Psichika - Savaime issipildancios pranasystes

Galvoje apsigyvena mintis. Ji sukasi, nepalieka nei geriant rytinę kavą, nei skubant į susirinkimą, nei atsiimant vaikus iš darželio. Stengiesi ją visa jėga atmušti, tarsi atskriejantį lauko teniso kamuoliuką, kad liktų kažkur ten… kitoje tinklo pusėje. Akimirka. Mintis vėl čia.

Ne šiaip sau mintis. Gąsdinanti, neraminanti, grasinanti kad įvyks Tai. Nors ir galinga, ji išlieka miglota ir neapibrėžta. Ji – galvoje besisukantis įsitikinimas, nenorima bet savaime išsipildanti pranašystė, deja. Kada nors patirta? Tai, yra apie ką (nemalonaus) galvojama, tai ir nutinka: iširusi draugystė, naujas depresijos epizodas, nesėkmė darbe, dar vienas užgėrimas, konfliktas šeimoje… Gal ne asmeniškai, gal kam iš pažįstamų rato. Buvo? Ever? Žinoma!

Keista, galime praleisti marias laiko tikintis laimėti loterijoje ir – neišsipildo, nors tu ką. Bet tereikia tik pagalvoti apie kokią asmeninę nesėkmę, žiū – ji jau ir gyvenimo realija. Paradoksas? Nelabai, jei nuolat sau priminsime nesėkmes ir jų baiminsimės. Beje, pirmuoju atveju mintijame nuo mūsų pastangų faktiškai nepriklausančius dalykus (loteriją). Antruoju nuo mūsų priklauso beveik viskas (gyvenimo įvykiai).

Kodėl baiminga mintis apie pyktį poroje “materializuojasi”, o koks laimingas atsitiktinumas – ne. Viso šio “paradokso” šeimininkas, režisierius ir vadovas – smegenys, aklinai uždarytos, kaukolėje kiurksančios smegenys. Nieko nematančios ir negirdinčios, nes smegenys neturi ausų ar akių – tai atskiri organai tik perduodantys neurologinius impulsus, kuriuos tos pačios smegenys ir interpretuoja. Įdomu tai, kad šiuolaikinės technologijos, leidžia išmokyti jas reaguoti tarkime į ultragarsą ar net kainos pokyčius biržoje, tiesiog panaudojus specialius bioninius priedus. Ką duodame smegenims, tą jos ir interpretuoja. Čia iki banalumo supaprastinus ir redukavus. Taigi, smegenys iš pradžių “tiki” viskuo, ką joms pateikiate. Kiek vėliau tą informaciją interpretavusios jos padaro savus sprendimus.

Čia ir prasideda didis mindfucka’s, kaip kokiame Christopherio Nolano “Inception”, kai Leonardo Dicaprio herojus nebeatskiria, kur pasibaigia sapnas ir kur prasideda realybė. Mūsų smegenys ir yra tas organas, dabar skaitantis šitas eilutes, suvokiantis, kad čia apie jas, kartu suprantantis tiek, kiek pačios leidžia sau suprasti. Painu? Kažkiek… Jei pavadinsim tai pasąmone gal bus aiškiau; pasąmonė dažniausiai “aklai” tiki tuo, ką jai pasakote ir kuo ji nori tikėti. Kartais sakote sąmoningai, tačiau dažniausiai – nelabai. Vėl primenu: viską suprimityvinus ir nesigilinant į neuro-psichologinius reiškinius.

Išeitis? Pirma, greičiausiai ir dažniausiai šovusi mintis, pasakyti sau – negalvok, nereaguok ir nekreipk dėmesio. Bet čia kaip ir su (ne)galvojimu apie rožinį dramblį – “ne” pasąmonė atmeta, ir galvoje iškyla rožinio drambliuko žaidžiančio pievoje vaizdinys… Iškilo? Cool, su galva, reiškia, viskas gerai.

Pratimas – pakeisti pačią mintį. Kognityvinėje elgesio terapijoje tai įprastas metodas. Negatyvias mintis keičiame pozityviomis, ir gyvenimas rožėmis klotas greit patampa. Ne visada.

Dar padeda atsipalaidavimo pratimai ar meditacija. Tikrai padeda. Tai leidžia pamatyti problemą kiek atsitolinus, nusiraminus ir patalpinus ją į perspektyvą. Irgi gali padėti, bet irgi – ne visada.

Galimas dar: apie situaciją, problemą, nerimo šaltinį galvoti kuo intensyviau, dirbtinai stiprinant tą mintį, jį ją gilinantis ir išpučiant. Paradoksalioji intencija (taip vadinasi šis būdas) gali padėti, bet irgi ne visiems ir ne visada.

Lieka paskutinis mano koziris – stipriausias. Rasti priežastis, – kuo “naudinga” ta pranašystė, net ir gadinanti gyvenimą. Ką iš tikro pasąmonė nori mums pasakyti ir nuo ko apsaugoti. Banalių atsakymų tikėtis būtų banalu, kitaip problema jau seniai dūlėtų užmaršty išspręsta, demonai slypintys minčių užkaborių patamsy – nukauti. Vienas dėmuo – nežinomybė. Garsiai, atvirai ir labai nuoširdžiai sau nekalbant apie baimes, bauginančius įsitikinimus ir nerimą, jis gali mus valdyti į valias. Kaip siaubo filme, – režisierius parodo tik užuominas (persekiojanti mintis), visą likusį darbą padaro vaizduotė. Taigi atviras kalbėjimas yra vienas žingsnis. Antras – (savi)analizė. Introspektyvi bei nušviečianti ne vien, čia ir dabar vykstančius įvykius, jausmus, mintis, bet ir praeitį, net gilią praeitį, sunkiai atsimenamą. Taip! Tie patys: tėvai, šeima, mokykla, draugai…

Atrakinus šias duris, dar pritaikius kiek aukščiau apkalbėtus pratimus, tikėkimės… savaime išsipildančios pranašystės išsipildys. Tik jau dabar tos geros, pozityvios, šiltos, su daug dėmesio sveikiems savo poreikiams. Tos, priklausančios nuo jūsų pastangų. Ok, ok, tegul ir loterijos bilietas būna laimingas.

Psichologas Julius Tilvikas
tilvikas.lt/ | porosterapija.lt
Foto: Julius Tilvikas

loading...