Young father and son on tropical beach vacation

Italai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje garsėja kaip tauta, kurios žmonės moka džiaugtis gyvenimu. Garsioji frazė „la dolce vita!” (liet. „saldus gyvenimas!“), kurią iš italų kilmės režisieriaus Federico Fellini išgirdo visas pasaulis, taikliausiai apibūdina saulėtą, šiltą ir… saldžią pietiečių kasdienybę. Tai netrikdomos popietinės siestos, gardus maistas, puikus vynas, romantiškas vakaro oras, tarytum įelektrinantis ir vietinių italų, ir šalies svečių temperamentą. Tie, kurie nori pajusti autentišką italų realybę, turi daug pasirinkimo atostogoms variantų, kurių vienas – poilsis saloje. Jei jūsų žvilgsnis vieną dieną užklius už kažkur jau girdėto ir daug žadančio pavadinimo – Sardinija. Keliones į šį Italijos regioną visi kaip sutarę vadina vienomis saldžiausių savo gyvenime. Tad koks gi tas „la dolce vita“ Sardinijoje?

Šventas sardų poilsis…

Vargu, ar Sardiniją tiktų apibūdinti kaip tipinę turistų okupuotą salą. Tiesa, saulės ištroškusių atvykėlių čia netrūksta, bet juk didžiąją metų dalį Sardinijoje oro temperatūra nenukrenta žemiau keliolikos laipsnių. Netipinė ši Viduržemio jūros sala ir dėl savo kraštovaizdžio (daug kalnų, giraitės, ištisi plotai žmogaus nepaliestos gamtos), ir dėl to, kad vietiniai sardai, panašu, nėra linkę pataikauti turistams. Bent jau ne siestos metu. Taigi, pirmas saldaus gyvenimo Sardinijoje ypatumas – popietinės sietos, kurių metu nesitikėkite rasti vietą tikrame itališkame restoranėlyje, nepuoselėkite vilčių apsilankyti vienoje jaukių vietos parduotuvių, nes šių įstaigų durys bus paprasčiausiai užrakintos. Kodėl? Nes sardams dirbti dienos metu tarp 14 ir 19 valandos yra tas pats, kas lietuviams dirbti sekmadienį – tiesiog nepadoru. Tikėtina, kad net ir trumpos kelionės į Sardiniją užteks patiems tuo „šventai įsitikinti“.

Cagliari

… ir velniškai skanus maistas

Atsipūtę sietos metu, sardai grįžta į darbovietes, o salos svečiai, pasinaudoję proga, suplūsta į vietos užkandines, kavines, vynines ir restoranus. Antras saldaus sardų gyvenimo ypatumas – maistas. Panegirikas itališkai virtuvei drąsiai skleidžia visi čia pabuvoję. Ir ne be reikalo, nes pietų europiečiai maistą išties laiko vienu didžiausių gyvenimo malonų. Ne kas kitas, bet gardūs pietūs ar vakarienė prie vieno stalo sukviečia gausias italų šeimas ir jų draugus, įsimylėjėlius ir kolegas, aptariančius darbo reikalus. Turbūt nėra progos, kuri italams pasirodytų netinkama susitikti skaniai pavalgyti. Sardinijoje vietinių ir svečių keliai susikerta gausybėje čia esančių restoranų ir, ką čia slėpti, picerijų. Sardų picos, kaip ir bet kur kitur Italijoje, turistų nuomone, skaniausios yra ką tik ištraukos iš krosnies, šviežutėlės, dar šiltos. Nors jų rūšių gausybė (su jūros gėrybėmis ir faršu, vegetarinės, pagardintos kelių skirtingų rūšių sūriais…), pica, pasižyminti didžiausiu populiarumu, yra tradicinė „Margaritta“. Tai patiekalas, kurio neparagauti Sardinijoje būtų tikras nusikaltimas. Kaip beje ir tikrų, visame pasaulyje žinomų „gelato“ – ledų. Saldžiai itališkas yra ne tik jų pavadinimas, bet ir pats skanumynas. Turbūt ne veltui sakoma, kad ledai yra vienas geriausių italų išradimų po „Ferrari“, radijo ir makaronų.

Kas svaigina labiau – oras ar vynas?

Gaiviai vėsinantis vėjelis nuo Viduržemio jūros, blausiai apšviestos gatvės šalimais Sardinijos paplūdimių, taurė (ar ir visas ąsotis – juk atostogos) sardų baltojo ar raudonojo vyno – tai saldi saldi romantika, be kurios neapsieina tikrasis itališkas „la dolce vita“. Teisybė, kad italai pyksta stipriai, bet ir myli ne ką silpniau. Galbūt Sardinija ir nėra Europos įsimylėjėlių sostinė, tačiau vakarais čia prie vieno stalelio vakarienei susėda ne tik vietos, bet ir turistų poros. Per daug  nenustebkite, jei apsvaigę nuo vyno ar pasimetę Senamiesčio gatvelėse, į viešbutį sugrįšite kiek vėliau nei planuota. Dar geriau – sukite tiesiai į paplūdimį, kur išvysite daugybę vidurnakčio iškylų dviese, su lengvais užkandžiais ir buteliu sardinietiškojo „Torbato“ (baltojo) ar „Cannonau“ (raudonojo) vyno.

Poppies in wheat

Vietos gyventojų kasdienybė Sardinijoje gali nesikeisti daugybę metų. Italai dažnai perima tėvų ir senelių verslus, ir nuo pat jaunystės iki senatvės pluša tuose pačiuose restoranuose, parduotuvėse, siuvyklose, dirbtuvėlėse, kol viską perduoda įpėdiniams, ir vėl iš naujo… Žvelgiant europiečio akimis, viskas dvelkia rutina, tačiau sardai šypsosi ir, panašu, stresas daugeliui jų tėra dar vienas medicinos terminas. Ar stebuklingą įtaką tokiai savijautai turi kone visus metus už debesų nepasislepianti saulė? Ar sardams gyvenimo džiaugsmą kasdien grąžina saldžioji siesta? Na, tai ir tikrai ne vynas, kuriuo vietiniai mėgaujasi, bet nepiktnaudžiauja. Atsakymas paprastas – turistai poilsinės kelionės Sardinijoje metu patys gauna progą pajusti, kas yra garsusis „la dolce vita“, o tiksliau, kas dar šiuo terminu apibūdinama – tai nieko neveikimo saldumas. Grįžtant į pradžią… Italai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje garsėja kaip tauta, kurios žmonės moka džiaugtis gyvenimu, ir žino, kad kartais saldžiausias džiaugsmas – bent kelias valandas sustoti ir visiškai nieko neveikti.

Autorė Marina Basangova

loading...