Šeimos žvaigždynas

0
freepik.com

Vienas iš svarbių išorinės aplinkos veiksnių, vaiko asmenybės formavimosi procese, yra šeimos narių tarpusavio santykių susiklostymo pobūdis – „šeimos žvaigždynas“. Lygiai taip, kaip žvaigždės, veikdamos viena kitą, sudaro, pavyzdžiui, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, taip ir šeimos nariai, turi savitą konfigūraciją ir poveikį vieni kitiems, ką galime pavadinti savotiška „santykių fizika“. Tarpusavyje susipynusios reakcijos ir įtakos, formuoja skirtingas tam tikro tipo asmenybes. Kiekvieno individo užimama pozicija „žvaigždyne“, jo atliekamas vaidmuo, tam tikra prasme turės įtakos visos šeimos modelio gyvavimui ir kiekvieno brolio ar sesers asmenybei.

Šeima dažniausiai vadiname motiną, tėvą ir vaiką. Motinos ir žmonos vaidmenys skiriasi. Taip pat skirtingi yra tėvo ir vyro vaidmenys. Jau pats kūdikio atsiradimas vyro ir žmonos tarpusavio santykiams suteikia naują atspalvį. Kūdikis — jų vienintelis vaikas, bet jo padėtis jam atrodo kiek kitokia. Kūdikis — dėmesį priimantis, o motina ir tėvas — dėmesį skiriantys. Įprastai daugiausiai dėmesio vaikui skiria žmona, nes ji yra motina. Tarp šių trijų asmenų formuojasi tam tikras „duoti ir imti“ sąveikos modelis.

Atsiradus antrajam vaikui, kiekvieno iš buvusios trijų asmenų grupės nario elgesys keičiasi. „Vaikas karalius“ staiga nuverčiamas nuo sosto. Pasikeitus padėčiai, dažniausiai jam tenka susitaikyti su naujo brolio ar sesers uzurpatoriška pozicija ir kitaip elgtis tėvo ir motinos atžvilgiu. Naujasis atvykėlis dabar yra kūdikis, o pirmoji atžala užima vyresniojo vaiko poziciją.

Kai atsiranda trečiasis vaikas, kiekvieno nario pozicija „žvaigždyne“ vėl pasikeičia. Taigi žmona ir vyras jau yra trijų vaikų tėvai. Vyriausiasis buvo nuverstas nuo sosto jau seniau, o dabar atėjo eilė antrajam. Šis patenka į vidurį — tarp vyresniojo vaiko ir kūdikio. Gimus kiekvienam naujagimiui, šeimos „žvaigždyno“ konfigūracija kinta, atsiranda naujos sąvokos ir naujos reikšmės. Kaip tik todėl vaikai ir skiriasi, nors juos supa ta pati aplinka. Mes greičiau rasime panašumų tarp dviejų skirtingų šeimų vyriausiųjų vaikų negu tarp pirmojo ir antrojo tos pačios šeimos vaiko.

„Žvaigždynui“ pamažu plečiantis, kiekvienas vaikas savaip randa savo vietą šeimoje. Ir žolė kitoje tvoros pusėje, ir kito augančioje pozicija atrodo geresnė. Antrasis vaikas kelia pavojų pirmajam vaikui. Čia, kaip ir prisitaikydamas prie vidaus aplinkos, pirmasis vaikas arba pasiduos, arba kompensuos savo padėtį bandydamas pirmauti bent jau tam tikrose srityse.

Šitai būdinga ir antrojo vaiko santykiams su pirmuoju; paprastai jis priešinasi pirmagimio lyderiavimui, stengiasi jį aplenkti arba pasiduoda. Padėties reikšmė visiškai priklauso nuo to, kaip kiekvienas vaikas supranta ir interpretuoja. Nebūtinai visi pirmagimiai lenktyniauja siekdami pirmenybės. Kiekvienos šeimos „žvaigždynas“ yra vienintelis pagal savo vidinę interpretaciją.

Ankstyvieji vaiko apsisprendimai, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, padeda pagrindus visam likusiam gyvenimui. Šeimose vyksta intensyvios varžybos, tarp pirmojo ir antrojo vaiko jos dažnai labai aktyvios ir stumia juos į priešingus pasirinkimus. Tai išryškėja dar labiau, kai tėvai pateikia vieną vaiką kaip pavyzdį kitam ir atvirkščiai, klaidingai galvodami, kad taip jie motyvuoja. Neretai pasiekiama priešingų rezultatų — vaikas, kuris užleidžia vietą sėkmingesniam varžovui, dažniausiai iš nusivylimo pasuka priešinga kryptimi. Kad ir ko siektų pirmasis vaikas, antrasis laiko šią vietą jau užimtą ir ieško visiškai kitokio būdo.

Kiekvienas asmuo šeimos „žvaigždyne“ elgiasi taip, kaip įsivaizduoja ir suvokia savo padėtį šeimoje. Tuo pačiu metu jo elgesys daro įtaką ir kitų šeimos narių elgesiui. Vieno veiksmai sukelia problemų kitiems. Jie turi apsispręsti, ką daryti vienu ar kitu atveju. Sprendimus dažniausiai lemia savo padėties interpretavimas ir kito veiksmų suvokimas. Kai interpretuojama klaidingai, o tai dažnai atsitinka, formuojasi klaidinga kryptis. Tėvai, žinodami apie tokias klaidingas sampratas, gali vaiką pastūmėti teisingesnio vertinimo link.

Vidurinysis: auka arba teisybės ieškotojas

Šeimoje gimus trečiajam kūdikiui, antrasis vaikas, buvęs išskirtinis, praranda ypatingą vietą ir tampa vidurinysis. Dabar jo padėtis ypač pasunkėja. Dažnai vyresnėlis ir maželis sudaro sąjungą prieš bendrą priešą ir taip antrasis vaikas atsiduria tarp „žnyplių“. Staiga jis pajunta, kad dar neturi vyresniojo privalumų, o kartu praranda ir kūdikio privilegijas.

Vaikas jaučiasi sumenkintas ir paniekintas. Jam atrodo, kad gyvenimas ir žmonės yra nedori, jis gali provokuoti neteisingą suaugusiųjų elgesį, siekdamas patvirtinti savo įsitikinimus. Neradęs būdų tokiai savo nuomonei pakeisti, jis visam laikui gali įsikalti į galvą, kad žmonės yra neteisingi ir kad jis gyvenime neturi jokių prošvaisčių. Tačiau jeigu atsitinka taip, kad viduriniąjam vaikui labiau sekasi, jis gali be atvangos ieškoti teisybės.

Mergaitė tarp brolių: labai moteriška arba vyriškesnė už vyrus

Šeimoje, kurios motina dukrai kelia didelius reikalavimus ir mergaitė auga tarp dviejų brolių, ji gali imituoti išskirtinę motinos padėtį. Savo moteriškumą ji gali pasitelkti tokiai padėčiai sukurti pirmiausia šeimoje, o vėliau gyvenime. Bet jei šeimos nariai labai vertina tikrą vyriškumą, vidurinioji mergaitė gali konkuruoti su savo broliais, tapti „berniokiška mergaite“ ir būti „tikresnis vyras“ už juos. Kai tėvai jaučiasi nusivylę, kad neturi sūnaus, lygiai taip pat viena mergaitė gali stengtis įgyti palankumą elgdamasi berniokiškai.

Berniukas tarp mergaičių

Berniukas, augdamas tarp mergaičių, gali užimti priešingą padėtį. Jeigu jis gali nustelbti mergaites būdamas „tikras“ vyras, tai turi aiškų išskirtinumą net ir būdamas vidurinysis. Tačiau kai šeimoje dominuoja motina ir vidurinysis berniukas suvokia jos pastangas paniekinti nevykėlį tėvą, jis gali patekti į nepaprastai sunkią padėtį, užsisklęsti susidarydamas įspūdį, kad vyrai gyvenime neturi didelės reikšmės.

Kita vertus, jis gali arba su motina sudaryti sąjungą prieš savo tėvą ir tapti vyriškesnis, arba prisidėti prie tėvo ir kartu subtiliai nugalėti mamą bei atimti iš jos valdžią. Jo brendimas priklausys nuo to, kaip jis suvoks situaciją ir kokius sprendimus priims.

Vienintelis berniukas, augdamas tarp mergaičių, nepriklausomai nuo jo padėties šeimoje, savo lytį laikys arba privalumu, arba trūkumu. O tai priklauso nuo vyro vaidmens šeimos vertybių skalėje ir nuo to, kaip jis vertina savo galimybes tokiam vaidmeniui atlikti.

Keturi vaikai

Keturių vaikų šeimoje sąjungą dažnai sudaro antroji ir ketvirtoji atžalos. Šitai būdinga tiems vaikams, kurie turi panašių interesų ir tokių pačių asmeninių bruožų, panašiai elgiasi. Vaikai varžosi tuomet, kai iš esmės skiriasi jų interesai ir asmenybės. Neįmanoma nuspėti, kokią sąjungą vaikai sudarys ir kokios varžybos tarp jų vyks. Tačiau šitai užima labai svarbią vietą šeimos gyvenime. Kad ir kokie panašūs būtų visi vaikai, bet bendra šeimos atmosfera daro įtaką vaikams, formuoja jų asmenybes, nustato jų vaidmenį šeimos „žvaigždyne“.

Silpnas tarp stiprių

Silpnas ir ligotas vaikas tarp sveikų ir stiprių vaikų gali įsivaizduoti, kad neįgalusis yra privilegijuotas, ypač kai šeima jo gailisi. Bet kai šeima vertina stiprią sveikatą ir nevertina silpnumo, vaikas susiduria su kliūtimi. Tokiu atveju jis turi galimybę pasiduoti ir gyventi gailėdamas savęs, jausdamas neturįs vietos, žinodamas, kad gyvenimas iš jo pasityčiojo, arba gyventi stengdamasis nugalėti ligą ir atlikdamas tai, ką sugeba sveiki, o kartais juos net ir pranokdamas. Abiem atvejais gyvybingoms šeimoms iškyla sunkumų. Jei vaikas, pavyzdžiui, turi įgimtą širdies ligą, jokios pastangos negali jo sulyginti su sveikaisiais. O jeigu jis pasiduos — bus niekinamas. Jis gali kovoti dėl savo padėties visai kitaip ir išsikovoti net autoritetą tarp sveikų ir atletiškų sportininkų.

Jei prieš tai brolis ar sesuo mirė

Antrasis vaikas, gimęs po pirmojo mirties, susiduria su dvigubu pavojumi. Iš tikrųjų jis turi gyventi su šmėkla, visuomet esančia šalia. Antra vertus, dabar jis užima pirmojo vaiko padėtį. Be to, motina, netekusi savo pirmagimio, neabejotinai stengsis apsidrausti ir „vynios savo kūdikėlį į vatą“. Vaikas gali pasirinkti: tenkintis šitokia troškia atmosfera arba ryžtis kovoti dėl nepriklausomybės.

Vienturtis

Kūdikis šeimoje užima ypatingą vietą. Jis greitai suvokia, kad būdamas visiškai bejėgis nuo pat mažens, turi daug tarnų. Jeigu tėvai laiku nesusigriebia, vaikas labai lengvai perpranta savo privilegijuotą padėtį ir sugeba priversti kitus šeimos narius šokinėti apie jį. „Bejėgės mažos būtybės“ vaidmuo, kuriuo daugiau reikalaujama nei daroma, yra lengvas, bet tikrai pavojingas.

Vienintelis vaikas sukuria itin sudėtingą situaciją — vaikas suaugusiųjų pasaulyje, nykštukas tarp milžinų. Jis neturi bendraamžių, su kuriais galėtų žaisti ir bendrauti. Jo vienintelis tikslas gali tapti pataikavimas su požiūrį, greitai susivokia ir visad stengiasi pasiekti suaugusiųjų lygį arba tampa amžinu bejėgiu kūdikiu, priklausomu nuo kitų. Jo santykiai su kitais vaikais dažnai būna įtempti ir netvirti. Jam nepavyksta suprasti kitų vaikų, o šie laiko jį „nevyrišku“. Vaikystėje neįgijęs bendravimo su kitais vaikais patirties, jis nežinos ir priklausymo vaikams jausmo.

Nėra „idealaus“ šeimos dydžio. Kad ir kiek būtų vaikų, visad atsiranda specifinių problemų. Vaikai skiriasi ne tik dėl jų skaičiaus, bet ir suvokimu, kokią vietą šeimoje kiekvienas iš jų užima. Tarp šeimos narių nuolat vyrauja tam tikras įtakos ir spaudimo srautas, o šeimos dydis šiuo atveju neturi lemiamos įtakos. Beje, vienintelis veiksnys niekada nelemia kiekvieno atskiro vaiko augimo. Visi vaikai savaip veikia vienas kitą ir tėvus. Kiekvienas aktyviai dalyvauja šeimos gyvenime, nulemia savo ir kitų narių elgesį.

Vaikas geba susikurti begalybę variantų, kaip reaguoti į įvairius išorinės aplinkos aspektus. Nėra jokių taisyklių, kurios padėtų tėvams nuspėti, kas atsitiks ateityje. Bet tėvai, žinantys ir išmanantys šeimos „žvaigždyną“, turi informacijos, paaiškinančios daugelį dalykų, kurie anksčiau atrodė nesuprantami. Akylai stebėdami ir jautriai reaguodami, jie gali daug ką suvokti ir perprasti. Įsigilinę į tam tikrą situaciją, jie turi daug daugiau galimybių išspręsti kylančias problemas.

Šių dienų susvetimėjimas ir seklėjanti demografija

Atsižvelgiant į aprašytą vienturčio vaiko situaciją, galima daryti prielaidą, kad žmonių susvetimėjimas ir mažavaikės šeimos bei populiacijos mažėjimas gali būti gana tiesiogiai susiję. Augdamas vienas šeimoje vaikas nebetenka buvimo sociume, buvimo tarp sau lygių, demokratiško bendravimo įgūdžių. Tokios pirmapradės patirties ar imprinto stoka, palieka tik hierarchinių santykių, kaip vienintelių teisingų ar priimtinų, suvokimą.  Susikuria taisyklė, įsitikinimas, kad kažkas visada turi būti didelis, o kažkas mažas, visokeriopa prasme.

Toksiški santykiai, atsirandantys dėl negebėjimo adekvačiai bendrauti, empatijos stoka, narcisizmas, infantilus egocentrizmas, mažojo princo/princesės sindromas nieko gera nežada. Šeimų susitraukimas iki vieno vaikelio, įsigalėjusi individualizmo kultūra – natūraliai lemia mažesnį šeimų skaičių. Nėra draugų, piliečių, visuomenės, tik šeimininkai ir tarnai. Toks  Akivaizdu, kad toks neadekvatus santykis į aplinkinius, kai visi nori vadovaut, menkina draugų ar antros pusės susiradimo galimybę.

Panašu, jog visgi daugiavaikė šeima yra pirminis darnios visuomenės prototipas, kuriam slenkant užmarštin, senka ir visuomenė.

Pagal Rudolf Dreikurs, Vicki Soltz (2017) „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“ (32-44p.)

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis: