Santykiai atrodo beviltiški, bet esu labai prie jo prisirišus

Klausimas:

Mano pačios būklė kelia man nerimą ir nesu tikra ar susitvarkysiu pati ar esu pasiekus būseną, kai reikia kreiptis profesionalios pagalbos. Mano liga turi ne Pavadinimą, o Vardą ir Pavardę.

poros-santykiaiTuriu savybę labai ilgai neprisileisti prie savęs žmonių tarsi taip bandydama apsisaugoti nuo galimų neigiamų emocijų. Keletą kartų susidūrus su neištikimybę bandau save saugoti. Po paskutinio išsiskyrimo jokio artimo žmogaus neturėjau turbūt apie 3 metus. Ir ne todėl, kad visą tą laikotarpį būčiau galvojus apie buvusią meilę, o tiesiog jaučiausi gerai ir būdama viena. Nejaučiau didelio poreikio, o ir su šalia esančiais žmonėmis neužsimegzdavo pakankamai stiprus ryšys. Sutikus šį vaikinuką taip pat stengiausi išlaikyti atstumą gan ilgai. Pabendravus apie 3-4 mėn mūsų bendravimas kuriam laikui buvo lyg apmiręs. Jokių didelių nuoskaudų. Šioks toks prisirišimas, bet išgyvenama. Tačiau po mėnesio jis vėl atsirado mano gyvenime su nauja jėga. Viskas pasirodė iškart daug rimčiau – siūlymas susipažinti su jo draugais. Bendravome ir susitikinėjome nuolat. Man šiek tiek trūko gyvo bendravimo, nes jis gan užsiėmęs, bet stengdavausi būti supratinga. Tačiau pastebėjau, jog susitikimų iniciatore tapau aš ir tik aš. Viskas tarsi apsivertė: pačioj pradžioj net jam šiek tiek papriekaištavus, kad trūksta dėmesio iš manęs ir man pasistengus „pasitaisyti“ jis staiga nustojo rodyti dėmesį. Jo paaiškinimas – jis nenori, kad jo rodomą dėmesį suprasčiau per daug rimtai. Jis nenori šiuo metu rimtų santykių, nes tai kažkurį mūsų vis vien galiausiai įskaudins. Man tai pasirodė kaip jo baimė likti pačiam įskaudintam. Žinau, kad jis turėjo prieš tai ilgus ir nelaimingai su neištikimybės prieskoniu pasibaigusius santykius. Ir nors puikiai supratau, kad su tokiu požiūriu žmogus nėra pasirengęs kurti naujus, tvarius santykius, tačiau bendravimo nenutraukiau. Apsiribojau tokiais santykiais, kokie buvo. Nuolat bendraujant beprotiškai prisirišau prie jo. Ne gana to, esu labai pavydi (manau įtaką padarė susidūrimas su neištikimybe). Nors stengiausi, to akivaizdžiai neparodyti, bet pati su tokiais santykiais kankinausi. Jaučiausi blogai ir todėl, kad pamyniau savo principus, įsitikinimus, jaučiausi netikra dėl ateities. Ir vis vien pati turbūt pirmą kartą tikrai jaučiau, kad tai žmogus, su kuriuo įsivaizduoju savo ateitį. Ir ta milžiniška viltis, kad jis ryšis rimtiems santykiams. Jaučiausi draskoma dviprasmiškų jausmų. Siaubas kaip aš stengiausi dėl mūsų santykių! Negaliu dar dabar suvokti, kaip aš iš aikštingos mergaitės (nors man 26) patapau supratinga, rūpestinga ir atsidavusi mergina.

Ir galiausiai man reikia pripažinti, kad iš šių santykių nieko nebus. Kokie gali būti santykiai kai juos kuria tik vienas žmogus. Pradėjau pastebėti (ko šiais laikais nesužinosi iš facebook), kad jis vis daugiau bendrauja su kita panele. Pavydas mane žudė. Pradėjau nuolat stebėti jo gyvenimą viešoje internetinėje erdvėj. Puikiai suprantu kad tai jau kaip liga, kaip persekiojimas. Juk taip ir save labiau skaudinu. Stengiuosi pati apribot savo lankymąsi internete, bet laikas nuo laiko tiesiog nesusivaldau ir tikrinu ką jis veikia, su kuo veikia, kas tie žmonės… Nuolatinės mintys apie jį ir noras bent parašyti… pasiūlyti susitikti. Visaip save tvardau. Ne visad gaunasi.

Tikiu kad užsimiršti padėtų įvairi veikla, tad teko ir naujų hobių susirasti ir net ką nors su draugais organizuoti. Bet turbūt tos veiklos per mažai (neturiu labai daug draugų), o kartais tiesiog nerandu jėgų kažką veikti apart galvoti apie santykius. Vis dažniau apleidžiu netgi sportą, kuris geriausiai leidžia išsilaisvinti nuo minčių. Išėjus pasivaikščioti akys krypsta į daugybe porų ir nuo to tik dar vienišiau. Aš ir taip vaikščiojau su juo… Į darbą pradėjau eiti tiesiog kaip į darbą, neliko jokio užsidegimo. O juk mano akys spindėjo darbe! Aš dariau mažus stebuklus versdama kalnus!
Nei vienai draugei pilnai nesu papasakojus kas mano širdy vyksta. Net joms turbūt bijau atsiverti. Arba nenoriu įvardinti garsiai kokioj beviltiškoj aš situacijoj. Gėda kad leidau taip nusižeminti. Negaliu pripažinti kad neturiu pakankamai valios. Turbūt daug priežasčių mano tylai ir bandymui susitvarkyti vienai.

Juk norint kad santykiai nenutrūktų reikalingas nuolatinis bendravimas, tai kaip įmanoma būti taip prisirišus, kai santykiai regis visiškai nėra puoselėjami… Ir ta nuolatinė mintis, kad jis gi kažkada susivoks. Kartais mintys nuklysta ne į praeitį, o vis dar į svajones apie ateitį su juo. Ir svarstymas, kas būtų jei jis sugrįžtų į mano gyvenimą: nebeprisileisčiau ar pasiduočiau emocijoms ir ilgesiui. Sveikas protas sako, kad aš neturėčiau net svarstyti, neturėčiau išvis apie jį net galvoti, nes esu verta ir tikiu, kad kažkada sutiksiu kitą žmogų. Bet tuo pačiu aš vis dar įsivaizduoju savo gyvenimą su juo. Šeimą, namus, netgi neromantišką buitį.

Ir rašau čia tam, kad gal jausmų išliejimas tekste man padės į situaciją pažvelgti ramiau. Suprast, kad aš negaliu įtakoti kitų žmonių pasirinkimo ir turiu su tuo susitaikyti. Nors ar tikrai nieko negaliu padaryti, kad pakreipčiau jo pasirinkimą? Aš netgi kartais pati bijau atsiriboti nuo santykių su juo, nes jis juk atitols… Ir galit tik spėti kiek kartų rašydama šį laišką tikrinau ar jis yra prisijungęs internete. Ir svarstydama kur jis ir su kuo.
Visos istorijos terminas 1 metai ir 3 mėnesiai.
Linkėjimai

Atsakymas:

Ačiū Jums už tokį išsamų, nuoširdų, kupiną jausmų laišką! Kaip supratau, Jūs jaučiatės pasimetusi, nes kad ir kaip vengėte artumo ir prisirišimo prie Jus skaudinančių vyrų, visgi pradėjote stengtis dėl santykių su vaikinu, kuris ėmė neberodyti dėmesio ir net bendrauti su kita mergina. Jūs rašote, kad jaučiatės dviprasmiškai – iš vienos pusės norite su juo santykių, o iš kitos – suprantate, kad šie santykiai neturi ateities. Galiu Jus užtikrinti, šis pasimetimas yra visiškai normalus, kai vienas žmogus yra labiau prisirišęs, nei kitas. Daugelis bent kartą gyvenime yra išgyvenę panašius jausmus, kai norisi kitą priversti rodyti daugiau dėmesio, labiau mylėti, dažniau susitikinėti, rodyti daugiau iniciatyvos, kitaip elgtis…

Perskaičiusi ir įsigilinusi į Jūsų laišką, tikrai noriu Jus pagirti! Jūs labai racionaliai analizuojate savo situaciją. Visų pirma, suprantate savo elgesio priežastį – saugojate savęs nuo neištikimybės, kokias patyrėte anksčiau. Visų antra, Jūs pastebite labai svarbius momentus: jis pasakė, kad nenori rimtų santykių, jis specialiai nerodo iniciatyvos. Taip pat Jūs pastebite, kad jaučiate baimę, gėdą, pavydą, prisirišote, kad kankinatės, kad „pamynėte savo principus“, kad persekiodama savo draugą ir nuolatos apie jį galvodama, atsimindama Jūsų praeitį ar įsivaizduodama tariamą ateitį, skaudinate save, kad jus kankinate save įkyriomis mintimis apie jį. Taip pat Jūs įvardinate galimus sprendimus, pvz. nukreipti dėmesį į malonią veiklą, kurios šiuo metu Jums trūksta, imti aktyviau sportuoti, pasinerti į darbą, atsigręžti į draugus, išlieti savo jausmus…

Galiausia Jūs klausiate, ar yra būdų „pakreipti jo pasirinkimą“? Ir tuo pačiu atsakote į šį klausimą „aš negaliu įtakoti kitų žmonių pasirinkimo ir turiu su tuo susitaikyti“. Galbūt įsivaizduodama romantišką ateitį Jūs naudojate jo personažą, kaip patrauklaus vyro simbolį? Ir iš tikrų tai liudija ne apie meilę jam, o apie kiekvienai gyvai būtybei būdingą norą šilumos ir artumo? Jei jausmų išliejimas ant popieriaus Jums padeda nusiraminti, galite tai daryti ir dažniau. Kartais atsisveikinti su praeitimi padeda simboliškas minčių užrašymas ir to lapelio sudeginimas. Baimė atitolti gali būti susijusi ir su baime likti vienai, bet į šį klausimą Jūs irgi atsakote: „sveikas protas sako, kad aš neturėčiau net svarstyti, neturėčiau išvis apie jį net galvoti, nes esu verta ir tikiu, kad kažkada sutiksiu kitą žmogų“.

Pasaulyje tikrai yra tūkstančiai vyrų, kurie pagal savo temperamentą, pasaulėžiūrą ir fiziologiją suderinami su Jumis. Bet suprantu, kad lengviau pasakyti, nei pritaikyti tai gyvenime. Taigi belieka Jums palinkėti stiprybės įveikiant praeities skaudulius, puoselėjant save ir kuriant gražią savo kasdienybę, kurioje liktų mažiau baimės patirti artumą ir būtų vietos žmogui, kuris Jus gerbtų ir mylėtų. Jūs einate tinkama linkme, racionaliai analizuojate savo išgyvenimus. Dabar galbūt tereikia nuo minčių pereiti prie veiksmų, kurie padėtų Jums išgyventi daugiau teigiamų emocijų, neužasifiksuojant ties vienu žmogumi. Teigiamų emocijų ir meilės sau šaltiniu turite būti Jūs pati!

Linkiu atrasti vidinę ramybę, kurią turėjote anksčiau, kai ir viena jautėtės laiminga. Visgi jei vidinių resursų visgi neužtektų – kreipkitės į psichologą, kuris jus išklausys be jokio vertinimo, kuriam išsipasakojant nebus gėda, ir kuris padės Jums susivokti mintyse ir sustiprėti.

Dėl konsultacijų galite kreiptis ir į mane, tel. 8 628 18476 arba el. paštu: psichologe.kristina@gmai.com.
Sėkmės!
Psichologė Kristina Leščinskaitė

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. H8eris parašė:

    Oho. Laiško atpasakojimas buvo itin naudingas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.