fbpx

Savipagalba vienišoms mamoms ir vienišiems tėčiams
5 (1)

Rawpixel.com

Ar tėvystė, rūpinimasis vaikais gali išsekinti? Ar žmonės, kurie turi vaikų, gali jausti perdegimo simptomus? Jei esate vienišas tėtis ar mama, greičiau nei kiti galite pajusti kasdienius tėvų streso simptomus. Ir nors tai neišvengiama, niekada nereikėtų ignoruoti jūsų poreikio rūpintis savimi, nes rūpinimasis savimi yra svarbi rūpinimosi savo vaikais dalis. Juk jūs esate svarbiausias asmuo jų gyvenime. Ir jei nesate šimtu procentų „įkrauta(-as)“, negalite vaikams duoti šimto procentų to, ko jiems reikia.
Kaip suprasti, kad jums reikalinga pagalba? Juk mūsų kūnai neturi signalinių lempučių kaip automobiliai ar kiti prietaisai. Taigi, nepamatysite oranžinio švytėjimo, sklindančio iš prietaisų skydelio bei sakančio, kad jums beveik baigėsi kuras. Tačiau galite atpažinti keletą aiškių ženklų, kad turite labai rimtai savimi pasirūpinti. Tai gali būti įvairiausios netinkamo jūsų elgesio su vaikais situacijos, pradedant lengvu nusivylimu, rėkimu ant vaikų, vis didesniu užmaršumu ir net fizinių negalavimų simptomais. Taip pat galite pastebėti tokias mintis, kaip: noriu pailsėti nuo vaikų, norėčiau pabėgti, būtų gerai, jei pasaulis nustotų suktis, ar gali nors vieną dieną kas nors neatsitikti.

Kas yra savipagalba?

Paprasčiau tariant, rūpinimasis savimi papildo jus tais ištekliais, resursais, kurių reikia geriausiems rezultatams pasiekti. Paklauskite savęs: „Kaip aš jaučiuosi, ko dabar labiausiai noriu?” Kai kam gali būti sunku pasirūpinti savo poreikiais, nes tai tolygu savanaudiškumui. Dažniausiai mamos ir tėčiai nori, kad jų vaikams būtų saugu, gera, linksma, kad jie būtų sveiki. O savo pačių poreikių jie neatpažįsta, neleidžia sau apie tai galvoti, svajoti – „jei vaikams bus gerai, tai ir man gerai“. Tėvų rūpinimasis savimi, svarbiausiu asmeniu vaiko gyvenime, yra būtinas norint tapti geriausiu tėčiu, mama. Rūpinimasis savimi padeda sukurti energiją, ištvermę ir vidinę jėgą, kuri reikalinga norint gerai atlikti tėvystės darbą. Ir tai neįvyksta savaime. Rūpinimasis savimi reikalauja nuolatinių, sutelktų pastangų.

5 savipagalbos kategorijos

Norėdami pasirūpinti savimi, turite žinoti, kurie jūsų poreikiai yra nepatenkinti. Įsivaizduokite brangakmenį su daugybe briaunelių – štai tiek daug aspektų įeina į savipagalbos komplektą, kurį sudaro:

  1. Fizinė savipagalba – tai reiškia, kad turite pakankamai ilsėtis, vartoti sveiką maistą, gerti pakankamai vandens ir mankštintis. Šie įpročiai turėtų būti ne tik „privalau atlikti“ sąraše ar kaip Naujųjų metų pažadas. Tai turi būti jūsų rutina, kurios su laiku išmoks ir jūsų vaikai.
  2. Emocinė savipagalba – šis įgūdis leidžia pripažinti savo jausmus ir juos išgyventi, taip pat pasidalinti mintimis su kitais arba jas užrašyti, ir tai gali būti labai naudinga. Taip pat tam labai padeda bet kuri meno terapijos forma. Įrodyta, kad įvardinta ir pripažinta emocija tampa mažiau intensyvi.
  3. Savipagalba santykiuose – tai turi įtakos jūsų socialinės gerovės išgyvenimui. Kai palaikote ryšį su tais, kuriems jūs rūpite, jūsų našta tampa lengvesnė, o ateitis gali atrodyti mažiau gąsdinanti. Pokalbiai apie nieką ir apie tai, kas rūpi, buvimas su kita žmogiška būtybe gali palengvinti vienatvės ar atskirtumo išgyvenimą. Jeigu jūsų pasiteisinimas yra – „nenoriu apkrauti artimųjų“, išdrįskite paskambinti į telefoninės pagalbos linijas. Specialistai ir savanoriai nuoširdžiai stengsis jums padėti išsikalbėti.
  4. Kognityvinė (pažintinė) savipagalba – šis savipagalbos tipas, kurio dažniausiai nepaisoma, reiškia jūsų poreikį toliau mokytis ir augti. Jūs nesate vien tik tėtis ar mama. Tai dabartinis svarbus jūsų gyvenimo vaidmuo. Tačiau laikui bėgant šis vaidmuo keisis, transformuosis ir jums liks tai, ko išmokote, ką savyje puoselėjote kaip asmenybė.
  5. Dvasinė savipagalba – šio tipo savipagalba praplečia jūsų savęs suvokimą aplinkinio pasaulio atžvilgiu, padeda pajusti save kaip svarbią didesnės visumos dalį. Į dvasinį pasirūpinimą savimi gali būti įtrauktos reguliarios praktikos, tokios kaip meditacija ir malda, taip pat buvimas gamtoje, kultūriniuose renginiuose, pokalbiai su dvasiškai artimais žmonėmis, kūryba.

Kaupiamasis savęs nepriežiūros poveikis

Svarbu suprasti, kad bet kurio iš šių savipagalbos tipų ignoravimas gali turėti kaupiamąjį poveikį ir prisidėti prie patiriamo streso. Kaip vienišas tėtis ar mama, jūs galite būti ne tik fiziškai išsekęs(-usi). Nuolatinis žongliravimas savo pareigomis taip pat gali prisidėti prie emocinio išsekimo. Ir jei jūs, be kita ko, vis dar atsigaunate po nutrūkusių santykių, netekties, praradimų ar kitokio nusivylimo, tada dar svarbiau kiekvieną dieną skirti laiko savęs palaikymui. Tinkamai nepatenkinti emociniai poreikiai prasiverš pačiu netinkamiausiu metu tarsi iš niekur. Galite pravirkti maisto prekių parduotuvės viduryje arba išsikrauti ant vaikų dėl tokių smulkmenų, kurių dažniausiai nepastebėdavote. Išsekimas tik sustiprės, jei ignoruosite savo poreikius. Todėl būtina rūpintis savimi, kad galėtumėte kuo geriau pasitarnauti savo vaikams.

Kaip rūpintis savimi reguliariai?

Štai keletas būdų pasirūpinti savo poreikiais ir atkurti vidines jėgas:

Pakalbėkite su draugu. Gali kilti minčių, kad draugai neturintys vaikų arba niekada nepatyrę skyrybų ar netekčių, nenori girdėti, ką išgyvenate. Daugeliu atvejų tai netiesa. Jūs rūpite savo draugams, artimiesiems, ir net jei jie negali pasiūlyti patirtimi grįstų rekomendacijų, jie vis tiek gali jus palaikyti. Taigi suteikite jiems galimybę išklausyti, kaip jaučiatės.

Rašykite dienoraštį. Kartais mums tereikia išmesti jausmus iš savo vidaus. Pabandykite savo mintis užrašyti dienoraštyje. Julia Cameron, knygos „The Artist’s Way“ autorė, siūlo kiekvieną rytą užrašyti visas galvoje esančias mintis į tris pilnus sąsiuvinio puslapius. Kai tai darysite kasdien, nesirūpindami, kaip atrodo ar skamba, pastebėsite, kad atėję į trečią puslapį pradėsite atrasti tai, kas jus iš tikrųjų jaudina. Bandykite! Tai, ką rasite, gali jus nustebinti.

Mankšta. Mankštą paverskite savo kasdienybe. Jei turite mažų vaikų, vežkitės juos vežimėlyje arba leiskite jiems važiuoti dviračiais kartu. O jei jūsų vaikai vyresni, pabandykite žaisti su jais taip, kad jūsų kūnas judėtų. Pavyzdžiui, eikite į lauką ir žaiskite futbolą, arba, jei jūsų vaikams patinka vaizdo žaidimai, žaiskite kartu žaidimus, kur reikia judėti, pvz., „Just Dance“ ar „Wii Sports“.

Klausykitės muzikos. Kai vaikai miega ar svečiuojasi pas draugus, skirkite šiek tiek laiko klausytis mėgstamos muzikos ir pasvajokite. Daugumai iš mūsų trūksta šio „laisvo laiko“, ypač jei vienintelė nejudri veikla yra televizoriaus žiūrėjimas. Muzikos klausymasis yra kitas reikalas, nes tai leidžia mintims klaidžioti ir svajoti. Taigi pabandykite! Leiskite viskam, kas tik kyla iš vidaus, kad ir kaip kvailai atrodytų, padėti jums susitvarkyti su jausmais ir vėl pažadinti jėgą, kurią turite viduje.

Praleiskite laiką mėgaudamiesi gamta. Stebėkite saulėtekius ar saulėlydžius, arba praleiskite keletą minučių klausydamiesi paukščių, jūros ošimo. Norint mėgautis aplinkiniu pasauliu, nereikia toli keliauti. Buvimas gamtoje ypač naudingas ir jums, ir jūsų vaikams.

Pasikalbėkite su profesionalu. Jei jaučiatės įstrigęs(-usi) ar tiesiog nepadarėte norimo progreso, paskirkite susitikimą su psichologu, terapeutu, dvasininku. Jie gali padėti jums įveikti sielvartą ir skausmą bei pradėti judėti pirmyn. Taip pat atminkite, kad tai neturi būti ilgalaikis sprendimas. Netgi dvi ar trys konsultacijos gali padėti vėl pajusti vidinę jėgą ir nukreipti ją gijimui.

Skatinkite savo vaikų savarankiškumą. Vaikai nori jaustis reikalingi ir svarbūs savo tėvams, pilnavertiškai dalyvaudami šeimos gyvenime. Nepaisant to, kad kartais jie maištauja ir priešinasi, skirkite jiems pareigas, atitinkančias jų amžių bei gebėjimus, įtraukite į namų ruošą, buitinius darbus. Kalbėkitės su jais apie tai, kad jums reikalinga pagalba namuose ir jų pasirūpinimas savimi. Net ir trimečiai gali atlikti paprastus buitinius darbelius, ir tai taip pat jiems padės tvarkytis su savo jausmais nutrūkus tėvų santykiams ar praradus vieną iš jų.

Nepažinta teritorija: savipagalba vienišiems tėčiams

Savipagalbos tema nusipelno ypatingo vienišų tėčių dėmesio. Deja, mūsų kultūra moko, kad vyrai turi būti stiprūs ir viską gebantys – ši nuostata kai kuriems vyrams ypač apsunkina gyvenimą, kai reikia pripažinti savo silpnybes ar prašyti pagalbos. Svarbu ir tai, kad „stiprūs“ tėveliai negali suteikti visos reikalingos paramos savo vaikams, nes ignoruodami savo jausmus, neatpažįsta ir vaikų jausmų.

Prisiminkite, kad esate žmogus. Ir visi žmonės turi silpnų vietų.

Todėl, jei manote, kad negalite pasikalbėti su psichologu ar paprašyti artimųjų, kaimynų pagalbos su vaikais, raginu permąstyti žodžius „jėga“ ir „silpnumas“. Paradoksas – tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo prieštaringai, iš tikrųjų atskleidžia netikėtą tiesą. Apsimetinėti, kad viskas gerai, išoriškai gali atrodyti kaip stiprybė, tačiau tai nėra tikroji jėga. O pagalbos prašymas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti silpnumo požymiu, bet iš tikrųjų tai yra vidinės stiprybės išraiška, nes prašyti pagalbos reikia daugiau ryžto, nei apsimesti, kad viskas gerai ir, vengiant sprendimų, nieko nekeisti.

Taigi suteikite sau laisvę išreikšti savo stipriąsias puses naujais būdais. Nugalėkite diskomfortą prašydami pagalbos ir susitelkite į rezultatą: gaukite tai, ko reikia jums ir jūsų vaikams.

Palydėti vaikus į gyvenimą, suteikti jiems paramą, pagalbą, tinkamą ugdymą reikia didelės ištvermės ir kantrybės. Nesvarbu, ar esate mama, ar tėtis, nėra jokių abejonių, kad savalaikis ir nuolatinis rūpinimasis savo asmeniniais poreikiais padidins jūsų vidinę jėgą ir padės jums išlaikyti vidinę pusiausvyrą bei parodyti vaikams tinkamą pavyzdį, kaip būti suaugusiu.

Parengė psichologė Monika Pranauskienė
Pagal: Jennifer Wolf, Self-Care for Single Moms & Dads (2019)

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.