Nesvarbu, kur gyveni, tave vistiek pasieks XXIa. ypatybė – nuolatinė laiko stoka. Mes turime jau tobulai nugludintą frazę „Esu užsiėmusi“ arba „Užsivertęs darbais iki ausų“. Tai netgi savotiška panegirika, užmaskuota po nusiskundimu. Slapta žinia, kurią mes perduodame sakydami, kokie užsiėmę esame, iš tikrujų yra bandymas parodyti, kad kažkas įdomaus vyksta mūsų gyvenime, kokie esame organizuoti ir gebantys planuoti. O gal svarbiausia būtų parodyti, kad mes dar kažkam reikalingi.

Tačiau Tim‘as Kreider‘is teigia, kad dažniausiai išgirsta frazė „esu užsiėmęs“ tereiškia „esu pavargęs“. Išsekęs ir nepavelkantis kojų. NES… žmonės, kurie mėgsta „skųstis“ esą užsiėmę, tokiais tapo savo noru: darbas ir kiti įsipareigojimai į jų gyvenimą atėjo nes, toks buvo jų pasirinkimas. Paskatinti savo pačių ambicijų, nerimo, slapto noro būti pripažintais ir įvertintais, o  gal priklausomybės nuo užimtumo, nes bijo net pagalvoti, kas būtų susidūrus su savimi, jie apkrauna savo gyvenimą įvairiausiai darbais!

Pripažinkime, mes visi užsiėmę. O jei ir nesame tokie baisingai užsiėmę, mėgstame „padejuoti“ kitaip. Arba pažįstame tokių, kurie yra. Tokie žmonės dažniausiai jaučia nerimą ir kaltę, jei nieko nedaro, nieko neveikia ir nieko nedirba. Netgi vaikai dabar yra užsiėmę! Darželis, mokykla, popamokinė veikla, būreliai, žaidimai, pamokos. Dabartinė užimtumo isterija nebūtinai yra būtina ar neišvengiama gyvenimo sąlyga. Tai yra mūsų pačių pasirinkimas. Tik mes patys galime nuspręsti, kokį gyvenimą gyvensim.

Turiu draugę, kuri jau seniai svajoja gyventi toli nuo miesto, jo triukšmo, tokį be galo ramų gyvenimą, arba gyvenimą, kokio pati nori. Visada su baltu pavydu klausydavau jos, kaip ryžtingai ji siekia savo gyvenimo (!). Ir visada galvodavau, kad pati niekada neišmoksiu tos ramybės. Juk tai beveik neįmanoma. Kaip galima gyventi ramiai, kai darbų, nors verskis, o diena, turėdama 24 valandas, visada pralekia įtartinai greitai?

Mokslininkai tiki, kad užimtumas slepia mūsų nenorą susidoroti su tuštumo jausmu, nes gyvenimas bus vertingas ir svarbus tik tada, kai būsime užsiėmę. Ar gali būti taip, kad mes sutapatiname save su tomis nerimastingomis, liūdnomis, gyvenančiomis įtampoje asmenybėmis, vien dėl to, kad to iš mūsų reikalauja mūsų pačių aplinka? Ο gal to reikalaujame mes patys, tarsi norėdami pateisinti lūkesčius, kurių niekas kitas nekelia?

Smagiai Tim’as Kreider’is sakė, kad gyvenimas per trumpas būti per daug užsiėmusiu. O dar smagiau būtų, kad nerimas, kurį jaučiame, liktų varikliuku gyventi savo gyvenimą savo greičiu, o ne slėptis po dar šimtu veiklų. Su panašia nuomone sutinka ir norvegų psichiatras Finn’as Skarderud’as savo knygoje Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“. Daugiau apie ją skaitykite čia.

Bet kaip sužinoti, kada mes tikrai užsiėmę, o kada tiesiog ieškome būdų užimti mintims? Yra gana paprastas būdas sužinoti, kur tos 24 valandos pabėga. Tam prireiks rašiklio, popieriaus lapo ir kantrybės. Viskas, ką jums reikia padaryti, yra savaitę laiko, kiekvieną dieną tiksliai ir trumpai aprašyti, ką veikiate ir kiek laiko skiriate tai veiklai. Idealiausia būtų tai daryti kas valandą. Ir, žinoma, nemeluojant sau: jei šiuo metu, sėdėdami darbe, naršote facebook’e ar ieškote receptų vakarienei, būtina taip ir paminėti. Po savaitės pamatysite, kur dingsta didžioji jūsų laiko dalis, kas galbūt padės susidėlioti prioritetus planuojant savo laiką.

Parengė Elnora J.

Susiję rašiniai: Nerimas: klajonės po modernųjį AšStiklinė vandens

 

loading...