas ar skaičius
Dažnai būname įsitikinę, kad praeities įvykiai gali kažkaip paveikti dabartį. Šis reiškinys vadinamas „lošėjo klaida“. Paprastas pavyzdys – monetos metimas. Jeigu penkis kartus iš eilės iškrenta skaičius, neabejojame, kad kitą kartą būtinai iškris herbas. Iš tiesų tikimybė išlieka 50:50. Panašiai veikia ir „pozityvių lūkesčių“ spąstai, būdingi azartiškiems lošėjams. Jiems atrodo, kad keliskart pralošus sėkmė tiesiog privalo jiems nusišypsoti ir jau kitas lošimas baigsis didžiuliu laimėjimu.
Buvo verta
Kiekvienas gali prisiminti situaciją, kai nusipirko nepagrįstai brangų arba nereikalingą daiktą. Ir, užuot nešę jį atgal, įtikinate save, kad „jis to vertas“. Taip veikia smegenys – jos yra užprogramuotos ieškoti paguodos, kai padarote aiškią kvailystę. Jūs pradedate galvoti, kad rizika pasiteisino ir kad kitą kartą pasielgtumėte taip pat.
Svetimas, todėl blogas
Mūsų įgimtas poreikis – jaustis kolektyvo dalimi. Dėl to yra kalta vadinamoji meilės molekulė. Viena vertus, šis hormonas padeda užmegzti glaudžius tarpusavio ryšius, kita vertus – verčia atstumti visus, kas liko už „savo rato“ ribų. Dėl jo tampame įtarūs, pašalaičiams jaučiame baimę ir net panieką. Mes pervertiname savo aplinkos žmones ir neįvertiname tų, kurių iš esmės visai nepažįstame. Tai – grupinio šališkumo efektas.
Kodėl visos aplink laukiasi?
Dažnai būna, kad staiga visur pradedame pastebėti mums naują dalyką. Mums atrodo, kad tas „kažkas“ mus tiesiog persekioja, nors iš tiesų tiesiog į tai nekreipdavome dėmesio. Tai pasirenkamo stebėjimo efektas. Pavyzdžiui: nusiperkate naują mašiną ir pradedate visur matyti tokias pačias mašinas. Arba moteris, sužinojusi, kad yra nėščia, staiga aplinkui save pastebi daugybę nėščiųjų. Tai gali būti bet kas – kokia nors daina arba retai vartojamas posakis.
Bandos jausmas
Mums labai patinka judėti su minia, nors to galbūt ir nesuvokiame. Kai aplinkui esantys žmonės renkasi numylėtinį – sportininkų komandą arba dainininką, – mūsų individualumas dingsta. Mes patenkame į savotiško „grupinio mąstymo“ būseną, kurią pagimdo visuotinio žavėjimosi efektas. Pavyzdžiui, daiktas, kuris jūsų kolegoms atrodo „nuostabus“, tikriausiai „nuostabus“ atrodys ir jums. Arba jei dauguma aplinkinių palaikys kokią nors komandą, bus labai sunku nepasiduoti visuotiniam žavėjimuisi.
Tylėjimas – sutikimo ženklas
Polinkį manyti, kad kiti žmonės mąsto kaip mes, sukelia perkėlimo efektas. Pavyzdžiui, radikalių organizacijų nariai dažnai būna įsitikinę, kad jų pozicijai pritaria visas pasaulis. Nors gali būti visiškai ne taip. Su šiuo efektu yra susijęs panašus – klaidingo konsensuso – efektas. Tai nepagrįstas įsitikinimas, kad jei aplinkiniai tyli, vadinasi, jums pritaria.
Su nuolaida, vadinasi, pigu
Mes kreipiame dėmesį į skaičių skirtumą, bet ne į jų dydį. Tai vadinama „inkaro efektu“ arba „lyginimo spąstais“. Juo aktyviai naudojasi prekybininkai. Klasikinis pavyzdys – prekės per išpardavimą. Etiketėje matome dvi kainas ir vertiname jų skirtumą, bet ne pačias kainas. Jei nuolaida nemaža, mums tai daro įspūdį, net jei prekė iš tiesų pernelyg brangi net su nuolaida. Šia gudrybe naudojasi ir restoranai – jie į valgiaraštį įtraukia itin brangių patiekalų, kad kitų kaina atrodytų visiškai normali. Dėl tos pačios priežasties mes dažniausiai renkamės aukso viduriuką – ne pernelyg brangų daiktą, bet ir ne pigiausią.
Pagalvosiu apie tai rytoj
1998 m. buvo atliktas „esamo momento efekto“ tyrimas: 74 proc. pirkėjų, rinkdamiesi maistą savaitei, pirmenybę atidavė naudingiems vaisiams. O kai jie buvo paprašyti pasirinkti produktų rytojui, 70 proc. eksperimento dalyvių panoro šokolado. Mes dažnai elgiamės lengvabūdiškai šiandien, negalvodami apie rytojų. Taip yra todėl, kad pasąmonėje atsakomybę perkeliame kažkam, kas būsime rytoj. Mums sunku suprasti, kad tai būsime ir vėl mes.
Milda KUNSKAITĖ | ve.lt
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios”