Savojo Aš samprata: kas aš esu?

0 (0)

Kad ir ką mes darytume artimiausius aštuoniasdešimt metų šiame pasauliniame erdvėlaivyje,
ką sumanytume ir sukurtume, su kuo susipažintume ir sveikintumės, viską perfiltruosime per
save. Kaip ir ar tiksliai mes save pažįstame? Kas nulemia savojo Aš sampratą?

Kadangi esate unikali ir sudėtinga būtybė, sakinį „Aš esu ……………………………….”
galite užbaigti labai įvairiai (Pateikite penkis atsakymų variantus). Šių atsakymų visuma apibrėžia jūsų savojo Aš sampratą.

Pasaulio centras

Norėdami suprasti, iš kur kyla savojo Aš pojūtis, neurologai tyrė smegenų veiklą. Kai kurie tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį čia atlieka dešinysis smegenų pusrutulis. Vienas pacientas, kuriam buvo sužalotas dešinysis pusrutulis, nesuprato, kad kairioji ranka yra jo ir jis gali ją valdyti (Decety ir Sommerville, 2003).

Vidurinė priekakčio žievė – neuronų takelis tarp smegenų pusrutulių, esantis tuoj pat už akių – atrodo, palaiko savojo Aš pojūtį. Jis būna aktyvesnis, kai mąstote apie save (Zimmer, 2005).

Savojo Aš sampratos elementai, konkretūs įsitikinimai, kuriais vadovaudamiesi apibrėžiate save, yra Aš schemos (Markus ir Wurf, 1987).

Schemos – tai mintinės struktūros, kuriomis vadovaudamiesi mes tvarkome savo pasaulį. Aš schemos, tai suvokimas, kad esame atletiški, nutukę, išmintingi ar dar kokie nors, kuris daro didelę įtaką mūsų socialinės informacijos apdorojimui.

Nuo šių schemų priklauso, kaip suvokiame, įsimename bei vertiname ir kitus žmones, ir save. Jei svarbiausią vietą jūsų savojo Aš sampratoje užima sportas (jei viena
iš jūsų Aš schemų – būti sportininku), tada jūs pastebite kitų žmonių išvaizdą ir jų fizinius gebėjimus. Jūs greitai prisimenate su sportu susijusius potyrius ir palankiai sutinkate informaciją, sutampančią su jūsų Aš schema (Kihlstrom ir Cantor, 1984).

Nuorodos į save efektas

Kai informacija yra aktuali savojo Aš sampratai, mes ją greitai apdorojame ir gerai įsimename (Higgins ir Bargh, 1987; Kuiper ir Rogers, 1979; Symons ir Johnson, 1997). Jei mūsų paklausia, ar konkretus pasakymas, pavyzdžiui, „mėgstantis bendrauti”, tinka mums apibūdinti, vėliau šį posakį prisimename geriau nei tuomet, jei klausiama, ar jis tinka apibūdinti kuriam nors kitam žmogui. Jei mūsų paprašo palyginti save su apsakymo herojumi, šį herojų mes atsimename geriau. Po dviejų dienų iš pokalbio su kuriuo nors žmogumi mes geriausiai prisimename tai, ką jis sakė apie mus (Kahan ir Johnson, 1992).

Taigi prisiminimų sankaupa apima mus labiausiai dominantį objektą – mus pačius. Tai, apie ką galvojame su siedami informaciją su savimi, atsimename geriausiai. Nuorodos į save efektas patvirtina pamatinę tiesą: save suvokiame kaip pasaulio centrą.

Galimi Aš

Savojo Aš sampratą sudaro ir asmeninės schemos apibūdinančios tai kuo galime tapti – galimi Aš. Hazel Markus ir jos kolegos (Inglehart ir kiti, 1989; Markus ir Nurius, 1986) pastebi, kad galimi Aš yra vaizdiniai to, kokie mes svajojame būti – turtingi, liekni, aistringai mylimi ir mylintys. Galimą Aš kartais lemia ir baimė, kokiais mes galime tapti – neturinčiais darbo, nemylimais, patyrusiais nesėkmę moksle. Šie galimi Aš motyvuoja mūsų elgesį, iškeldami konkrečius gyvenimo, kurio ilgimės, tikslus.

Socialinio Aš raida

Savojo Aš sampratos apibrėžimas, kaip rodo tyrimai, kažkiek priklauso nuo genetinių veiksnių ir tam tikras vaidmuo tenka socialiniam patyrimui. Savojo Aš sampratai daro įtaką:

• mūsų atliekami vaidmenys,
• socialiniai tapatumai, kuriuos susiformuojame,
• savęs lyginimas su kitais,
• mūsų sėkmės ir nesėkmės,
• kultūrinė aplinka.

Mūsų atliekami vaidmenys

Įgydami naują vaidmenį – universiteto studento, tėvo, prekybos atstovo – iš pradžių jaučiame drovumą. Tačiau tai, kas prasidėjo kaip vaidyba gyvenimo teatre, palaipsniui absorbuojasi į savęs supratimą. Pavyzdžiui, priklausomai nuo atliekamo vaidmens galime pritarti tam, apie ką iš tiesų nelabai tegalvojame. Pašmaikštavę apie savo organizaciją, mes stengiamės pateisinti savo žodžius, labiau jais įtikėdami. Be to, stebėdami save galime ir atsiskleisti; galime pradėti manyti, jog laikomės pažiūrų, kurias išsakėme. Vaidmuo tampa tikrove.

Socialinis tapatumas

Savojo Aš sampratą – suvokimą, kas esate – sudaro ne tik asmeninio tapatumo
(asmeninių savybių) suvokimas, bet ir socialinis tapatumas. Socialinis apibrėžimas, kas jūs esate – jūsų rasė, religija, lytis, profesija ir t. t. – taip pat parodo, kas jūs nesate.

Socialiniai palyginimai

Socialinis palyginimas padeda suprasti, kodėl mokiniai yra geresnės nuomonės apie savo gebėjimus moksle, jei lanko mokyklą, kurioje mokosi vos keli labai gabūs mokiniai (Marsh ir kiti, 2000). Baigę vidurinę mokyklą labai gerais pažymiais, daugelis savo gebėjimais pasitikinčių mokinių pasijunta nesaugiai, įstoję į didelius universitetus, kuriuose
būna dideli konkursai, nes čia įstoja daug studentų, kurie savo mokykloje buvo pirmūnai. „Stambi žuvis” patenka į didesnį tvenkinį.

Sėkmė ir nesėkmė

Savojo Aš samprata priklauso ne tik nuo mūsų vaidmenų, socialinio tapatumo bei palyginimo, bet ir kasdienės patirties. Jei imamės sudėtingų, tačiau realių užduočių ir jas sėkmingai įvykdome, jaučiamės kompetentingesni. Patyrę sėkmę moksle, studentai ima aukščiau vertinti savo mokymosi gebėjimus, o tai dažnai juos skatina dar daugiau dirbti ir daugiau pasiekti (Felson, 1984; Marsh ir Young, 1997). Savo vertę jaučiantys žmonės yra atsparesni nesėkmėms, būna atkaklesni ir atvirkščiai – problemos bei nesėkmės menkina savivertę. Nugalint sunkumus ir įgyjant naujų įgūdžių, mūsų sėkmė augina viltį ir didesnį pasitikėjimą savimi.

Aplinkinių nuomonė

Kai kiti apie mus galvoja gerai, ir mes patys apie save imame geriau galvoti.

Sociologas Charlesas H. Cooley (1902) mūsų įprotį, suvokiant pačius save, tarsi veidrodžiu naudotis įsivaizduojama kitų žmonių nuomone apie mus, pavadino veidrodiniu savuoju Aš. Cooley teigė, kad mes suvokiame savo atspindžius, spėdami, kaip atrodome kitiems.

Sociologas George Herbertas Meadas (1934) patobulino šią koncepciją, pastebėdamas, jog mūsų savojo Aš sampratai svarbu ne tai, ką kiti apie mus galvoja, o tai, ką mes įsivaizduojame juos galvojant.

Mūsų protėvių likimas priklausė nuo kitų žmonių nuomonės apie juos. Tikimybę išlikti jiems garantuodavo bendruomenės apsauga. Jų gėdos ir menkos savivertės jausmas buvo grindžiamas biologine bendruomenės išmintimi. Mes, jų palikuonys, turime panašų giliai įsišaknijusį poreikį priklausyti, todėl kankinamės ir imame mažiau save vertinti, kai susiduriame su socialine atskirtimi, pastebi Markas Leary (1998).

Pagal David G. Myers (2008). Socialinė psichologija. 57-62 p.