Save išgydžiusios kūno psichoterapeutės patarimai: kokios emocijos sukelia kokias ligas?

4
rasa-mazioniene
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr. / Rasa Mažionienė

Medicininį išsilavinimą turinti Rasa Mažionienė po nesėkmingo bandymo savo sveikatą patikėti kolegoms patyrė akistatą su mirtimi. Šis išgyvenimas visiems laikams pakeitė moters vertybes ir gyvenimo būdą. Žmogaus pažinimo centro „Vaiska“ įkūrėjos raktas į gerą sveikatą ir laimę – jausmų terapija, kurią ji derina su masažo technika, padedančia atrasti kūne, kokias emocijas žmogus užspaudžia.

– Minėjote, kad jau vaikystėje buvote kitokia. Kas nutiko?

– Man buvo dveji, kai prasidėjo bėdos su sąnariais. Gydytojai trejus metus nesuprato, kas su manimi vyksta, nepastebėjo, kad išniręs sąnarys, nors mane apžiūrinėjo didžiausi profesoriai. Buvau tuo metu sunkiausias vaikas Lietuvoje. Vėliau, jau Maskvoje, buvo diagnozuotas potrauminis reumatoidinis artritas (čiurnos trauma). Mane gydę Maskvos medikai tikino, kad buvo neįmanoma nematyti. Todėl aš visada sakau – jeigu su jumis kažkas gyvenime vyksta ir tai dėl tam tikrų priežasčių turi vykti, niekas nieko nepamatys.

Dėl apriboto judėjimo (daug laiko praleisdavau ligoninėse gulimu režimu), negalėjo vystytis vaikams įprastos savybės, tačiau vystėsi kitos. Liga suformavo kitokį mano charakterį. Sovietinės ligoninės būdavo baisios, tačiau aš prisigalvodavau, kad esu nuostabiame interjere, įsivaizduodavau įvairiausius dalykus. Kai man buvo penkeri, mane operavo Maskvoje. Rusų kalbos nemokėjau, tėvai su manimi būti negalėjo, aš nesupratau, ką man sako, negalėjau nieko atsakyti ir gyvenau tik jausmais: stebėdavau, kaip žaidžia kiti vaikai, bandydavau įsivaizduoti, ką jie jaučia.

Mano liga buvo laikoma nepagydoma, lėtinė, todėl jos paaštrėjimo periodais simptomai tiesiog būdavo malšinami chemija, o tarp tų periodų teko išbandyti visas įmanomas liaudies medicinos priemones, kurias rasdavo mama.

– Ar liaudies medicina jums padėjo?

– Galbūt ji pristabdė ligos komplikacijų vystymąsi. Gydytojai nuolat stebėdavosi, kodėl mano regėjimas geras, kodėl nepaliesta širdis. Mat paprastai vaikams vystosi šios komplikacijos. Taip pat man pavyko išvengti hormonų vartojimo.

– Kaip jaučiatės dabar?

– Po paskutinio labai stipraus paaštrėjimo prieš 15 metų kasmet jaučiuosi vis geriau. Padėjo ne vaistai, o psichologinis lūžis manyje. Tais metais patyriau patį stipriausią sveikatos sutrikimą gyvenime. Susirgau gripu, ir prasidėjo jo komplikacija plaučiuose. Gydytojai iš karto vėlgi nepastebėjo problemos, o tuo metu buvau kelios savaitės kaip nėščia. Aš jaučiau, kad kažkas negerai, bet įtikinėjau save, kad turiu pasitikėti medikais, juk pati medikė, be to, nėščia, todėl nereikia blaškytis ir taikyti savo priemones.

Tai buvo paskutinis kartas, kai savo sveikatą atidaviau į medikų rankas. Jau po aštuonių dienų gulėjau reanimacijoje su sepsiu ir trečio laipsnio inkstų nepakankamumu. Kai man padarė tyrimus, medikai tiesiai šviesiai pasakė vyrui – tik 50 proc., kad išgyvensiu.

Kaip šiandien atsimenu – guliu visa apkaišyta drenais, operuoti manęs negali, nes esu nėščia, be to, nuo didelių antibiotikų dozių visiškai atsisakė mano imuninė sistema, reikėjo ją pastimuliuoti. Buvau davusi žodį niekada nedaryti išvalymo. O čia ateina gydytojas ir sako, kad neturiu pasirinkimo: arba darau išvalymą, esu operuojama ir lieku gyva, arba trys mano vaikai lieka našlaičiai.

Buvo daug ašarų, bet nusprendžiau vadovautis sveiku protu. Tuo metu supratau, ką reiškia posakis – niekada nesakyk niekada. Pasirodo, kad būtų sulaužytas mano nelankstus mąstymas, prireikė akistatos su mirtimi.

Dar vienas svarbus to meto patyrimas: kai sirgau, kamavo begaliniai skausmai. Kas to nepatyrė, net sunku paaiškinti – tarsi į krūtinę būtų suvaryti penki peiliai. Tu negali nei įkvėpti, nei padaryti net milimetrinio judesio. Kol kūnas buvo visiškai prislopintas, siela veržėsi patirti begalinį gyvenimo džiaugsmą. Tuomet supratau, kam mes apskritai gyvename, ką aš veikiu šiame gyvenime, kokio jausmo reikia siekti. Įvyko vertybinis persilaužymas. Todėl ir dabar visa mano veikla susijusi su jausmais.

– Kaip pasikeitė gyvenimas po šio įvykio?

– Po ligos, aišku, paaštrėjo artritas. Anksčiau man sąnarius punktuodavo ir tai padėdavo, tačiau po sepsio tai buvo nebeįmanoma. Liko paskutinė išeitis – hormonai. Atsimenu, pasistačiau jų buteliuką virtuvėje ant stalo ir pravirkau. Mačiau ligoninėse, kas darosi su žmonių kūnu, kai jie pradeda juos vartoti. Tai pati kraštutinė priemonė. Todėl pradėjau mąstyti, ko aš dar gyvenime neišbandžiau.

Prisiminiau, kad spintelėje guli kažkada man dovanota, bet taip ir neperskaityta Louise L. Hay knygutė. Išsitraukiau ją ir pradėjau skaityti, kokios emocijos kokias ligas sukelia. Atradau, kad keliu labai didelius reikalavimus sau ir aplinkai: esą jei aplinka man leistų pasireikšti, padaryčiau labai daug, bet susiduriu su kitų žmonių ribotumu, su kuriuo kovoti nematau prasmės, todėl viską galiu tik savo mintyse ir iliuzijose. Supratau, kad teks perlipti per savo baimes ir suprasti, ko aš iš tiesų noriu.

Pradėjau nuolat analizuoti – ką darau, kodėl, ką man tai duos gyvenime. Savo vidinius pokyčius tikrinau sveikatos būkle – jeigu sveikata negerėja, vadinasi, tai, ką darau, yra saviapgaulė. Galima prisigalvoti, kad visam pasauliui atleidi, kad esi visiška gerietė, bet jeigu jautiesi blogai, tai melas. Buvo labai sunkių akimirkų – ir su Dievu bariausi, ir sienos kampą graužiau, tačiau nepabijojau pažvelgti į tą purvą, kurį anksčiau stengdavausi nustumti, uždengti jį servetėle su gėlytėmis. Dabar kapsčiau tuos pūlinius ir atidarinėjau. Tai buvo užspaustos, neišgyventos emocijos, kurios kūne lieka kaip spazmas.

– Sakote, kad reikia išreikšti emocijas? O kaip su pykčiu? Neretai sakoma, kad daug sveikiau išmokti jį valdyti.

– Bėda ta, kad žmonės dažnai net nesupranta, kad pyksta, jis pakeičiamas kita emocija. Pavyzdžiui, nuo vaikystės mergaitei kalama į galvą, kad mergaitė pykti negali, bet liūdėti jai leidžiama, todėl kai ją apima pyktis, ji verkia. Tačiau tikroji emocija lieka neišreikšta.

Kas yra pykčio proveržis? Tai perkauptas pyktis: žmogus daugybę kartų jį užspaudė ir štai paskutinis lašas, dėl kurio šalia esantis žmogus gauna dešimties ankstesnių situacijų pykčio dozę. Todėl daug geriau pyktį išreikšti.

Jei negali žmogui pasakyti, ką apie jį galvoji, tyliai atsiprašyk žmogaus, kad tokias mintis apie jį įsileidai. Jeigu atsiprašyti nesinori, reikia arba tiesiai pasakyti, arba išlieti pyktį ant popieriaus lapo ir suplėšius išmesti. Rašymo technika labai saugi, nes pyktis užstringa popieriaus lape, nepasiekia adresato, o mes iš savęs jį išmetame. Kartoti techniką reikia tol, kol geriausiu atveju tu žmogų nuoširdžiai galėsi apkabinti ar bent jau ramiai pro jį praeiti nenuleisdamas akių.

– Tačiau bandymas išreikšti pyktį šeimoje gali turėti liūdnas pasekmes. Kaip suvaldyti situaciją?

– Dėl auklėjimo mes įpratę į skausmą reaguoti širdimi, o į džiaugsmą – galva. Prisimenu save paauglystėje. Kai mama sakydavo, kad myli mane, pagalvodavau, kad taip ir turi būti, juk ji mama. Tačiau kai ji supykusi man priekaištaudavo dėl ko nors, reaguodavau labai skaudžiai: kaip ji gali taip kalbėti, juk ji mama. Bet pažvelgus plačiau, ji juk mane myli – tai tik pykčio, silpnumo akimirka. Tereikia pasitikėti vienas kito meile tokiomis akimirkomis.

– Kokios ligos labiausiai susijusios su emocijomis?

– Visos ligos susijusios su emocijomis, kadangi kiekviena mūsų kūno zona susijusi su smegenų veikla. Tačiau dažnai žmogus net neatseka, kaip jo emocijos veikia kūną, o įtampa auga, nukeliauja į kraujotakos, kaulų sistemą, virškinimo sistemas ir pan.

Beje, jei ant šaltų plytelių pastatysime basomis kojomis penkis žmones, jie visi susirgs skirtingomis ligomis. Kam pasireikš gerklė, kam plaučiai, kam šlapimo pūslė. Teigiama, kad angina dažnai sergama todėl, kad žmogus nepasitiki savimi. Ši liga tiesiogiai susijusi su geru virškinimu, jeigu jis nesutrikęs, imunitetas yra geras.

Pilvo apačia – pasitikėjimo savimi zona. Tuo tarpu sloga siejama su baime ir nenorėjimu būti tam tikrose situacijose. Taigi kuo daugiau džiaugsimės, kuo dažniau neigiamas emocijas transformuosime į teigiamas, tuo būsime sveikesni.

Laimė yra jausmas, kuris tik iš dalies priklauso nuo aplinkybių. Kai tu neprisiriši prie aplinkybių, kurios turi daryti tave laimingą, atsiranda vidinis lankstumas. Situacijoje aš esu tokia, kokios manęs reikia, kad būčiau adekvati, negalvoju, kaip aš atrodysiu, o jei išgirstu ką nors nemalonaus ir sureaguoju, ieškau, kas yra ne taip su manimi, o ne su tuo žmogumi.

Savianalizė tampa tokia pat natūrali, kaip vaikščiojimas. Taigi kuo greičiau išmoksite gyventi veidrodžio principu, kad aplinka – tik jūsų atspindys, tuo bus gyventi paprasčiau.

Taip pat patariu būti atsargiems su savo norais ir svajonėmis. Turėjau tokį atvejį – moteris išgyveno labai sunkias skyrybas ir praktiškai pasižadėjo gyventi dėl vaikų. Vaikai buvo jos išsigelbėjimas. Per tą laiką ji nusiramino, susirado kitą žmogų, sukūrė su juo šeimą, bet kai vaikai užaugo, jai prasidėjo didelės problemos su sveikata, nes įsijungė kadaise paleista programa…

– Tačiau gyvenime turime daryti daugybę dalykų, kurie mums neteikia džiaugsmo…

– Dažnai užduodu klausimą, kas yra laisvė, ir žmonės negali atsakyti. O juk tai visiška atsakomybė už savo gyvenimą, todėl jos bijoma, nes išnyksta gyvenime kaltieji. Viskas priklauso tik nuo tavęs.

Dažnai sakoma: man nepatinka, bet aš privalau. Yra keli kertiniai klausimai, kuriuos nuolat reikia sau užduoti: kur aš dabar esu, kaip jaučiuosi, ką veikiu ir kodėl aš tai darau, ypač, jeigu man tai nepatinka, nes kūnas gyvena tik džiaugsmo hormono sąskaita. Siela sako „ne“, protas sako „reikia“, o kūnas serga, nes tai, ką jis daro, jo veiksmai neatitinka sielos pasiųsto impulso.

Jei yra situacijos, kai tu nenori daryti, bet reikia, turi atrasti prasmę: galima nuspręsti vystyti kokią nors savybę, pasižiūrėti, kiek yra kantrybės ir pan.

Kaip suprasti, kad pavyko? Išsiskiria papildomas energijos kiekis, t. y. įsijungia antrasis kvėpavimas. Jei vis dėlto tai mums per sunku, po tokios veiklos būtina save apdovanoti – kūnui reikia materijos, tai, kas jam patinka: putų vonia, porcija ledų ir pan. Jei niekas  nepadeda, reikia užduoti klausimą, kodėl man patinka daryti tai, kas man nepatinka.

– Kaip su emocijomis susijusios širdies ligos?

– Atsiranda dėl nemokėjimo reikšti džiaugsmo. Be to, jeigu kyla problemų suširdimi, būtina peržiūrėti santykius su mama. Nieko neišspręsi, kol nepriimsi mamos savyje. Su jausmų ignoravimu susijusios ir onkologinės ligos, skydliaukės ligos.

Reikia žinoti, kad ir džiaugsmo, ir skausmo durelės yra vienerios. Kai imame džiaugtis, kartu į viršų išplaukia ir skausmas. Todėl normalu, kai iš džiaugsmo verkiame. Šį skausmą reikia tiesiog paleisti. Bet tuomet išlenda nuoskaudos, prisiminimai, ir tai gerai. Reikia kuo greičiau jas užsirašinėti, kad vėliau atleistume.

Reikia žinoti, kad jeigu mes iš tiesų atleidome, net neprisimename situacijos. Jeigu manome, kad atleidome, bet prisimename, vadinasi, tik nugrūdome nuoskaudą giliau. Išmokime džiaugtis viskuo aplink – gamta, architektūriniais statiniais, žmonėmis…

Beje, skydliaukę labai gerai gydo vaikiškas juokas. Mano patarimas – įsirašyti penkiolika minučių šio juoko ir kasdien klausytis, kol patys pradėsite juoktis. Tai nereali terapija.

Tulžis, kepenys, kasa, plaučiai taip pat yra emocijų organai. Juose kaupiasi emocijos tuomet, kai nerealizuojame savo norų, kurie yra mūsų galimybėms, bet nusprendžiame, kad jau gyvenime nieko nepakeisime, arba noras juokingas, kad gėda kam ir pasakyti, arba jo imsimės, kai išeisime į pensiją ar per kitas atostogas. Nerealizuodamas savo norų, žmogus pyksta ant savęs arba ant aplinkos, todėl sutrinka kepenys. Tuo tarpu tulžis susijusi su laisvės varžymu.

Pagrindinė problema – žmonės per daug galvoja apie tai, ką apie juos pasakys kiti, ir bijo atsiverti. Dažnai sakoma, kad jeigu atsiversiu, mane sutryps. Bet atsiverti ir būti pažeidžiamam – du skirtingi dalykai.

Šaltinis Ji24.lt

 

Dalintis:

4 COMMENTS

    • Taip, vis dar vengiama tiesiogiai ivardinti.. pavyzdziui gyvuno kastracija pavadinama sterilizacija, negimusio kudikio nuzudymas – gimdos isvalymas ir t.t.

      Jokiu budu siuo atveju nesmerkiu tos moters, tiesiog reik dalykus vadinti savais vardais.

    • Geras! O aš pagalvojau apie organizmo valymą… Net mintis nekilo, kad kalba gali būti apie abortą.

  1. Mielieji, visi puikiai žinome, ką reiškia abortas ar išvalymas. Tik kur parašyta taisyklė,kad reikia rašyti vienaip ar kitaip? Autorė rašo apie be galo skaudžius ir kritinius išgyvenimus…ir koks skirtumas kaip ji parašė…ir niekam nelinkiu patirti to paties. O siūlantiems dalykus vadinti savais vardais-galbūt reikėtų ir patiems teisingai rašyti,su varnelėmis, brūkšneliais ir nosinėmis.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here