Turbūt Jums kartais kyla klausimų: „O kas ta Sąžinė? Iš kur ji? Gal tai Dievo balsas, tariantis mums, kas gerai, o kas blogai?“. Turbūt dauguma žmonių nė nesusimąsto, kas yra Sąžinė.

Sąžinė, tai balsas, kviečiantis atsigręžti į save, leidžiantis suprasti, ką žmogus turi daryti, kad taptų savimi. Tai balsas, padedantis mums suvokti gyvenimo tikslus bei šiems tikslams būtinas normas.

Daugelis psichologų teigia, jog esą dvi sąžinės rūšys: autoritarinė ir humanistinė sąžinė. Kiekvienas žmogus turi šias abi „sąžines“. Bet problema ta, kad reikia atpažinti kiekvienos jų jėgą ir sąveiką.

Julianas Huxley pažymėjo, kad autoritarinės sąžinės suformavimas buvo tam tikras žmogaus evoliucijos etapas, būtinas prieš tai, kai protas ir laisvė išsivystė tiek, jog tapo įmanoma humanistinė sąžinė.

Autoritarinė sąžinė

Teisingai sprendi savo širdyje, sūnau:
Aukščiau už viską tėvo turi būt valia.
Dėl  to karštai geidauja žmonės visados
Savoj šeimoj turėti paklusnius vaikus,
Kurie gebėtų priešui atmokėt piktu
Ir gerbtų bičiulius, kaip tėvas gerbia juos.
O ką sakysi dėl žmogaus, kurio vaikai
Nenaudos auga? Ar ne tai, kad auga jam
Vieni vargai, o priešams proga pasijuokti?

(Kreonto kalba apie tėvų autoritetą Sofoklio „Antiginėje“)

Autoritarinė sąžinė – lyg išorinio autoriteto – tėvų, valstybės, ar bet ko kito tam tikroje kultūroje – balsas. Jei žmonių santykis su autoritetais lieka paviršutinis, be etinio poveikio, vargu ar galime kalbėti apie sąžinę.

Toks elgesys tiesiog naudingas, lemiamas baime būti nubaustam ar viltimi sulaukti apdovanojimo, visada priklauso nuo šių autoritetų buvimo, nuo jų žinių apie tai, ką žmogus daro, ir tariamos ar tikros galimybės nubausti arba apdovanoti.

Dažnai išgyvenimai, kuriuos žmonės laiko jų sąžinės pažadinta kalte, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip tokių autoritetų baimė. Paprastai tariant, tokie žmonės jaučia ne kaltę, o baimę.

O sąžine tokie autoritetai, kaip tėvai, bažnyčia, valstybė, visuomenės nuomonė  sąmoningai ar nesąmoningai priimami kaip etiniai ir moraliniai įstatymų leidėjai, kurių įstatymus bei sankcijas žmogus įsisavina jas internalizuodamas.

Išorinio autoriteto įstatymai ir sankcijos tarsi savojo „aš“ dalis, ir vietoj atsakomybės prieš kažką, kas yra išorinis to „aš“ atžvilgiu, žmogus jaučiasi atsakingas prieš kai ką, kas yra jo viduje, – prieš savo sąžinę.

Sąžinė yra veiksmingesnis elgesio reguliatorius nei išorinių autoritetų baimė; mat nuo pastarųjų žmogus gali pabėgti, o nuo savęs, t.y. nuo internalizuoto autoriteto, tapusio jo „aš“ dalimi, – ne.

Erikas Fromas teigia, jog „nors autoritarinė sąžinė skiriasi nuo baimės būti nubaustam ir tikėjimosi būti apdovanotam, kai santykis su autoritetu jau tampa internalizuotas, kitais esminiais atžvilgiais ji nelabai nuo jų skiriasi.

Pats svarbiausias panašumas yra tas, kad autoritarinės sąžinės nurodymus lemia ne paties žmogaus vertinimai, o tik tas faktas, kad jos paliepimus ir draudimus ištaria autoritetai.

Jeigu šios normos pasirodys geros, sąžinė nukreips žmogaus polinkius gera linkme. Tačiau šios normos tampa sąžinės normomis ne todėl, kad yra geros, o dėl to, kad duotos autoriteto. Būdamos blogos, jos vis tiek tampa sąžinės dalis.

Pavyzdžiui, tas, kuris tikėjo Hitleriu, manė kad jis veikia pagal savo sąžinę, darydamas tai, kas žmogišku požiūriu yra šlykštu.

Vis dėlto, nors santykis su autoritetu tampa internalizuotas, šios internalizacijos nereikia laikyti tokia pilna, kad būtų galima atskirti sąžinę nuo išorinių autoritetų. Toks pilnas atskyrimas, kokį galime stebėti įkyriu neurozių atvejais, yra veikia išimtis, nei taisyklė.

Paprastai autoritarinę sąžinę turintis žmogus būna prisirišęs prie išorinių autoritetų ir jų internalizuoto atvaizdo. Faktiškai tarp jų egzistuoja nuolatinė sąveika. Išorinių autoritetų, kuriems žmogus jaučia pagarbią baimę, buvimas yra šaltinis, pastoviai maitinantis internalizuotą autoritetą, sažinę.

Jeigu realybėje autoritetai neegzistuoja, t.y., jeigu žmogus neturi pagrindo jų bijoti, autoritarinė sąžinė susilpnės ir praras galią. Kartu sąžinė daro įtaką žmogaus nuomonei apie išorinius autoritetus. Mat tokia sąžinė visada nuspalvinta žmogaus poreikio žavėtis, turėti kokį nors idealą, siekti tam tikros tobulybės, ir šis tobulybės įsivaizdavimas projektuojamas į išorinius autoritetus. Žmogaus įsivaizdavimai apie autoritetų savybes skiriasi nuo jų tikrųjų savybių; šis įsivaizdavimas vis labiau idealizuojamas.

Labai dažnai tokia internalizacijos sąveika suformuoja tvirtą įsitikinimą idealiu autoriteto charakteriu, kurį nedaug kas pajėgus pakeisti.

Autoritarinės sąžinės turinį sudaro autoriteto įsakymai ir draudimai, o jos stiprybė remiasi autoriteto baime arba žavėjimusi juo. Švari sąžinė – tai žinojimas, kad autoritetas tavimi patenkintas; kalta sąžinė – tai žinojimas, kad jis tavimi nepatenkintas.

Švari (autoritorinė) sąžinė sukelia gerovės ir saugumo jausmą, mat implikuoja autoriteto pritarimą ir didesnį artimumą su juo; kalta sąžinė sukelia baimę ir nesaugumą, kadangi veiksmai ne pagal autoriteto valią implikuoja bausmės pavojų ir – o tai dar blogiau – pavojų būti atstumtam autoriteto.

„Pareiga pripažinti autoriteto pranašumą lemia keletą draudimų. Pats svarbiausias iš jų yra tabu jaustis, kad esi lygus autoritetui, arba tikėtis kada nors tokiam tapti, nes tai preštarautų pastarojo besąlygiškam pranašumui ir unikalumui. Autoritarinėse sistemose autoritetas užima padėtį, kuri iš esmės skiriasi nuo jo pavaldinių padėties. Jis pasižymi savybėmis, kurios niekam kitam nepasiekiamos: magiška valdžia, išmintim, jėga, kuriuomis jo pavaldiniai niekada negalės jam prilygti. Vienas ypač svarbus autoriteto unikalumo aspektas yra jo privilegija būti tuo vieninteliu, kuris nepaklūsta svetimai valiai, o vadovaujasi sava, kuris esti ne priemonė, o pats sau tikslas, kuris kuria, o ne yra sukurtas. Esan autoritarinės sąžinės orientacijai, savo valios reiškimas ir kūrimas – autoriteto privilegijos. Tie, kurie jam pavaldūs, yra priemonės jo tikslams pasiekti, vadinasi, jo nuosavybė, kuria jis naudojasi kaip tinkamas.“ – teigia Erikas Fromas.

balandisTačiau žmogus niekada nesiliovė siekęs gaminti bei kurti, nes produktyvumas yra stiprybės, laisvės ir laimės šaltinis. Vis dėl to tiek, kiek jis jaučiasi priklausomas nuo transcendentinių jėgų, pats jo produktyvumas, jo valios reiškimas verčia jį jaustis kaltu.

Net mūsų neautoritatirinėje kultūroje pasitaiko, jog tėvai nori, kad vaikai būtų „paslaugūs“ ir taip kompensuotų jiems tai, ko jie neteko gyvenime. Jei tėvams nesisekė, turi sektis vaikui, kad jis suteiktų jiems didžiausią pasitenkinimą.

Jeigu jie nėra mylimi (ypač kai tėvai nemyli vienas kito), vaikai turi kompensuoti šią meilės stoką; jeigu jie pasijuto bejėgiai savo visuomeniniame gyvenime, jie nori patirti pasitenkinimą kontroliuodami bei valdydami savo pačių vaikus.

O vaikai, net pateisindami visus šiuos lūkesčius, vis tiek jaučiasi kalti dėl to, kad nedaro visko, kas įmanoma, vadinasi, nuvilia savo tėvus.

Humanistinė sąžinė

Humanistinė sąžinė – tai mūsų pačių balsas, duotas kiekvienam žmogui ir nepriklausantis nuo išorinių sankcijų bei apdovanojimų. Kokia šio balso prigimtis? Kodėl mes jį girdime ir kodėl galime jam apkursti?

Humanistinė sąžinė – tai visos mūsų asmenybės reakcija į jos teisingą funkcionavimą arba nefunkcionavimą. Reakcija ne į vieno ar kito sugebėjimo funkcionavimą, o į sugebėjimų visumą, lemiančią mūsų žmogišką ir individualią egzistenciją.

Sąžinė vertina, kaip mes atliekame savo žmogiškąją paskirtį. Ji yra (tai rodo žodžio są-žinė šaknis) žinia mumyse, žinia apie mūsų sąlygišką sėkmę ar pralaimėjimą gyvenimo mene. Vis dėlto, nors sąžinė ir yra žinia, žinojimas, ji kai kas daugiau nei paprastas žinojimas abstraktaus mąstymo srityje. Ji turi emocinę jėgą, nes yra visos mūsų asmenybės, o ne tik proto, reakcija. Maža to, kad būtume veikiami savo sąžinės, mums nereikia žinoti, ką ji kalba.

Poelgiai, mintys ir jausmai padedantys tinkamai funkcionuoti bei atsiskleisti visai mūsų asmenybei, sukelia vidinio pritarimo, „teisumo“, jausmą, būdingą „kaltai sąžinei“.

Taigi sąžinė – tai mūsų re-akciją į save pačius. Tai mūsų tikrojo „aš“ balsas, reikalaujantis gyventi produktyviai, visiškai ir harmoningai išsivystyti – tai yra tapti tais, kuo mes potencialiai ir esame.

Tai mūsų sąžiningumo sargas; tai „galėti laikyti save geru ir tuo didžiuotis, vadinasi, ir galėti sau pačiam pasakyti „taip“. Jeigu meilę galima apibūdinti kaip potencialių galimybių patvirtinimą, rūpinimąsi bei pagarbą mylimo žmogaus unikalumui, tai humanistinę sąžinę teisėtai galima pavadinti mūsų meilės kupino rūpinimosi pačiais savimi balsu.

Bet  ar neprieštarauja mūsų sąžinės analizė tam faktoriui, jog daugelyje žmonių šis balsas pernelyg silpnas, kad būtų išgirstas ir parodytų jiems kelią? Taip, šis faktas duoda pagrindo moraliniam žmogiškosios situacijos nesaugumui.

Jeigu sąžinė visada kalbėtų garsiai ir pakankamai aiškiai, tik nedaugelis suklystų savo moralinių tikslų atžvilgiu. Vieną atsakymą duoda pati sąžinės prigimtis: kadangi jos paskirtis – saugoti tikrąjį žmogaus asmeninį interesą, ji gyva tiek, kiek žmogus visiškai neprarado savęs ir netapo savo abejingumo bei destruktyvumo auka. Kuo produktyviau jis gyvena, tuo stipresnė jo sąžinė ir tuo labiau ji savo ruožtu skatina produktyvumą.

Kuo neproduktyviau gyvena žmogus, tuo silpnesnė darosi sąžinė. Žmogaus situacijos paradoksalumas ir tragizmas tame, kad jo sąžinė yra silpniausia tada, kai jam labiausiai jos reikia.

Kitas atsakymas į sąlygišką sąžinės neveiksmingumą yra mūsų nenoras klausyti ir – dar blogiau – mūsų neišmanymas, kaip klausyti. Žmonės dažnai pasiduoda iliuzijai, kad jų sąžinė kalbės garsiai ir jos žinia bus aiški bei akivaizdi, laukdami tokio balso jie negirdi nieko.

Kai sąžinės balsas tylus, jis sunkiai girdimas, todėl reikia išmokti klausytis bei suprasti tai, ką jis sako, norint atitinkamai elgtis.“ – teigia Erikas Fromas.

Vis dėlto išmokti klausyti, ką sako sąžinė, labai sunku – daugiausia dėl dviejų priežasčių. Kad išgirstume sąžinės balsą, turime mokėti klausytis savęs, o daugeliui mūsų kultūros žmonių  tai sunkiai sekasi.

Mes klausomės visų įmanomų balsų, bet tik ne savęs. Mes nuolat supami triukšmingų nuomonių ir idėjų, kurias mums kala kino filmai, laikraščiai, radijas.

„Įsiklausyti į save taip sunku dėl to, kad šis menas reikalauja sugebėjimo, kurį šiuolaikinis žmogus retai turi: sugebėjimo pabūti vienumoje su savimi. Mes tiesiog bijome vienatvės; mes verčiau renkamės pačią banaliausią ir net nemaloniausią kompaniją, pačius beprasmiškiausius užsiėmimus, negu buvimą vienumoje; atrodo, jog mus gąsdina susitikimo su savimi perspektyva. Manau, baimė likti vienumoje su savimi yra veikiau sumišimas, kuris kartais ribojasi su siaubu, kad išvysime žmogų, kuris taip gerai pažįstamas ir kartu toks svetimas; mes išsigąstame ir bėgam šalin. Taip prarandame šansą išklausyti save ir toliau ignoruojame sąžinę. Įsiklausyti į tylų, vos girdimą savo sąžinės balsą sunku dar dėl to, kad jis kalba mums netiesiogiai ir mes dažnai nesuprantame, jog nerimą mums kelia būtent mūsų sąžinė.
Mums gali atrodyti, kad tai paprastas nerimavimas (o gal net liga), sukeltas priežasčių, kurios neturi nieko bendra su mūsų sąžine. Bene dažniausia mūsų ignoruojamos sąžinės reakcija yra miglotas, neapibrėžtas kaltės bei prislėgtumo jausmas arba tiesiog nuovargis ir abejingumas. Kartais tokie jausmai racionalizuojami kaip kaltė dėl kažkokio neatlikto darbo, nors iš tikrųjų neatlikimai, dėl kurių žmogus jaučiasi kaltas, nėra tikra moralinė problema. Bet jeigu tikras, nors ir nesąmoningas, kaltės jausmas tampa toks stiprus, kad paviršutinės racionalizacijos jo jau nebenumaldo, jis pasireiškia gilesniu bei intensyvesniu nerimu ir net fizine ar protine liga.“
– teigia Erikas Fromas

Atrodytų, mes galime nutildyti savyje sąžinės balsą ir galime daryti ką tik norime be jokių draudimų. Tačiau egzistuoja gyvenimiška būsena, kurioje tokios pastangos nebūna sėkmingos, – tai miegas.

Čia žmogus išlaisvintas nuo triukšmo, supančio jį per visą dieną, ir atviras tik savo vidinei patirčiai, suformuotai iš iracionalių siekių, ir vertinimų bei įžvalgų. Sapnas dažnai būna vienintelė būsena, kurioje žmogui nepavyksta nutildyti savo sąžinės.

Pagal „Žmogus Sau“, Erikas Fromas (Erich Fromm)

Parengė Maksimilianas Ponomariovas
(Vaikų jogos instruktorius)

loading...