Šeimos konfliktai: nuostolingos savitarpio sistemos
0 (0)

Šeimose, kuriose trūksta teigiamo savitarpiškumo, nariai išmoksta vienas kitą kontroliuoti elgesiu, kuris juos skaudina, kas kitaip dar vadinama, kaip Nuostolingos savitarpio sistemos. Netyčinės agresyvios vaikų elgsenos pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip keičiasi tarpasmeninės įtakos, esant sėkmingam atgaliniam ryšiui (Patterson, 1976).

Į nedidelius vaikų prašymus dažnai neatsižvelgiama, kadangi tėvams nerūpi arba jie būna užsiėmę kitais reikalais. Jeigu tolesni dėmesio prašymai lieka neapdovanoti, vaikai dažniausiai sustiprina elgesį, iki jis tampa tėvams atgrasus.

Šiame sąveikos etape vaikas stengiasi primesti prievartos kontrolę tėvams. Galų gale tėtis ar mama ryžtasi nutraukti atgrasų elgesį, pasirūpindami vaiku, o tai, savo ruožtu, apdovanoja elgesį. Taip vaikas primeta prievartos įtaką tėvams, o tėvų reakcijos netikslingai moko vaiką prievartos būdų.

Kadangi vaikas sulaukia tėvų dėmesio, o tėvai – laikinos ramybės, abiejų dalyvių elgesys yra pastiprinamas, nors galutinis rezultatas netenkina nė vieno iš jų.

Atgrasios savitarpio sistemos gali būti verčiamos naudingesnėmis mažinant prievartos elgesio sėkmę, plėtojant konstruktyvius būdus kitų atidumui užtikrinti ir didinant teigiamo savitarpiškumo lygmenį (Patterson & Reid, 1973; Weinrott, Bauske, & Patterson, 1979).

Albert Bandura. Socialiniai minties ir veiksmo pagrindai. Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 2009, 66-67 p.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.