Šeimos terapija: genograma

0

seima

Šeimos terapijos gimtinė – Jungtinės Amerikos Valstijos. Jose 1950 m., remiantis to meto sistemine ir kibernetikos teorijomis, atsirado šeimos terapijos kryptis. Pradžioje didelę įtaką jai darė psichoanalizė, grupinė terapija ir bendravimo teorija. XX amžiaus antroje pusėje šeimos terapija išpopuliarėjo ir paplito po visą Europą ir pasaulį.

Dabartinė šeimos terapija pasižymi daugiapoliariškumu, t. y. joje dera ir vienas kitą papildo skirtingi darbo modeliai: M. Bowen šeimos kartų terapijos modelis (Multigenerational perspective); struktūrinė šeimos terapija (Structural family therapy); Milano sisteminės šeimos terapijos modelis. Artimos ir papildančios kryptys yra: naratyvinė terapija (Narrative therapy); mentalizacija; „Į sprendimus orientuota“ kognityvinės krypties terapija.

Šeimos terapijos išskirtinumas yra tai, kad vietoj individualaus dėmesio vienam asmeniui yra siekiama apimti kiek įmanoma platesnį vienos su kita susijusių socialinių bei psichologinių sistemų spektrą (šeima, artimieji, draugai, mokykla ir kt.). Taigi nuo individualių ir vidinių, intrapsichinių procesų pereinama prie žmonių tarpusavio santykių ir sisteminio problemos matymo: dėmesys sutelkiamas į santykius šeimoje – kaip atskiri šeimos nariai ar esančios „sąjungos“ daro įtaką vieni kitiems.

Terapeuto vaidmuo tokio konsultavimo procese yra aktyvus, naudojami įvairūs veiksmo (psichodrama, geštalto technikos, laiškų rašymas, vaizduotės pratimai ir kt.) bei simboliniai (piešimas, lipdymas) metodai.

Sisteminės terapijos uždaviniai:

  • pastebėti „uždarus ciklus“ – tam tikrus pasikartojančius elgesio modelius;
  • ieškoti būdų, kaip padėti šeimai iš jų išeiti (pavyzdžiui, tėvams kartojant tą patį, vaiko netinkamas elgesys dažnėja, vadinasi, reikėtų kitokių elgesio su vaikais būdų);
  • ieškoma vaiko ir tėvų elgesio sąsajų (pavyzdžiui, dažnai vaikų turimi simptomai demonstruoja paslėptą tikslą sumažinti ar sustabdyti ginčus tarp tėvų);
  • tyrinėjamos įvairios tėvų užimamos pozicijos dėl santykių su vaikais (pavyzdžiui, per daug „susilieję su vaikais” tėvai arba per daug nutolę, abejingi tėvai).

Sisteminėje terapijoje laikomasi teorinių prielaidų, kad kylančių problemų priežastys slypi problemiškuose
santykiuose, o tokie santykiai geriausiai gydomi bendravimu. Problemos daug greičiau atsiskleidžia, kai konsultanto kabinete susirenka visa šeima. Būtent dėl to į konsultacinį darbą stengiamasi įtraukti visus šeimos (kartais ir platesnės šeimynos) narius. Šiuolaikinėje šeimos terapijoje visi šeimos nariai yra lygiaverčiai, bendradarbiaujantys terapijos proceso dalyviai. Tai, anot Peter Stratton (2011), suteikia keletą privalumų: visų pirma, su problemomis dirbama tiesiogiai šeimai sąveikaujant; antra, procesas vyksta sparčiau, intensyviau, nes artimi, svarbūs žmonės yra galinga jėga ir pokyčių šaltinis (ir neretai nuoširdžiai nori pagelbėti).
Galų gale, šeimos sąveikos dėka pasiekti rezultatai yra patvaresni, kai grįžtama į įprastinę aplinką.

Pastebėta, kad tais atvejais, kai išgijimą pasiekti sudėtinga (pavyzdžiui, yra sunkūs sutrikimai ar ligos), šeimos terapija tomis gyvenimo sąlygomis padeda sukurti kiek įmanoma kokybiškesnį gyvenimą. Tačiau šeimos terapija nekelia tikslo išgydyti psichines ligas – jos tikslas yra padėti žmonėms mobilizuoti santykių stipriąsias puses ir pasiekti, kad trikdantys simptomai taptų mažiau varginantys (Stratton, 2011).

Kai yra kreipiamasi dėl vaiko problemų, į pagalbos procesą įtraukiama visa šeima. Galimos ir individualios konsultacijos su vaiku, tačiau pagrindinis dėmesys kreipiamas visos šeimos susitikimams, kuriuose visi dalyvauja lygiomis teisėmis. Pastebėta, kad pokyčiai vyksta daug greičiau, kai vaikai aktyviai įtraukiami į procesą. Lori Lund (2002) išskiria šiuos vaiko aktyvaus dalyvavimo privalumus: dalyvaudami kaip lygiaverčiai dalyviai, vaikai įneša daug gyvybės, energijos (jie konsultavimo aplinkoje greitai sukuria realias problemines situacijas), atvirumo (vaikai daug atviriau ir greičiau pasako, kaip viskas yra, nėra taip stipriai, kaip suaugusieji, ribojami socialinių normų ir taisyklių). Dar vienas svarbus aspektas: pradžioje įvardyta „vaiko problema“ (pavyzdžiui, vaiko elgesio problemos) konsultavimo metu keičiasi ir yra apibūdinama kaip „visos šeimos“ problema (pavyzdžiui, tėvai atsiriboję ir neskiria vaikui dėmesio, dėl to vaikas naudoja dėmesį pritraukiantį elgesį); taigi sudaromos sąlygos pamatyti giluminę, „šakninę“ problemą, vadinasi, ieškoti potencialių pokyčio galimybių.

Genogramos metodas

Genograma atsirado remiantis raidos psichologijos ir šeimos sistemų teorijomis. Ji suteikia galimybę vaizdžiai, grafiškai pažiūrėti į šeimos istoriją ir išskirtines ypatybes. Genograma gali apimti įvairiausius aspektus: psichinės sveikatos ir ligų istoriją, santykių ir bendravimo ypatumus, pasikartojančius gyvenimo modelius, išskirtines istorijas, religijas ir kalbas, kuriomis kalbama, išsilavinimo sritį, priklausomybes, smurtą, nutukimus, gėdos ir kaltės jausmus giminėje, pasididžiavimus, kritinius įvykius ir t. t. Genograma gali padėti ir atverti šeimos paslaptis, ir atrasti resursus.

genograma

Šeimos konsultavimo modelis, jei yra taikoma genograma, didžiausią dėmesį teikia šeimos vertybėms, kurios perduodamos iš kartos į kartą, pozityvioms istorijoms bei stiprybėms, turimiems resursams. Jei dirbama su šeima, į procesą visada pirmiausia įtraukiami vaikai, pirmiausia klausiama jų, o tik paskui, jei vaikas nežino, gali atsakyti tėvai (pavyzdžiui, „Koks tavo mamos vardas? Kiek jai metų?“, „Ar tu bendrauji su pusbroliais? Ką jūs kartu veikiate?“). Klausiama, ką vaikas prisimena, gal žino, kokios vertybės jų giminėje yra svarbios, ką tėvai norėtų perduoti savo vaikams, anūkams?

genograma-2

Žemiau yra pateikti du pavyzdžiai, kokios gali būti genogramos: viena yra piešta ranka, kita – iliustracija iš knygos. Ranka pieštoje genogramoje pateiktas tėvų ir trijų vaikų šeimos pavyzdys: tėvai Marius ir Jovita, vaikai Ignas, Jonas ir Adelė. Pažymėta senelio Jurgio mirtis, kai jam buvo 72 metai (galima būtų žymėti tikslius gimimo ir mirties metus). Toliau plečiant genogramos piešinį galima linijomis ir simboliais žymėti tarp asmenų esančius santykius, pasižymėti svarbius gyvenimo įvykius, krizes ir pan.

Kaip sudaroma genograma? Pirmiausia lapo viduryje pažymimas asmuo, kuriam genograma piešiama (arba
visa šeima). Toliau žymimi tėvai, seneliai ir kiti asmenys. Jau buvo minėta, kad svarbiausia piešiant genogramą – dialogas su šeima. Analizuojant genogramą su suaugusiais, galima kartu paieškoti išskirtinumų ir dėsningumų, užduoti klausimus:

• Kai žiūrite į savo sudarytą genogramą, gal kas nors iš karto krenta į akis?
• Jei iš karto nematote nieko ypatingo, pasvarstykite: gal jūsų šeimoje yra kokių nors iš kartos į kartą pereinančių tradicijų ar akivaizdžių sąsajų? Pavyzdžiui, gal yra dėsningumų, susijusių su vaikų vardais jūsų šeimoje?
• Ar turi kokios nors reikšmės gimimo, santuokų, skyrybų ar mirčių datos jūsų šeimos istorijoje?
• Gal trūksta kokių nors svarbių žinių, susijusių su jūsų šeima?
• Kokia yra senelių, prosenelių istorija? Kokių jie turėjo stiprybių, kokie žmonės buvo?

Visa tai padeda pamatyti šeimos vertybes. Galima atkreipti dėmesį į tai, kokias istorijas turi kiekviena karta, klausti, kokias vertybes norėtų perduoti konkretus šeimos narys kitoms kartoms. Siekiant atgaivinti sąsajas su išėjusiais, mirusiais, tačiau svarbiais žmonėmis, galima klausti: „Kaip tu manai, ką tau pasakytų apie tavo pasiekimą tavo prosenelis? Ką tau patartų tavo senelė? Kaip ji spręstų tavo problemą?“.

eea-grants
Pagal ppkc.lt | facebooke’e
Foto: Absolute Resorts & Hotels/flickr.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here