Savaitės dienų psichologija

0 (0)

Psichologai Robbins and Judge (2009) atlikę savaitės nuotaikų kaitos studiją teigia, kad nuotaikos stulpelis krenta „žemiau nulio“ savaitės pradžioje, savaitės viduryje nuotaika balansuoja „nulio taške“, tarsi negalėdama apsispręsti kristi dar žemiau ar vis tik bandyti ropštis į viršų. Savaitės pabaigoje nuotaikai, kuriai reikėjo daug jėgų ir pastangų tam, kad pasiliktų nulio zonoje, staiga lengva tarsi pienės pūkas (iš nulinės prieblandos zonos) šokteli į patį šilčiausią ir šviesiausią tašką. Mokslininkai žino, kad nuotaika – šokli ir sportiška dama, o ir jos santykis su savaitės dienomis ypatingas.

O kaip jūs sutariate su savaitės dienomis? Kiekvienas iš mūsų turi savo požiūrį į kiekvieną savaitės dieną. Kodėl pirmą savaitės pusę reikia išgyventi, o antrą laikyti už pavadžio, kad nepaspruktų?

Pirmoji savaitės pusė – susijusi su pareiga, atsakomybe, prievarta, asmeniniu pasitraukimu į savo vidines priedangas. Pirma savaitės pusė – skirta kitiems ir jų reikalams, antra – sau pačiam, tiems, kurie brangūs ir saviems reikalams. Pirmoje savaitės pusėje vykdome užduotis, o antroje – renkamės patys.

Kitaip tariant, mes pažįstame pradžios neteisybę ir pabaigos dosnumą. Pirmą savaitės dalį mes nugyvename be savęs pačių. Mes esame tarsi tie mechanizmai, kuriems sako, kad jie yra tik menkos, mažos mechanizmo dalys, sraigteliai. Užuot jautęsi sraigteliu, mes jaučiamės, burzgiančiais didingais automobiliais. Taigi dėl tos priežasties, kad esame kiekvieną pirmadienį apiplėšiami, mes jaučiame nuolatinį penktadienio troškulį – dienos, kada grįžtama į save, prie savo darbų, pas savuosius. Pirmai savaitės daliai trūksta savumo. Ji šalta, abejinga, dantis šiepianti, urzgianti ir kažko reikalaujanti – svetimų namų kalė.

Savaitės dienos – tai mūsų gyvenimo metafora, alegorija.

Pirmadienis – tai „mažoji žmogaus mirtis“. „Ilgų ilgiausia diena“ – pirmadienis. Ji – pati paradoksaliausia diena – simbolizuoja pradžią, kurios pradėti nepavyksta. Pirmadienis išreiškia prievartą, sunkumą, kančią, savinaiką. Išgyventi pirmadienį – didis darbas ir sunkus uždavinys, į ją įšokti – sukrečianti patirtis, kuri kartojasi kiekvieną savaitę. Jis užmeta mums ant pečių uniformą, ištempia šypseną, ant akių užtraukia kaukę, įduoda pareigas, kėdę, poziciją, taisyklių šūsnį ir palieka vargšę pelenę vieną kovos lauke su visais šiais priešais.

Ketvirtadienis – šviesa tunelio gale, regis kova bus laimėta, regis jauti, kad tavyje nubunda paukščiai, kalasi žole, nušvinta saulė ir pasileidžia tavo lūpų kampučiais ir akių krašteliais. Jauti, kad sulauksi, jauti, kad išgyvensi, jauti, kad prisikelsi.

Penktadienis – išsivadavimas iš nežmoniškumo ir vergijos. Penktadienio akivaizdoje nublanksta gėlės grožis, įstabaus muzikinio kūrinio garsas. Penktadienio akivaizdoje bet koks gėris, grožis tampa bejėgiais, kaip vaikai. Nieko nėra gražesnio už penktadienį. Penktadienis – vilties diena žmogui, pažado išsipildymo diena.

Šeštadienis – mėgavimasis asmenine laisve. Tai palaimos metas. Ką reiškia palaima? Tai reiškia, kad žmogus – laimingas, kad jis linki laimės kitiems. Ką reiškia būti laimingu? Tai reiškia, kad tau nieko nesinori, nebėra lūkesčių, svajonių, troškimų. Nesinori kalbėti, keliauti, dirbti, kovoti, ginčytis. Tau nieko netrūksta. Dėl to daugelis iš mūsų tą dieną „nieko nenori“. Jie jau viską gavo, jie viską turi. Šeštadieniui pakanka šeštadienio. Šeštadienis – tai taikos diena – su savimi ir su pasauliu. Ši diena – tai trumpos paliaubos. Šiandien mūsų niekas negali priversti kovoti su kitais, už kitus, dėl kitų… Mums nieko nereikia nudirbti.

Sekmadienis – tai diena, kurios labiausiai bandome išvengti, siekiame apie ją negalvoti, jos neįsileisti arba ją sulaikyti. Pirmoje dienos pusėje išgyvename stiprų pasipriešinimo jausmą, protestuojame, mąstome, pasišaliname ir tiesiog būname; dienos vyduryje pasiduodame – išgyvename visišką nuolankumą tam, kas neišvengiama. Galiausiai imamės „ruošos“. Mums reikia pasiruošti, sudėlioti visus taškus ant „i”, pasiruošti kaukes, pasirašyti trūkstamus žodžius, išsivalyti „ginklus“ ir „zuikio miegu“ pribaigti sekmadienį.

Dabar turėtumėte paklausti, o kur iš savaitės dingo antradienis ir trečiadienis? Mūsų savaitės dienų istorijoje yra dvi ypatingos dienos, apie kurias mums nepraneša jokie istoriniai šaltiniai, keliauninkų pasakojimai, mūsų mitinė atmintis. Tai – antradienis ir trečiadienis. Mumyse atsivėrę pirmadienio žaizdos, akyse švyti ketvirtadienio šviesos tuneliai, širdyje virpa jaudinantys penktadieniai, ant kelių ilsisi ramūs šeštadieniai, mus ėda beviltiški sekmadieniai, tačiau mūsų kelionės dienos ir mūsų gyvenimas – tai antradieniai ir trečiadieniai. Tai dienos, atsiduodančios „pelenais“. Jos pilkos, kaip pelės, abejingos, kaip M. K. Čiurlionio uolos, ilgos, kaip Č. Aitmatovo „šimtmečiai“. Tos dienos – tai mūsų kasdienybė, tai mūsų rutina. – Kurgi be jų semtumėmės kantrybės? – klausia literatūros profesorius G. Steiner. Apie jas nemąstome, jų neprisimename, bet jos – tai žmogiškos savaitės balansas, pusiausvyra – nulinis taškas, kuris pirmai savaitės dienai neleidžia pribaigti antrosios, o antrai pirmosios. Antradienis ir trečiadienis – pratybų laukas. Jų dėka stipriname kantrybės raumenis pirmadieniui ir sekmadieniui, auginame laukimo ištvermę penktadieniui ir šeštadieniui. Pirmadienis ir sekmadienis kvepia ledu, o penktadienis ir šeštadienis – ugnimi tik dėl to, kad antradienis ir trečiadienis kvepia pelenais.

Garbingai išgyvenkite savo pirmadienius ir sekmadienius, dorai džiaukitės savo penktadieniais ir šeštadieniais ir vertai padėkokite savo antradieniams ir trečiadieniams už tai, kad galite išgyventi vienus ir džiaugtis kitais!
[Šaltinis: psichika.eu]
Šaltinis: galvocius.lt