Sukinys

Paklaususi artimo žmogaus su kuo jam asocijuojasi žodis „centras“, gavau atsakymą, kad su šurmuliu, energija, vieta, kurioje pilna gyvybės, ar net miesto centru. Mano vaizduotėje iškilo ir kitas paveikslas – tornado epicentras, kuriame absoliuti tyla ir ramybė. Nors dar niekuomet nesu pakliuvusi į tornado vidurį, tačiau tikiu tais, kurie, tyrinėdami šiuos reiškinius, taip juos aprašė.

O jei save įsivaizduoti kaip tą besisukanti gamtos viesulą, kurio centre – ramybė ir tyla? O gal atvirkščiai – energija ir šurmulys?

Tarp praktikuojančių meditacijas ar besidominčių kūno praktikomis galima išgirsti frazes: „gerai įsicentravęs“, „jaučiantis savo centrą“. Tai ne asmuo, gyvenantis miesto centre. Ir ne asmuo, manantis, kad yra šeimos centras, puikiai kontroliuojantis artimuosius. Ir, žinoma, tai nereiškia, kad žmogus yra egoistas! Тaip apibūdinamas tas, kuris puikiai jaučia ir jaučiasi savo kūne, kuris žino, kad ramybės nereikia ieškoti išorėje, kad tiek ramybė, tiek ir jėga bei energija yra mūsų viduje, mūsų kūne. O kartu su jomis – ir išmintis, žinojimas, tikėjimas, meilė ir dar daugelis kitų vertybių (sąrašą galima pildyti savarankiškai).

Alexanderis Lowenas knygoje „Depresija ir kūnas“ pagal polinkį į depresiją žmones skirsto į dvi kategorijas. Vieni orientuoti į save; jie stipriai ir giliai save jaučia, aplinkos pokyčiai ne taip lengvai pakeičia jų elgesį ir požiūrį, jie pasižymi vidiniu stabilumu ir tvarka, priima save, tvirtai stovi ant kojų ir žino kur stovi. Antri – orientuoti į kitus; jiems būdinga stipri priklausomybė, dėl to jiems būtina emocinė parama, o kai ji dingsta, susergama depresija. Šios kategorijos nėra absoliučios, dauguma žmonių atsiduria maždaug per vidurį.

Taigi pamažu ryškėja, kodėl mums svarbu rasti savąjį centrą, kuris tiesiogiai siejasi su kokybišku, t.y. sveiku, energingu gyvenimu. „Jausti savo centrą“ tampa nebe tuščia sąvoka, o greičiau siekiamybe, jei ne būtinybe.

CentrasSvarbus klausimas – o ką aš galiu padaryti, kad geriau jausčiau save, kad turėčiau daugiau energijos, kad mėgaučiausi gyvenimu? Vienas iš būdų – rasti atramą bei saugumą savo kūne, t.y. sutelkiant dėmesį į du savo centrus – stuburą ir pilvą. Mūsų pilvas – kūno svorio ir gravitacijos centras. Japonai tai vadina hara. Pasak A. Loweno, Budos pilvas vaizduojamas kaip centras, „iš kurio išeina visos srovės ir iš kurio jis gauna jėgų, tikslus ir priemones“. Ir priešingai mūsų dabartinei plokščio pilvo kultūrai, budistinių skulptūrų pilvai pilni, atpalaiduoti, dievai atrodo besijuokiantys, laimingi. Mūsų pilvas yra ir gyvybės pradžia (bamba!), gyvybės buveinė, iš čia mes pradedame savo žemiškąją kelionę.

Todėl sąmoningai sutelkti dėmesį į šią kūno dalį – jau pirmas žingsnis vidinio stabilumo link. Tam dar padeda sąmoningas kvėpavimas pilvu, paprasčiausiai stebint kiekvieną iškvėpimą ir įkvėpimą. Kai tik pajaučiu, kad jau nebestoviu tvirtai ant žemės, kad „išskrendu“ su savo arba svetimomis istorijomis, dedu ranką ant pilvo ir koncentruojuosi į pojūčius po delnu. Tai mano mėgstamas gestas. Ir šie maži paprasti dalykai veikia!

Kitas svarbus centras, mūsų vertikalioji ašis – stuburas. Anatomiškai stuburas – atraminė ašis, sudaryta iš 33 slankstelių, apsauganti nugaros smegenis, jungianti galvą su dubeniu bei atliekanti dar daugelį svarbių funkcijų, pvz., lenkimo ir tiesimo, šoninio lenkimo, sukimo aplink ašį ir t.t.. Šiuose judesiuose gali slypėti mūsų bendravimo su aplinkiniais būdai: ar esame paslankūs santykiuose, o gal net per daug nuolankūs? Kur pastums, ten ir eisime? O gal esame labai išdidūs? Aukštai iškelta galva ir tiesus, nelankstus stuburas? Ar mane supa man mieli žmonės, t.y. ar galiu ir noriu lengvai suktis aplink savo ašį?

Manau, kad daugeliui iš mūsų teko girdėti posakį „jis turi tvirtą stuburą“. Tai nereiškia, kad to žmogaus kauluose yra daugiau mineralinių medžiagų. Taip sakoma apie žmogų, ir jaučiantį savo vertikalią ašį, ir turintį savo nuomonę, ir puikiai randantį pusiausvyrą kebliose gyvenimiškose situacijose. Tvirtinti savo dvasinę ašį mes galime pradėdami nuo dėmesio koncentravimo į anatominį stuburą.

Manau, yra dar daugybę būdų, padedančių mums grįžti į kūną, į savo centrą ir surasti ten saugią vietą. Mano išbandytieji – Penkių ritmų metodas, įvairios meditacijos, Gurdžijevo šokiai, sufijų sukimasis, Mandalos piešimas, spalvinimas ir t.t.. O kartais gali padėti net ir elementarūs buitiniai darbai. O kokie būdai padeda jums?

Auksė Luišaitė
Šokio-judesio terapeutė

Norintiems saugioje erdvėje patyrinėti savo ryšį su kūno centru, kviečiami lapkričio 19 d. 19 val. į Šokio – judesio terapijos užsiėmimą Vilniuje, Basanavičiaus g. 31. Išankstinė registracija el.paštu: aukse.luisaite@gmail.com. Daugiau informacijos www.manojudesys.lt

loading...