Šeimos tragedija: kaip apie laimę svajojusi mergina tapo nepatenkinta neurotike?
5 (1)

Šeima Lietuvoje – didžiausia vertybė, kurią konservatyvūs politikai ragina ginti bet kokia kaina.

Tačiau psichologai susiduria su fenomenu, kai moterys aukojasi šeimai, kol tampa neurotiškomis ligonėmis, nors pačios nejaučia, kad ne tik nebemyli, bet tiesiog nekenčia savo vyro. Tiesa, kai susigaudo jausmuose, neurozė praeina, bet tada jos tampa blogietėmis šeimos griovėjomis. Kaip tai atrodo realiame gyvenime?

poros-santykiai-skyrybos

Gyvenimas pagal vyro taisykles: kodėl moteris susitapatina su vyru

Pasak psichologės Genovaitės Petronienės, savo patirtį sudėjusios į naują savo knygą „Pas kunigą ir detektyvą, psichologo kabinete“, skyrybos, pagal kurių skaičių Lietuva rekordininkė Europoje, turi specifinį bruožą – labai dažnai skyrybų iniciatorės yra moterys. Anot sociologų, tikimybė, kad dabar sukurta santuoka žlugs, yra net 50 proc., o 85 proc. atvejų iniciatorė bus moteris, nepaisant to, kad po skyrybų paprastai pablogėja jos ekonominė padėtis, tenka vienai auginti vaikus ir labai sumažėja šansų rasti partnerį.

„Kodėl būtent moterys Lietuvoje labiau linkusios skirtis? Manau, svarbiausia priežastis – moteris per daug pasiaukoja šeimai. Nuostata, kad moteris turi aukotis, yra senovinė, bet kol kas gyva. Kol kas vis dar savaime suprantama, kad moteris turi rūpintis vaikais, namais, taip pat turi pasirūpinti ir savo išvaizda, o vėliau – susenusiais tiek savo, tiek vyro tėvais. Nieko nuostabaus, kad turėdama tiek daug pareigų, o tuo pat metu dar ir dirbdama ji pervargsta, tampa nelaiminga ir jos jausmai vyrui vėsta. Kita vertus, dalis moters pasiaukojimo priežasčių susijusios ne tik su visuomenės lūkesčiais, o su moters vidiniais dalykais. Vyrai nesunkiai dirba vieni, jiems mažiau reikia kitų pritarimo, o moterys savo gyvenimo prasmę labiau sieja su santykiais, labiau linkusios bendrauti nei realizuoti save, jos daug jautresnės kritikai ir nepritarimui“, – pasakojo psichologė.

Pavyzdžiui, Giedrė, gydytoja, auginanti keturis vaikus ir gyvenanti su bedarbiu vyru, kuris neteko darbo po įmonės bankroto, kaip įmanydama stengiasi daugiau dirbti darbe, kad išlaikytų šeimą ir atiduotų šeimos skolas, bet kai grįžta namo, dar turi tvarkytis čia, rūpintis vaikų pamokomis ir pan. Vyras geriausiu atveju padaro valgyti, nes jau keletą metų nugrimzdęs į depresiją. Galiausiai ir moteriai teko atverti psichologo kabineto duris.

Kita psichologės konsultuota šeima – vyras ir žmona, dirbantys namuose. Čia viskas vyksta pagal vyro taisykles, kuris nepasitiki žmonėmis, yra pažeidžiamas ir piktas, verčia žmoną gyventi taip, kaip jis nori, o ji jaučiasi neturinti teisės net susitikti su draugėmis, labai vertina vyro protą ir visiškai kopijuoja jo mąstymą. Ji seniai pamiršo, ką reiškia turėti savo mintis ir jausmus. Pagaliau itin drastiškas pavyzdys: moteris gyvena su rusų verslininku kaip namų šeimininkė. Ji atvažiuoja pas jį, sutvarko jo namus, daro jam valgyti, rūpinasi juo, guodžia, o jis net nesistengia rasti jai laiko grįžta visada vėlai ir neketina jos vesti.

„Besiaukojanti moteris gali ir nesusirgti neuroze, jei savo nepasitenkinimą perkelia į vaikus. Tuomet įvairiomis ligomis – iš pradžių fizinėmis, po to ir psichinėmis – gali sirgti vienas ar keli vaikai. Pavyzdžiui, vienoje klientų šeimoje, kurioje žmona labai idealizavo savo daug pasiekusį vyrą ir jam pataikavo, viena mergaitė augo depresiška ir turėjo minčių apie savižudybę, o kitos charakteryje vystėsi psichopatiniai bruožai – ji nuolat kankino mamą ir seserį. Vaikų elgesys ypač keičiasi paauglystėje. Jie sukyla prieš tokį tėvą, kuris tik naudojasi motina, bet kartu negerbia ir motinos, kuri nekovoja už savo poreikius ir orumą. Be to, tokia besiaukojanti moteris visą laiką nelaiminga ir ne tik kenčia pati, bet nuolat prikaišioja kitiems, kaip dėl jų pasiaukojo. Todėl aplinkiniai gyvena su nuolatiniu kaltės ir skolos jausmu, kaip nutiko Ūlai – jos mama aukojosi alkoholikui tėvui, o dukra jautė pareigą aukotis visada nelaimingai motinai“, – teigė pašnekovė.

Ar visada kalti vyrai?

Daugelis vyrų nesąmoningai arba sąmoningai naudojasi tokia moters priklausomybe nuo santykių, bet tai ne visada susiję su vyrų egoizmu. Pasak G. Petronienės, kai kurie vyrai jaučiasi tiesiog nušalinti nuo namų pareigų, kuriuose moteris nori kontroliuoti visus kampus, nepasitiki vyro sugebėjimais, nuvertina jį, nuolat jį reguliuoja, atstumia seksualiai.

„Ne kartą teko sutikti išsiskyrusį vyrą, kuris mėgavosi galimybe gaminti maistą – gyvendamas šeimoje už bet kokius bandymus pasireikšti virtuvėje jis tuoj pat būdavo sukritikuotas. Pamenu scenelę dar iš studentiškų laikų: neseniai susituokusioje mano bendrakursių šeimoje vyrui ištrūko saga ir žmona įsakmiai liepė mautis kelnes. Kai aš garsiai nusistebėjau, kodėl vaikinas nemoka pats įsisiūti sagos, nors iki šiol jas siuvo, jo žmona labai įsižeidė. Greičiausiai bijojo pasijusti nereikalinga. Šalia tokios moters vyras gali pradėti jaustis kaip nieko nesugebantis vaikas, kurio vienintelė galimybė – pasireikšti darbe. Panašiai kaip vaiką, kuris subartas, kad nesugeba pagaminti valgyti, patiki, jog tai sunku, ir net nebando, vyrą apima išmokto bejėgiškumo būsena. Jam atrodo, kad pasirūpinti kūdikiu, atlikti namų reikalus jam per sunku. Kiti vyrai net nepabandę įsivaizduoja, kad namų rūpesčiai labai neįdomūs, slogūs arba kad darydami moteriškus darbus jie praranda savo vyriškumą. Nė vienas iš jų nenori būti pavaldiniu, vykdančiu žmonos nurodymus, tačiau jeigu jiems leistų dalyvauti sprendimuose patiems, jie būtų kur kas labiau įsitraukę į veiklą“, – svarstė pašnekovė.

Kita vertus, psichologė susiduria ir su tokiais pavyzdžiais, kurie tikrai byloja ne vyrų naudai. Bene baisiausias jos praktikoje pasitaikęs atvejis, kai chroniškai visą gyvenimą neištikimas vienos penkiasdešimtmetės vyras nuolat kritikavo ir žemino žmoną, primindamas, kad ji jam nepatraukli, ir reikalavo, kad gundytų jį ir patenkintų įvairiais iškreiptais būdais. Nors vyras daug uždirbo, beveik neduodavo pinigų nei jai, nei vaikams, reikalavo mokėti per pusę brangius namo mokesčius, o galiausiai ėmė taip linksmintis su moterimis, kad ėmė net nebegrįžti naktimis.

Kaip moters galvoje gimsta ketinimas skirtis?

G. Petronienės teigimu, suvokimas, kad yra visiškai blogai ir artinasi lūžio taškas, iš pradžių būna gana miglotas. Suvokti savo neigiamus jausmus, kurie gali atnešti didžiulius pokyčius, labai sunku. Jeigu pamatysi savo pačios norus ir dar, gink Dieve, pareikalausi kažko iš kitų, baisu tapti nereikalingai. Pagaliau turėsi pradėti naują gyvenimą, pradėti paieškas, neteksi buvusių finansų, o baisiausia, kad suvokti, jog be mazochizmo nieko nemoki, kad nemoki bendrauti su kitais. Būtent dėl to, kad pasąmonė ginasi nuo grėsmingų jausmų, jie iš pradžių pasireiškia kaip atšalimas arba neurozė.

pora-skyrybos

„Mano knygoje aprašytos klientės į bręstančią santykių krizę reagavo įvairiai: dvi iš jų ėmė kankintis nuo beprasmybės jausmo, apatijos ir nenoro gyventi, trečia tapo darboholike ir prarado jausmus, ketvirta susirgo įkyrumų neuroze ir švaros manija. Įdomu tai, kad šios moterys su aplinkiniais ir net su psichologu vengė kalbėti apie vyrą, pateikė jį kaip idealų. Tokia vidinio apsimelavimo būsena pasižymėjo dar vienu bruožu: joms buvo sunku artimai ir nuoširdžiai bendrauti su kitais žmonėmis, jos gyveno gana uždarai. Juk suvokęs, ką iš tiesų gali duoti žmogiški ryšiai, staiga gali suvokti, kaip yra iš tiesų. Visais atvejais, kai jos geriau suvokė savo jausmus vyrui, labai jį nuvertino.

Kai moteris ima suvokti, kokie yra jos pačios norai ir kiek ji atsisakė dėl vyro, paprastai ji mėgina apie tai pasakyti vyrui. Sėkmingais atvejais vyras jos norus išgirsta, tačiau dažniau būna kitaip. Kadangi aukojimasis truko jau ne vienus metus, jis nustemba ir nesupranta, kodėl iki šiol jai viskas patiko, o dabar ėmė nebepatikti. Norą pakalbėti apie santykius vyrai dažnai suvokia kaip kaltinimą „tu blogas“, dėl to linkę vengti tokių pokalbių. Tuo tarpu moteris, kai pasveiksta nuo neurozės, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, bet darosi chroniškai nepatenkinta vyru, o šis į tai gali reaguoti depresyvumu, alkoholizmu, tiesiog imti ieškoti laimės kitur. Vis labiau ryškėja tarpusavio skirtumai, dažnai kivirčijamasi, nesutinkama su vienas kito nuomone, kol galiausiai partneriai visai atsiriboja, vengdami nemalonių jausmų pradeda rečiau matytis, vengia vienas kito. Jie gyvena kartu, bet tarsi atskirai, ir tai labai slegia“, – aiškino ne vienos knygos autorė.

Vyrų strategijos, kai moteris pareiškia savo norą skirtis

Taigi visus kampus laikanti moteris vieną dieną suvokia, kad jau nėra, ko prarasti. Ji seniai viską daro pati, artumo nebėra, o kas dieną matomas vyro egoizmas skaudina vis labiau, tad jai kyla mintis, kad gal geriau būtų be jo. Tačiau išsiskyrimas – skausminga patirtis, todėl geriausias dalykas, kuris gali palengvinti šią sudėtingą situaciją, – pradėti gyventi sau, suvokti savo norus ir juos įgyvendinti. Tai nėra lengva, kai tiek metų aukotasi. Moteris savo norus suvokia labai miglotai, neturi idėjų ir drąsos jų siekti. Ji turi išmokti atsiremti į save, save mylėti ir gerbti ir tik tada save pratęsti, o jei tikėsis kad buvimas su kitu vyru ją pavers laiminga, ji rizikuoja iš naujo patirti tas pačias pasiaukojimo kančias.

Kai jau minėta Giedrė pasakė vyrui, kad skirsis, jos vyras keletą mėnesių iš viso to nevertino rimtai, laukė kol jai „praeis“. Kai ji tikrai ėmė tvarkyti popierius, jis priėmė aukos poziciją ir ėmė skųstis, neva žmona nori iš jo, bedarbio, tik pinigų, o jo paties niekada nemylėjo. Kai tai irgi jos nepaveikė, puolė į depresiją ir visai niekur nebeidavo iš namų. Nesuveikus ir šiai strategijai jis tapo labai geras, tiesiog šilkinis, ir pradėjo labai gerai girdėti, tai ko ji tiek daug metų prašė. Kitos klientės, Ramunės vyras irgi nereagavo į nieką, kol ji neišėjo iš namų, o kai ji tai padarė, jis taip išsigando, kad nubėgo pas psichologę ir pradėjo lankyti psichologinę grupę.

„Ne kartą esu mačiusi, kaip moteriai labiau pradėjus mylėti save ir jos vyriškis ją pradėjo labiau suprasti, vertinti ir labiau ja rūpintis. Svarbiausia, kad partneriai drąsiai kalbėtųsi tarpusavyje ir nelauktų, kol susikaups nuoskaudos ar atšals jausmai. Gyventi sau galima ir būnant kartu“, – tikino pašnekovė.

Kalbino Inga Saukienė delfi.lt
Šaltinis: psichologas.info

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.