Šeima priveda mus iki ligų?0 (0)
Originalus straipsnis anglų kalba publikuotas 2000 m. žurnale „German Conection“. Straipsnio autorius – klinikinis psichologas-psichoterapeutas Bertoldas Ulsameris (Bertold Ulsamer), Jis dalijasi įspūdžiais iš seminaro, kuriame buvo demonstruojamas šeimos konsteliacijų metodas. Seminaro vedantysis – šio metodo autorius, vokiečių psichoterapeutas Bertas Helingeris (Bert Hellinger).
Nauja terapijos forma, gimusi Vokietijoje atskleidžia stulbinančių įžvalgų apie tai, kaip šeima formuoja mūsų likimą.
Didžiulėje paskaitų salėje Miuncheno universitete, vykstančiame dviejų dienų seminare neįmanoma rasti laisvos vietos. „Mes turime vietos tik penkiems šimtams žmonių, o kitiems penkiems šimtams teko atsakyti“,– šnabžda man administratorė.
Jau seniai jokia galinga psichoterapinė technika nebuvo pradėjusi savo kelio į pasaulį iš Vokietijos. Iki tol buvo Froidas (Sigmund Freud), sukūręs psichoanalizę, vėliau Vilhelmas Reichas (Wilhelm Reich), padėjęs pamatus į kūną orientuotai terapijai.
Ir štai, tas laikas vėl atėjo. Visi esantys salėje dalyvauja naujo terapinio darbo gimime.
Didžioji dauguma susirinkusiųjų – profesionalūs psichoterapeutai. Jie atėjo, kad pasimokytų ir pajustų šios technikos žavesį. Ant pakylos priešais juos sėdi trisdešimt pacientų, iš kurių dauguma kenčia nuo sunkių ligų. Tarp jų: žmogus, sergantis diabetu; kitas – iškentęs vienos kojos amputaciją; trečias – turintis piktybinį auglį ir jau pergyvenęs kelias chirurgines operacijas; paralyžuota moteris, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje, kenčianti nuo išsėtinės sklerozės.
Visi jie tikisi būti išgydyti.
Ar yra toks, kuris galėtų pažadėti, kad juos išgydys? Ant pakylos pasirodo Bertas Helingeris. Jam – 70 metų, jis aukštas, lieknas ir paliekantis gilų įspūdį. Jis nežada stebuklingo pasveikimo ligoniams – jis dirba su jais, kad sustabdytų jų nesąmoningą polinkį į ligą ir mirtį. Su šiuo tikslu, jis ieško paslėptų jų ligų šaknų, o suradęs – iškelia į paviršių.
Šių dviejų dienų laikotarpyje B. Helingeris demonstruoja, kaip mirtis ir liga paslaptingu būdu yra susijusios su žmogaus priklausymu savo šeimai. Su paprastumu ir tuo pačiu su dideliu pasitikėjimu Helingeris atskleidžia šias paslaptis. Jis savyje įkūnija unikalų rūpestingos meilės ir nepalenkiamo atvirumo susijungimą. Penki šimtai žiūrovų panyra į tylą, pajusdami, kaip yra paliečiama kažkas juose pačiuose. Mažai kas gali atsispirti Helingerio asmenybei ir jo darbo žavesiui. Šeimos istorijos, kurios, pagal klasikinės dramos dėsnius, atsiveria prieš žiūrovų akis, yra pažįstamos visiems. Kiekvienas jas žino iš savo pačių šeimos.
Bertas Helingeris (Bert Hellinger) – tai žmogus, visą savo gyvenimą praleidęs paieškose ir visuomet ėjęs paskui savo asmeninę nuomonę ir patirtį. Pradžioje, jį, kaip misionierių, gyvenimas atvedė į Pietų Afriką. Vėliau jis atsisakė kunigystės ir 1969 metais grįžo į Vokietiją. Dar būdamas Pietų Afrikoje jis pradėjo dirbti su grupine dinamika, vėliau baigė psichoanalizės studijas Vienoje, po kurių išvyko į JAV mokytis pirminės terapijos pas Arturą Janovą (Arthur Janov).
Kombinuodamas scenarijų analizę, pirminę ir šeimos terapiją, Helingeris sukūrė savo metodą – šeimos konsteliacijas (išdėstymus). Tuo pačiu, jis atrado iki tol nežinomų struktūrų ir modelių.
Šiuo metu Bertas Helingeris rašo knygas ir kuria mokomuosius video filmus, kurie iškart tampa bestseleriais. Porą kartų per metus jis demonstruoja savo metodą prieš šimtus žmonių, daugiausiai dirbdamas su sunkiais ligoniais.
Sisteminės ligų ir sunkumų priežastys
Be jausmų, kylančių mums šiuo metu, kurie yra įtakojami kasdieninių įvykių ir situacijų kaitos, egzistuoja ir periodiškai pasikartojantys jausmai iš mūsų praeities. Kiekvienas iš mūsų vaikystėje arba jaunystėje patyrėme kažką skausmingo ir visa tai paliko didesnius ar mažesnius emocinius randus. Nuolatinės problemos ir sunkumai dažnai kyla dėl šių praeities patirčių ir pergyvenimų. Tam, kad susidoroti su šiais neigiamais pergyvenimais yra sukurta daugybė įvairių psichoterapijos rūšių. Tačiau jos ne visuomet padeda. Kai kurie žmonės metų metais vaikšto į terapiją, tačiau norimi pasikeitimai neįvyksta. Kodėl taip yra?
Bertas Helingeris atrado, kad egzistuoja mūsų pačių emocijos ir pasiskolintos emocijos. Apie pusė visų mums kylančių ir mus neraminančių emocijų yra svetimos – pasiskolintos emocijos. Mes skolinamės šias emocijas iš kitų šeimos narių – net ir tų, kurių asmeniškai nepažįstame. Svetimos emocijos yra labai atsparios pokyčiams. Tuo tarpu, kai savo nuosavus jausmus įmanoma surikiuoti terapijos pagalba, skolintoms emocijoms visa tai neveikia! Tai – ankstyvasis atspaudas (imprintas), kuris labai giliame lygyje suteikia mums ryšį su mūsų kilmės šeima. Ir nepriklausomai nuo to, kad išorėje mes galime atrodyti labai nepriklausomi, pasiskolintos šeimos energijos formuoja mūsų istoriją, įsitikinimus ir emocijas.
Pavyzdys.
Grupėje dalyvauja sutuoktinių pora. Visi pastebi, kad žmona dažnai agresyviai reaguoja į savo vyrą, nors toks elgesys visai neatitinka esamos situacijos.
Helingerio klausimas: “Kuri iš moterų tavo šeimoje turėjo priežastį pykti ant savo vyro?” Moters pirmas impulsas: “Mano močiutė turėjo priežastį pykti. Jos vyras nuolat įžeidinėdavo ir žemindavo ją. Kartą jis griebė ją už plaukų ir nutempė per visą užeigą, visų ten buvusių žmonių akivaizdoje.”
Šioje situacijoje anūkė pasiskolino užgniaužtą močiutės pyktį ir nukreipė jį į visai niekuo dėtą savo vyrą. Taip jausdamasi ji galėtų dalyvauti įvairiose psichologinėse emocinės iškrovos grupėse, bet taip ir nesulauktų jokių pokyčių, nes šis pyktis ne jos pačios jausmas.
Kaip mes pasiskoliname jausmus?
Kiekvienoje šeimoje yra stiprus vidinis ryšys. Jis nepriklauso nei nuo to, kaip šeima atrodo iš išorės, nei nuo to, jaučia jos nariai šį ryšį ar ne. Šeimos sistema primena pusiausvyrą palaikantį mechanizmą. Pusiausvyra reikalauja, kad nė vienas šeimos narys nebūtų pamirštas ar išbrauktas iš šeimos sistemos, jausmai nebūtų slopinami, o neteisingumas būtų išpirktas. Žmonės, kurie buvo išbraukti ar pamiršti, “atgimsta” kitoje kartoje, o užslopinti jausmai perimami kitų šeimos narių – dažniausiai vaikų.
Neįtikėtina, tačiau šių dinamikų jėgą lemia ne vieno šeimos nario asmeninė pažintis su kitu. Visi mes savo viduje nešamės visą šeimos, iš kurios kilome, vidinio žemėlapio vaizdą. Į šį šeimos vidinį žemėlapį įeina broliai ir seserys, tėvai, tetos ir dėdės, seneliai ir netgi buvę mūsų tėvų partneriai ar mylimieji. Pašalinimas iš šeimos, neteisybė ir užslopinti jausmai “klaidžioja” šios sistemos ribose. Gimdami vaikai jaučia šią energiją, sugeria ją ir gyvena ja.
Aš pats 18 metų dirbau su savo pykčio ir kaltės gniužulu, naudodamas pirminę terapiją, geštalto terapiją, psichodramą, neurolingvistinį programavimą ir kitas psichoterapijos rūšis. Visa tai prisimindamas aš už viso to matau gyvenimą neigiančią ir net gyvenimą griaunančią savo pusę, kurios aš niekuomet aiškiai neįsisąmonindavau. Nuo keturiasdešimties man prasidėjo problemos su kvėpavimu – bronchitas ir astma. Tuo metu vaidinau eksperimentinėje teatro grupėje ir man patiko atlikti aukų arba žudikų vaidmenis. Virtuvėje laikiau nuotraukų, darytų teatre kolekciją. Vienoje iš nuotraukų aš įkūnijau pakartą žmogų. Žvelgdamas atgal, galiu pasakyti, kad viso to pikas buvo automobilio avarija, kai aš įsirėžiau į sunkvežimį, bandydamas aplenkti kitą sunkvežimį atvirame kelyje. Kai pirmasis šokas praėjo, aš su nuostaba pastebėjau, kad jaučiu kažkokį neaiškų nusivylimo jausmą.
Prieš savo pirmąją šeimos konsteliaciją aš paklausiau mamos ar mūsų šeima neturi kokių nors paslapčių. Mama atsakė, kad mano senelis pasikorė, kai mano tėvui buvo keturiolika metų. Savo konsteliacijos metu aš su nuostaba atradau, kad ta trauka mirčiai iš tiesų eina iš ten. (Šį paveikslą gali užbaigti faktas, kad prieš kelis metus, be aiškių priežasčių nusižudė mano pusbrolis).
Šeimos konsteliacija – išdėstymas
Šios terapijos instrumentas – speciali B. Helingerio sukurta ir išplėtota šeimos konsteliacijos (išdėstymo) forma. Pavyzdžiui, suaugusi duktė nuolatos ir be jokios aiškios priežasties jaučia neapykantą savo motinai. Kitoms moterims ji taip pat jaučia priešiškumą, kas mažų mažiausiai ją veda prie socialinės atskirties. Kad atrastų ir pašalintų galimas šių jausmų priežastis, ši moteris nori, kad būtų atliktas jos šeimos išdėstymas – konsteliacija.
Geriausia tą atlikti grupėje. Paprastai dalyviai sėdi ratu, o rato viduryje yra tuščia erdvė. Kiekvieno šeimos nario vaidmeniui, įskaitant ir ją pačią, klientė išrenka kelis grupės dalyvius – vyrus vyro vaidmenims, moteris – moterų (tačiau galima ir nepaisyti lyčių, pvz., tuo atveju, jei seminare dalyvauja vien moterys ir pan.)
Visai nėra būtina, kad į šeimos konsteliacijų sesiją ateitų visa šeima. Žmonėms, kuriuos klientas išrenka iš grupės dalyvių, nereikia nieko žinoti apie išdėstomą šeimą, išskyrus tai, kieno vaidmenį jie atlieka (mamos, tėčio, sesers, sūnaus ar kt.)
Išrinkusi dalyvius, moteris ima kiekvieną jų už rankos arba už pečių ir įsiklausydama į savo pojūčius veda jį kažkuria kryptimi, pastatydama laisvoje rato erdvės vietoje. Taip po vieną ji išdėsto visus išrinktus dalyvius – jos šeimos narių atstovus. Ir tai viskas. Ji nepriskiria jiems nei kažkokios kūno padėties, nei kažkokių emocijų.
Esminis dalykas – išdėstymas (konsteliacija) turi kilti iš realių emocijų – spontaniškai. Kruopščiai iš vakaro apgalvota konsteliacija neveiks. Svarbu, kad klientas būtų susikoncentravęs, o jo klausimas – svarbus. Vien smalsumo be apsisprendimo nepakanka.
Nuostabus ir paslaptingas tokiame išdėstyme yra tas faktas, kad išdėstyti dalyviai „gauna prieigą“ prie savo atstovaujamų žmonių jausmų ir tarpusavio ryšių. T. y. jie jaučiasi lygiai taip pat, kaip iš tiesų jaučiasi tie žmonės šeimoje. Daug kas į tai gali žiūrėti skeptiškai ir tai yra natūralu. Skeptikams rekomenduoju bent kartą pabūti stebėtojo, o dar geriau – dalyvio vietoje. Nes asmeninė patirtis įtikina daug geriau nei bet kokie bandymai paaiškinti šį fenomeną.
Pavyzdys.
Vienos moters, kuriai jaučiau visišką abejingumą, išdėstyme, buvau išrinktas atstovauti jos dabartinį vyrą. Buvau pastatytas veidu į kitą dalyvę, kuri atstovavo pačią moterį. Tuomet iš dalyvių moteris išrinko savo pirmojo vyro atstovą. Kai tik ji paėmė jį už rankos, norėdama nuvesti į jam skirtą vietą, pajutau, kaip manyje ėmė kilti stiprus įniršis. Kai jį pastatė už manęs, aš atsisukau ir kas keisčiausia – tas įniršio jausmas neišnyko. Kai aš apie tai pasakiau, moteris atsakė: „Taip, iš tiesų, mano dabartinis vyras visuomet labai pavydėjo manęs mano buvusiam vyrui“.
Dalyviai, atstovaujantys kitą žmogų ir esantys jo vietoje, jaučia įtampą, konfliktus ir tarpusavio ryšius, būdingus tai vietai ir „atliekamam“ vaidmeniui. Dalyviai atskleidžia tiesą, aiškius jausmus ir realius tarpusavio santykius, egzistuojančius toje šeimoje ir didžiąja dalimi esančius paslėptoje formoje. Kiekviena tokia vieta šeimos išdėstyme (konsteliacijoje) arba psichologinis šeimos laukas – tai tarpusavio santykių tinklo dalis, iškelianti emocijas, simpatijas ir antipatijas, netgi atšiaurumą ar beširdiškumą.
Žmogus, išdėstęs savo šeimą, įdėmiai žiūri ir klauso, ką kalba išdėstyti dalyviai. Niekuomet nemačiau, kad kas nors būtų atstūmęs tokiu būdu gautą informaciją, kaip nepatikimą. Atvirkščiai, nustebimas iššaukia šių pareiškimų teisingumą – net tais atvejais, kai šiandieniniai tos šeimos santykiai išoriškai atrodo visai kitaip. Pašaliniai žmonės konsteliacijos metu tampa tarsi „tiesos kanalais“ šeimos sistemai. Be to, nuostabiausia yra tai, kad tam visiškai nereikia būti ypatingai jautriu ar kūrybišku. Tai gali daryti praktiškai kiekvienas. Čia veikia nematomo šeimos lauko energija, todėl bet kuris, užėmęs vietą, kaip atstovas tame energetiniame lauke, jaus tą patį. Nuogąstavimai, kad dalyviai sumaišys savus jausmus su savais – retai pasitaiko, tačiau labai dažnai jie gauna atstovauti būtent tokį žmogų, kurio problemos atitinka jų pačių problemas.
Asmeninė patirtis to, kad galima būti apimtam svetimų jausmų yra labai įtikinanti. Tie, kurie dalyvavo išdėstymuose (konsteliacijose) – dažniausiai mokosi pasitikėti tais jausmais.
Daugumoje išdėstymų (konsteliacijų), dalyviai padeda iškelti ir tapti matoma didelę šeimos pasąmoninių įtampų dalį. Tokios įtampos, iškeltos į paviršių dingsta. Viena iš priežasčių, kodėl atsirado šios įtampos yra ta, kad koks nors tos šeimos ar giminės žmogus buvo pamirštas. Tokiu atveju, pamirštasis asmuo taip pat turi būti įtrauktas į išdėstymą.
Pavyzdys.
Viename išdėstyme (konsteliacijoje) ir tėvai, ir vaikai žiūrėjo viena kryptimi ir buvo labai įsitempę. Į tą vietą, kur krypo visų žvilgsnis turėjo būti pastatytas pamirštas šeimos narys. Klausimai padėjo išsiaiškinti, kad pirmas vaikas toje šeimoje gimė negyvas. Prisiminimai apie jo mirtį greitai buvo nuslopinti. Kai šis vaikas buvo įtrauktas į išdėstymą (konsteliaciją), jį atstovaujančio asmens paprašė atsistoti toje vietoje, kuri taip traukė visų kitų dalyvių dėmesį. Jam atsistojus, visi akimirksniu pajuto palengvėjimą. Tuščia vieta buvo užpildyta, o tai, kas buvo nuslopinta – tapo matoma. Tai, kad gimę negyvi arba anksti mirę vaikai yra užmirštami, labai įtakoja vėliau gimusius vaikus.
Tarkim, vieno iš tėvų šeimoje įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio pasekoje mirė kažkuris iš šeimos narių. Norint sužinoti ar ši mirtis daro kokią nors įtaką gyviesiems, tereikia į išdėstymą (konsteliaciją) įtraukti mirusį žmogų. Jei mirusysis turi įtakos gyviesiems – kiti išdėstymo (konsteliacijos) dalyviai kaipmat į tai sureaguos. Ir kaip taisyklė – pajus palengvėjimą.
Netikėta mirtis stipriai įtakoja gyvuosius. Atrodo taip, lyg po netikėtai mirusio mylimo žmogaus nebebūtų prasmės gyventi. Tai, kas vyksta viduje gali būti įvardijama tokia fraze: „Aš einu paskui tave“. Iškyla noras sekti paskui mirusįjį ir mirti pačiam. Tokiu būdu galima paaiškinti daugumą savižudybių, sunkių ligų atvejų ar aistrą pavojingoms gyvybei sporto šakoms. Jei vaikas suauga, tačiau išlaiko savyje šį norą mirti, jo vaikai jaučia tą patį. Šioje vietoje ima veikti antra frazė: „Geriau aš, negu tu“. Ji iškyla iš vaikiško tikėjimo, kad galima išgelbėti žmogų nuo kančių, skausmo ar likimo pasiėmus visa tai sau. Kai mama serga, vaikui taip pat iškyla sveikatos problemų. Vaiko sieloje slypi įsitikinimas, kad jei jis susirgs – sugebės išlaisvinti mamą nuo jos ligos. Jei jis mirs vietoje jos – ji galės gyventi. Tokiu būdu, mirtis perduodama iš kartos į kartą.
Šeimos išdėstymai (konsteliacijos) taip pat gali aptikti paslėptas įtampas, reikalaujančias, kad tos emocijos, kurios iki šiol buvo slopinamos, būtų išreikštos atvirai. Pavyzdžiui žmona gali pasakyti savo vyrui: „Aš pykstu ant tavęs, nes visuomet buvau tik antru tavo pasirinkimu“. Vyras gali visa tai priimti ir rasti žodžius, išreiškiančius apgailestavimą.
Sprendimai čia siūlomi ne vadovaujantis viena ar kita teorija, o vietoje išbadomi skirtingi jų būdai ir įvertinami gauti rezultatai. Lemiamu pasirinkto sprendimo teisingumu yra tas poveikis, kuris daro įtaką dalyviams.
Po to, kai pasąmoninės įtampos pašalintos, galima pereiti prie trečiojo ir paskutiniojo etapo. Jis susideda iš dalyvių padėties ir vietos pakeitimo taip, kad kiekvienas iš jų jaustųsi komfortiškai. Vėliau klientas – tas, kurio šeima buvo išdėstyta, pats užima vietą išdėstyme (konsteliacijoje), pakeisdamas savo atstovą ir dar kartą įvertina savo pojūčius. Visais savo jausmais jis įsileidžia šį naują šeimos paveikslą, naują šeimos tvarką į savo vidų. Tuo šeimos konsteliacija baigiasi.
Tvarka šeimoje gali būti atstatyta daugeliu atvejų. Kai pavyksta pasiekti tikslą, mažai pažįstami žmonės, atliekantys pavaduojančių asmenų vaidmenis, dažnai apsikabina. Tokie rezultatai yra gerai pastebimi išoriškai. Savo struktūra jie paprastai panašūs vienas į kitą. Pirmas stovi vyras, šalia jo – žmona, o veidu į juos, palei laikrodžio rodyklę ir pagal amžiaus eiliškumą yra išsidėstę vaikai (įskaitant ir mirusius). Tačiau kartais dėl pernelyg didelio persipynimų sudėtingumo arba dėl to, kad yra žinomi ne visi svarbūs faktai, pasiekti galutinio išdėstymo (konsteliacijos), kuris patenkintų visus, neįmanoma. Tačiau net ir tokiu atveju, esamos situacijos atskleidimas suteikia gydomąjį poveikį.
Straipsnio tęsinys: Ryšiai tarp tėvų ir vaikų
Plačiau apie sisteminę-fenomenologinę psichoterapiją ir šeimos konsteliacijų metodą galite susipažinti čia: www.konsteliacijos-d.lt
Artimiausias pažintinis seminaras su šeimos konsteliacijomis
„LAUKO SKAITYMAS“ KONSULTAVIME IR TERAPIJOJE.
VIDINIO PASAULIO PAVEIKSLŲ IŠDĖSTYMAI
2015 m. sausio 12 d.
Seminaro vedantysis – klinikinis psichologas, sisteminis šeimos terapeutas, Eriksono hipnozės, transpersonalinės terapijos specialistas Andrey Vasiljev (Maskva).
Plačiau apie šį seminarą:
http://www.konsteliacijos-d.lt