Helena Mrosla mokytojauja vienoje Amerikos pagrindinėje mokykloje. Šios profesijos žmogui tenka patirti ir šilta, ir šalta. Vieną penktadienį, kai vaikai buvo labai įsiaudrinę, ponia Mrosla savo klasei sugalvojo užsiėmimą: kiekvienas turėjo surašyti visų kitų klasės vaikų vardus ir po kiekvieno vardo palikti vietos. Tuomet jie turėjo pagalvoti, kokie klasės draugų bruožai jiems patys mieliausi, ir parašyti po kiekvienu vardu.

12221292503_c3eff8db68_cPavyko.Vaikai nusiramino ir pradėjo rašyti. Kai pamoka baigėsi, kiekvienas mokinys atidavė mokytojai savo lapą. Per savaitgalį mokytoja užrašė kiekvieno klasės mokinio vardą ant atskiro lapo ir surašė viską, ką apie tą mokinį buvo pasakę klasės draugai.

Pirmadienį mokiniai gavo savo lapus. Kai kurie gavo net po du, nes išvardyti bruožai netilpo į vieną lapą. Netrukus visa klasė šypsojosi. Užduotis pasiekė tikslą. Vėliau apie šį sąrašą nebuvo kalbama.

Po kelerių metų vienas iš buvusių klasės mokinių žuvo kare. Į laidotuves susirinko visa klasė, atėjo ir mokytoja. Po laidotuvių visi susirinko žuvusio kareivio tėvų namuose. Tėvai parodė poniai Mroslai, ką jų sūnus visada nešiojosi uniformos kišenėje: du apsitrynusius popieriaus lapus – jo gerųjų savybių sąrašą, kurį buvo parašę klasės draugai.

Tuomet viena buvusių mokinių atsegė savo rankinę ir parodė, jog ji taip pat tą sąrašą nešiojasi. Paaiškėjo, jog sąrašą išsaugojo visi.

Werner Tiki Küstenmacher | „100 priežasčių, dėl ko verta gyventi“. Vilnius: Almalittera, 2005, 32-33 p.