Sekta: mokytojų ir visažinių didžiavimasis (VII dalis)

Iliustracija: Rolandas Vičys

Tai paskutinis ciklo straipsnis, skirtas mano patirčiai atsiradusiai po susidūrimo su ISKCON, dažnai vadinamais tiesiog krišnaitais, apžvelgti. Nesu religijotyrininkas, naujųjų religijų ar kažkokių kitų tradicijų tyrėjas. Domiuosi psichologija, išnagrinėjau visą šią medžiagą pirmiausiai vardan savęs, kad tiesiog geriau visa tai suprasčiau, kas su manimi nutiko. Šiai dienai nusprendžiau padėti tašką ir sustoti. Nenagrinėjau sąmokslo turinio , bet gal tai padarys kas nors kitas. Nenurašau sektantų. Žmogus, kad ir kur bebūtų, jis lieka žmogumi ir nesvarbu ar būtų taikoma dvasinė prievarta ar politinė. Visi mes renkame gyvenimišką patirtį. Visi esame verti elementarios pagarbos, ir nesvarbu kas kokiam judėjimui priklauso.

Atsitraukusiųjų saugumas

Dažnai piliečiai bijo kritikos ir nesupranta, kodėl žmonės, išėję iš sektos, kritiškai atsiliepia apie tai, kur jie buvo. Teko girdėti tokią versiją – kai žmogus išeina iš bendruomenės, jis praranda šį nektarišką saldų dvasinio pojūčio skonį, kurį jis ten turėjo. Praranda ramybę, šventumą, bendravimą su šventais žmonėmis. Tai praradęs, jis pradeda pykti. Pykti ant savęs bei šios situacijos ir pradeda kritikuoti. Vienas žmogus įvardijo, kad esi „dvasiniame atkritime“, rodos, iki atėjimo į sektą net negyvenai. Buvai visą laiką kažkokiame dvasiniame nuopuolyje. Kai radai šį tyrą kelią, pradėjai dvasiškai keltis. Dvasiniame kelyje kilai, kilai, bet jei išėjai, vėl krenti. Toks juoką keliantis supratimas.

Tai naivoki ir savo naudai sukurti paaiškinimai, mano supratimu. Iš tiesų manau, kad yra kitaip. Žmogus, kuris išeina iš kokios nors sektos, nuo jos atsiplėšia, o tam reikia didelių pastangų. Tai nėra taip paprasta, nes jis ten buvo, kaip sakoma, visu kūnu ir siela. Galimai daug metų. Būti ten, nereiškia gyventi šventykloje ar kokioje nors „Iskcon“ kaimo bendruomenėje. Reiškia įsijungti į šio mokymo gretas ir sekti visais nurodymais. Tai galima daryti ir namuose. Žmogų riša daugybė virvių, susaistytų su šia organizacija ir jos taisyklėmis ir tam, kad galutinai išsiveržtų, žmogus privalo išreikšti tam tikrą agresiją ir kritiką, antraip jis nesugebės atsiskirti.

Jis iš pradžių mato daug blogo, kritikuoja, pabrėžia trūkumus. Tokiu būdu save savotiškai apsaugo, atveria plačiai tikrovei akis tam, kad nesugrįžtų atgal. Analogija – kai paliekamas mylimasis, vyras ar žmona ir vėliau grįžtama atgal. Kartu negaliu gyventi, bet atskirai – taip pat ne, kažkas riša. Išskirti gali nebent mirtis arba ypač didelis pasiryžimas nutraukti santykius, ką padaryti nėra lengva. Tai labai panaši pati sistema, mano požiūriu. Kai mes nuo kažko atsiplėšiame, mums reikia savyje sukurti agresiją, santykyje su tuo žmogumi ar bendrija, kad pilnai nutrauktume ryšius. Tai savotiška chirurgija. Vėliau, praėjus kuriam laikui, viskas susigulės, susikurs, išsilygins. Mes, laikui bėgant, sureguliuosim, tuo tikiu, atskirsim gerus dalykus nuo negatyvios patirties. Tai kaupsim, kažkaip integruosim[1] į savo gyvenimą, nes tai, bet kokiu atveju, unikali patirtis.

Mokytojų ir pasekėjų puikybė

Žmonės, kurie patenka į sektą, dažnai yra smarkiai nusižeminę, tiesiog gulasi ant žemės išsitiesę dulkėse ir laikydami savo burnoje visą sūrumą, nedrįsdami paprieštarauti, jie visuomet lenkiasi, ir lenkiasi labai žemai – turi būtinai kakta paliesti žemę. Jie beria pelenus ar smėlį nuo praėjusio „dvasinio mokytojo“ pėdų ant galvos ar jį pamatę krenta ant žemės ir lenkiasi. Ir tas priešdėlis „das“ (tarnas) reiškia – „aš jūsų tarnas“. Jie naudoja neįtikėtiną pasakymą – „aš esu tarno tarno tarnas“.

Iš vienos pusės tai yra toks skambus susitaikymas, kuris nukreipiamas į kažkokį absoliutą, didelį siekimą, bet iš tiesų po šiuo susitaikymu slepiasi milžiniška puikybė. Čia kaip dvi monetos pusės: iš vienos pusės susitaikymas, iš kitos pusės puikybė. Žmonės net patys save vadina laimingomis sielomis, išlaisvintomis sielomis. Jie nevengia pasididžiuoti ir vienas kitą paglostyti. Jie jaučiasi išrinktaisiais. Visos kitos yra puolusios sielos, kurios klajoja tamsoje. O jie pamatė šviesą, atėjo į dvasinę karalystę, kur dabar šviesa, bei absoliuti tiesa. Krišna – tai absoliuti tiesa. Viskas, atvažiavome. Ir kas toliau? Nebereikia galvoti, mąstyti, veikti, jausti? Bet man norisi augti, norisi kliautis savo mintimis, reflektuoti, daryti savo išvadas, klysti.
Sektos pasekėjai paprastus žmones vadina „karmiais“ (paprasti piliečiai), nes jie gyvena pagal karmą, „o mes – išlaisvinti nuo karmos ir mūsų karma neveikia.“

„Iskcon“ nariai save bando pakelti – „mes skiriamės nuo kitų, sukūrėme savo „dvasinę“ kultūrą, turime savo aprangą, rūbų formą, sarius[2], dhočius[3].Mes naudojame tilaką[4] ant kaktos, kaip energetinę apsaugą, papuošalus“. Jie turi savo kalbą, terminologiją. Nepameluosiu – jeigu pradėsit susirašinėti su ilgamečiu Krišnos sąmonės pasekėju, jus apipils skambiais terminais, užvers sanskritiškais žodžiais ir jūs nieko nesuprasite. Viskas, ką jis rašys, skambės labai patosiškai[5] ir grandioziškai. Į kiekvieną klausimą jie turi atsakymą. Jie, žinoma, save tokiu būdu išaukština ir save laiko geresniais už kitus. Ne tik laiko save geriausiais, bet tai traktuoja, kaip dvi atskiras visatas, atskirus suvokimus. Ir jei tu nesupranti „Iskcon“ šventraščių ir filosofijos, esi nepakankamai sąmoningas.

Tačiau, juk šventraščio tyrimo metodas yra tik vidinė patirtis. Tai nei su mokslu, nei su filosofija nieko bendro neturi. Filosofija gali atsiremti į patirtį, bet ją privaloma pagrįsti racionaliais argumentais. Filosofija žavi tuo, kad jai nėra autoritetų, pavyzdžiui, šventraščių. Negana to, ji gali kvestionuoti[6] net tokį dalyką, kaip racionalus argumentas, bet, žinoma, tą daryti kito racionalaus argumento pagalba.

Izoliacija ir atsiskyrimas

Kodėl jie izoliuojasi, atsiskiria? Sekta visuomet atskiria žmones, o kaip juos kitaip kontroliuosite? Kaip jiems esamą realybę perrašysite? Reikia nukirsti kontaktus su šeima, draugais ir todėl sektoje naudojamos žiaurios taisyklės. Būna taip, kad įstoję pykstasi su artimaisiais, giminaičiais, draugais ir atitolsta. Kodėl? Jie jaučiasi nesuprasti, tempiami atgal į iliuziją, į „karminį“ gyvenimą. Skirtingais motyvais, bet sekta atskiria visus ir uždaro į užrakintą struktūrą, kur egzistuoja sava filosofija, savos taisyklės, savi ritualai, aiškūs gyvenimo dėsniai, sava kalba, sava apranga. Jie išsiskiria, yra labai ryškus, be to raginama vaikščioti būtent su indiškais rūbais, nes jie vysto gerumą, nuo jų kiti žmonės valosi. Iš tiesų jokio gerumo jie nevysto, o parodo imlumą poveikiui, mano supratimu. „Taip, aš pasidaviau visiškai ir esu pasiruošęs atrodyti kaip visiškas beprotis bei vaikščioti po miestą tokiais rūbais“. „Mane visi aplinkui priima kaip nenormalų, net ir su ta tilaka nupiešta ant kaktos“. Turbūt dažnas matė ekstremistines[7] eisenas ir šlovinančius giedojimus gatvėje. Nėra penktadienio, kad tai nevyktų ir nesvarbu kiek žmonių dalyvauja. Nors ir vienas, bet turi eiti ir giedoti gatvėje, nes tokia misija. Žinoma kai kurie žmonės pasižiūri, nusišypso, nuleidžia juokais. Gal čia kokia šventė? Bet pasekėjai visiškai rimtai kiekvieną savaitę daro šį „maskaradą[8]“. Jie save tokiu būdu atskiria nuo kitų.

Mokytojų talentas

Mane pribloškė žemi nusilenkimai mokytojui, kurie atrodo kaip lenkimasis Dievui. Kas įdomiausia, būdami šventi, mokytojai yra tokie reiklūs, kad nejučiomis imi abejoti ir savęs klausti, ar čia tikrai atsižadėjęs mokytojas, o gal apsimetėlis turtuolis, mėgstantis prabangą. Kai atvyksta, reikalaujama, kad gyvenamoji vieta – namas ar butas – būtų prabangus, švarus, gražus, kvapnus. Taip pat ir automobilis, kuriuo juos vežioja. O kur dar nepriekaištingas maitinimas, aptarnavimas. Jiems viską ruošia, lygina rūbus, visiškai aptarnauja, iki spindesio išvalo nuomojamą butą ar namą, nuperka viską naują, kad tik mokytojas būtų patenkintas. Krūva išlaidų ir iš pasekėjų renkami aukų kalnai. Šaunu jei žmonės mėgsta prabangą ir švarą, bet kam to reikia guru, kai kalbama apie šventumą, atsiribojimą nuo materialaus pasaulio? Juk jis sanjasis (atsižadėjęs), vienuolis. Tai žmogus atsiskyrėlis, atsiribojęs nuo viso pasaulio. Ir štai jis kelia tokius reikalavimus ir, neduok Dieve, kad kažkas bus neišpildyta, gal dar prakeiks!?

Žvelgiant blaivia galva, mes juk negalime pakeisti mums įprastos realybės į šią kulto realybę, vadinama „dvasine“. Kas pasakė, kad ji dvasinė? O gal dvasinis kaip tik šis mūsų eilinis gyvenimas? Juk jis tikras, gyvas, realus. Tai mūsų pats svarbiausias buvimo būdas, kuriame esame. Mes čia užaugome, gyvename. O kur veda persikėlimas į kulto, dvasinę ar pasakišką realybę, į rojų? Kur mes atsiduriame? Nors dar nemirėme, o jau esame rojuje? Ar tai realu?

Jei ir egzistuoja šventieji, jie visi kažkur kitoje planetoje, o čia mirtingųjų ir klystančiųjų žmonių planeta, vadinama žeme. Iš kur žemėje šventi žmonės? Jei jie gyvi, vadinasi jie nėra šventi. Čia neįmanoma būti šventu, mano supratimu. Čia džiunglių įstatymai. Čia neretai žmogus žmogui vilkas, o kartais bendražygiui – brolis. Čia viskas sukurta pagal kiek kitokį principą. Reikia daugiau pasitikėjimo ir gyvenimo priėmimo. Būtent priėmimo, visko taip, kaip yra, o ne bėgimo iš mūsų gyvenimo, iš tikrovės į kažkokią kulto sukurtą „realybę“, ir tapimo neva šventu, iš aukšto žiūrinčiu į žmones, kaip į antrarūšius. Juk gyvenimas yra mūsų didžiausias dvasinis mokytojas, kaip man atrodo, su visomis teigiamomis ir neigiamomis duotybėmis, su įvairiomis spalvomis.

Norėdami ištrūkti, būkite drąsūs

Jei esate įbauginti vyresniųjų sektos narių – nebijokite. Jūs priėmėte iniciaciją, pažaidėte, jums užteko, tiesiog išeikite. Niekas negali jūsų valdyti, vairuoti jūsų gyvenimo. Žinoma, keliasdešimt metų prabuvęs sektoje, sektos guru visu tuo gali šventai tikėti. Jie dėl asmenybės nuokrypių gyvena tarsi kito pasaulio modelyje. Tokie jau yra įtikėję asmenys ir jie savęs kitokių nemato. Tebūnie. Bet jaunimas, kuris ten plūsta ir užstringa, vėliau nebegali deramai atsistoti ant kojų. Kiek teko matyti. Šioje sektoje dar egzistuoja mokytojai, kurie skaito viešas paskaitas ir konsultuoja, astrologai, „vediniai“ psichologai. Paprastai, psichologams, psichoterapeutams gana sudėtinga rasti klientus, pacientus, kurie tave žinotų ir pasitikėtų. O čia jau visi surinkti, „užzombinti“. Tas ir įdomu, kad susirinkusiųjų „pulkas“ jau yra, ir jie pasiruošę eiti paskui bet kokį žmogų, kuris kažką užtikrintai kalba apie ezoterinius ir mistinius dalykus. Tai duoda kažkokią atramą, paguodą. Gerai, jei yra tokių kurie nuoširdžiai skaito paskaitas, neša taikią žinią, kažką protingo, tegu ir kiek mistifikuoja, bet mistika, mitologija, ezoterika yra prieglobstis „mažutėliams“, bet svarbu, kad būtų atidarytos durys, norintiems eiti toliau, o sekta tai stabdo. Juk „vedos“ neklystančios ir jie aklai tuo tiki. Egzistuoja ir tokių, kurie tiesiog žiauriai eksploatuoja[9] šią temą ir uždirba pinigus. Bet ką darysi, jei yra paklausa – bus ir pasiūlymas. Žmogus pats turi būti labiau įnoringas, labiau pasikliauti savimi. Reikia daugiau tikėti savimi, vystyti savyje atramą, o ne tikėtis kažko iš kito.

Reziumė

„Iskcon“ – tai spekuliatyvi sistema, kuri priima kiekvieną norintį įsilieti į bendrijos gretas, „pagamina“ kantrius ir priklausomus mokinius,iš kurių kai kurie vėliau tampa dar ir mokytojais. Dabartinė mokslo pažanga yra tokia, kad mokslu paremti gydymo būdai yra šimtus ar tūkstančius kartų efektyvesni už kitas alternatyvas. Mano supratimu. Jei alternatyva laikome psichologinius, ajurvedinius, filosofinius ir kitus aplink „Iskcon“ besisukančius būdus, tai pripažinkime tai ir suteikime informacijos. Jei paklausime kiekvieno „atsidavusiojo“ (Krišnos sąmonės pasekėjo), kas slypi po „dvasinio“ mokslo žodžiu „vedos“, jis pripažins, kad „Iskcon“ siūlomas pasaulio pažinimas yra ne kas kita, kaip viena grandiozinė panacėja[10] nuo visko, kas tik įmanoma dvasinei pažangai pasiekti, nors akivaizdu, kad taip nėra. Netgi tada, kai atrodo, jog alternatyvūs savigydos būdai padeda, mes niekada nesužinosime, atsitiktinumas tai ar tiesioginis ryšys. Jei laikysime tai tiesiog kultūra, kurioje žmonės jaučiasi puikiai, kiekviename žingsnyje sutinka tokius pačius draugiškus, nuolankius ir gerus žmones, tai nuostabus dalykas. Bet, deja, bendruomenė tik tuo neapsiriboja. Savo straipsniais tyrinėjau ir analizavau į sektą patekusio žmogaus psichologiją. Būkite budrūs. Niekada nežinote, kada susitiksite ar į jūsų duris pasibels kokio nors „Iskcon“ guru ar misijos pasiųstasis. Su šiuo projektu baigiu tyrinėti šį judėjimą, telieka viskas prisiminimuose.

Dėkoju visiems už palaikymą ir kantrybę, ačiū ir už kritikos žodžius bei už tai, kad perskaitėt iki galo.

Parengė Arūnas Šuopys | arunas.suopys@gmail.com

Išnašos:
[1] Integrúoti [lot. integrare – atstatyti]: 1. dalis, elementus jungti į visumą; 2. mat. skaičiuoti funkcijos integralą.
[2] Saris – tradicinis moterų apdaras Pietų Azijos šalyse, Indijoje, Bangladeše, Nepale ir Šri Lankoje.
[3] Dhotis – Pietų Azijoje (ypač Indijoje) vilkimas vyriškas tautinis rūbas.
[4] Tilak – ant kaktos virš nosies šviesiai rusva dėmelė iš molio kaip apsauga arba kaip religinės priklausomybės ženklas.
[5] Patòsas –  [gr. pathos – jausmas, aistra], pakilus dvasinis susijaudinimas, aistra, susijusi su žmogui labai reikšminga veikla ir jos tikslais, svarbus meno kūrybai.
[6] Kvestionúoti – [lot. quaestionare], laikyti abejotinu, ginčyti, kelti abejonių.
[7] Ekstremizmas – lot. extremus – kraštutinis], itin griežtos, radikalios pažiūros kuriuo nors klausimu (ppr. politikos, ideologijos srityje); neįprastai griežti, kraštutiniai veiksmai siekiant politinių arba kitų tikslų.
[8] Maskarãdas – [pranc. mascarade < it. mascherata]: 1. pokylis, kurio dalyviai su kaukėmis, dėvi charakteringus kostiumus; 2*. apsimetimas; išorė, išvaizda, elgesys, dangstantys esmę.
[9] Eksploatúot – [pranc. exploiter]: 1. ek. išnaudoti – savintis svetimą darbą ar jo produktą; 2. naudoti įmonę ar kitą ūkinį objektą.
[10]  Panacėja – [gr. panakeia – viską gydančioji; pagal sen. gr. deivės Panacėjos vardą]: 1. vaistas nuo visų ligų; 2*. būdas išsigelbėti nuo visų sunkumų, įveikti visas problemas.

Rekomenduojama literatūra:

Knygos lietuvių k.:
Carl Sagan – „Demonų apsėstas pasaulis“
O. Lapinas, D. Lapinienė – „Pasimatymai su nušvitimu: kaip nustoti ėjus dvasiniu keliu ir pradėti gyventi“

Knygos anglų k.:
Paul Ford – „Mad After Krishna: My Life in a Destructive Cult“
Steven Hassan – „Combatting Cult Mind Control“
David G. Myers – „Exploring social psychology“
Richard A Kiers – „Swindled by Faith: A Time For Reconciliation“
Michael Shermer – „The Believing Brain: From Ghosts and Gods to Politics and Conspiracies. How We Construct Beliefs and Reinforce Them as Truths“
Darrel W. Ray – „God Virus, The: How Religion Infects Our Lives and Culture“
John Huber , Lindsey Gruson – „Monkey on a Stick: Murder, Madness, and the Hare Krishnas“

 

Anksčiau skelbta:
1 dalis: Dėl kokių priežasčių žmogus patenka į sektą?
2 dalis: Kokie žmonės patenka į sektą?
3 dalis: Kaip ištraukti žmogų iš sektos?
4 dalis. Neįtikėtinas bendruomenės triumfas
5 dalisSavigrauža ir baimė palikti sektą
6 dalis. Priklausomybė, depresyvumas ir užslėptas savęs išaukštinimas

Susiję straipsniai:

Apie Krišnos kultą: sveiki atvykę į savo naująjį gyvenimą!KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?Vedų guru mušamą vyro moterį moko, kad reikia atidirbti karmą.

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Andrius (Anuttama Čaitanya das) parašė:

    Tradiciškai, kaip Harė Krišna – ISKCON judėjimo narys, aptarsiu straipsnyje paminėtas detales, kurios vienaip atrodo žmonėms iš šalies ir visai kitaip atrodo tiems, kurie rimtai ir nuošridžiai seka Harė Krišna judėjimo mokymu ir gilinasi į jo detales. Asmeniškai gan nemažai metų skyriau ne tik taikyti dvasinio kelio mokymus savo gyvenime, bet ir įsigilinti į jų aiškinimus, detales, subtilybes, suprasti kas ką reiškia, kas dėl ko daroma, ir pan. Noriu pridurti, kad šis judėjimas tikrai nėra angelų ar šventųjų būrelis, žinoma yra daroma daug klaidų, iš kai kurių pasimokoma greitai, iš kai kurių labai lėtai. Tačiau pasiliekantys judėjime dažniausiai nuoširdžiai stengiasi būti teisingais ir su savimi ir su kitais, niekam nekenkti, būti laimingu ir vadovautis išmintingais principais. Tai vienas seniausių pasaulyje dvasinių judėjimų, kuris oficialiai įteisintas daugumoje šalių, įskaitant ir Lietuvą, todėl vadinti mus „sekta“ – yra ne tik klaidinga, bet tai rodo tiesioginį norą žeminti ar pasityčioti iš tikėjimo ir tikinčiųjų žmonių vertybių.

    Kaip bebūtų, su šiuo judėjimu bent jau iš šalies susiduria dauguma, o kadangi judėjimas auga, tai ateityje susidūrimų būs dar daugiau, tad turėsime mokytis vieni kitus priimti. Todėl siūlau pasigilinti į detales, kurios straipsnyje pateiktos arba dėl nesupratimo arba dėl noro specialiai pažeminti judėjimą ir jo narius. Mano pastebėjimai tokie:

    ✗ 1.  „Žmogų riša daugybė virvių, susaistytų su šia organizacija ir jos taisyklėmis ir tam, kad galutinai išsiveržtų, žmogus privalo išreikšti tam tikrą agresiją ir kritiką, antraip jis nesugebės atsiskirti.“
    – Asmeniškai žinau dešimtis įvairaus amžiaus žmonių kurie atsitraukė nuo judėjimo, bei žinau jog pro judėjimą praeina gal būt net šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių per metus. Tikrai ne visi pasilieka, tačiau nei vienam iš jų neprireikė naudotis kažkokia agresija ar paskirti savo gyvenimą kritikai. Jie tiesiog pasuko savo keliu ir tiek. Nemaža dalis iš jų net ir po daugelio metų gan teigiamai atsiliepia apie Harė Krišna judėjimą, palaiko geru žodžiu, padrąsina ir paskatina narius, nepaisant to, kad patys pasirinko kitokį kelią. Kad kažkas jaustų didelį prisirišimą ir norėtų išreikšti agresiją tam, kad „išsiveršžti“ iš šio judėjimo – tokį atvejį per beveik 8 praktikos metus girdžiu pirmą kartą. Taip pat šia situacija stebisi ir kiti man žinomi judėjimo nariai. Matomai straipsnio autorius turi (turėjo) labai unikalų ryšį su Harė Krišna judėjimu, bet tai tikrai nėra dėsningumas. Durys atviros visiems, renginiai yra vieši, praktikos savanoriškos, niekas nelaiko tų, kam neįdomu.

    ✗ 2. „Krišna – tai absoliuti tiesa. Viskas, atvažiavome. Ir kas toliau? Nebereikia galvoti, mąstyti, veikti, jausti? Bet man norisi augti, norisi kliautis savo mintimis, reflektuoti, daryti savo išvadas, klysti.“
    – Čia matau akivaizdžiai nesuprastą Harė Krišna judėjimo mokymą. Ne „nebereikia galvoti“, o kaip tik gilinimasis ir praktika tik prasideda. Meditacija, mantra ir kiti dalykai – tai tik priemonės kurias žmogus pradeda mokintis naudoti, o visas didžiausias darbas dar tik laukia. Augti ne būtinai reiškia jog viską mesti ir vėl kažko imtis nuo nulio. Aišku tai kiekvieno pasirinkimas.

    ✗ 3. „Iskcon nariai save bando pakelti – „mes skiriamės nuo kitų, sukūrėme savo „dvasinę“ kultūrą, turime savo aprangą, rūbų formą, sarius[2], dhočius[3].Mes naudojame tilaką[4] ant kaktos, kaip energetinę apsaugą, papuošalus“. Jie turi savo kalbą, terminologiją.“
    – Čia irgi didelis netikslumas – Harė Krišna judėjimo nariai nekūrė savo kultūros, o tiesiog remiasi senovės tradicijomis ir senovės išmintimi, kuri buvo labai panaši visose senovės tautose, įskaitant Baltus, lietuvius. Štai dėl ko lietuviai taip vertina Harė Krišna judėjimą, nes jis iškelia vertybes, kurios glūdi mūsų tautos šaknyse. Apranga – panaši, simboliai ir puošmenys – panašūs, tradicijos – panašios, kalba – panaši, net giesmės daug kuo panašios. O svarbiausia panašus požiūris į Dievo siekimą.

    ✗ 4. „Jie, žinoma, save tokiu būdu išaukština ir save laiko geresniais už kitus.“
    – Tikrai pasitaiko, kad žmonės pasididžiuoja. Ypatingai pradedantieji – kurie tik stojo į dvasinį kelią, bet viską dar matuoja pagal savo senus įpročius – nori konkuruoti, nori pasirodyti geresniu… Tačiau tai ne Harė Krišna judėjimo bėda, tai apskritai mūsų laikmečio ydos, o kokie žmonės yra, tokie ateina ir į dvasinę praktika. Laimei, su laiku tai atkrinta. Jeigu žmogus nuoširdžiai praktikuoja, anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad jis nėra pasaulio bamba.

    ✗ 5. „Kodėl jie izoliuojasi, atsiskiria? Sekta visuomet atskiria žmones, o kaip juos kitaip kontroliuosite? Kaip jiems esamą realybę perrašysite? Reikia nukirsti kontaktus su šeima, draugais ir todėl sektoje naudojamos žiaurios taisyklės.“
    – Labai klaidinantis pastebėjimas. Jeigu kalbama apie vienuolystės pasirinkimą – tuomet žinoma su tuo yra susiję didesnė izoliacija nuo to, kas įprasta daugumai žmonių. Tačiau kitaip ir nebūtų prasmės rinktis vienuolio gyvenimo, jei to žmogui nereikėtų.  Tačiau Harė Krišna judėjimas nėra tik vienuolių būrelis. Didžiąją dalį narių surado šeimos žmonės, dirbantys normalius darbus, studijuojantys universitetuose, turintys šeimas, vaikus, dalyvaujantys socialiname gyvenime… Be abejo, nariai atsisako vaikščioti po aludes, lošimo namus, atsisako dar kai kurių panašių veiklų, tačiau ar šių dalykų atsisakymas yra izoliacija? Mano manymu autoriaus pastebėjimas labai netikslus, juo labiau įvardinimas „žiauriomis taisyklėmis“. Arba autorius nežino koks iš tikro yra judėjimo mokymas, arba specialiai pateikia klaidingą informaciją.

    ✗ 6.„Turbūt dažnas matė ekstremistines[7] eisenas ir šlovinančius giedojimus gatvėje.“
    – Tai turbūt pats keisčiausias ir nesmagiausias kaltinimas iš viso straipsnių ciklo. Giesmių ir maldų giedojimą pavadinti ekstremizmu – yra tikrai labai netikėta. Net tarybiniais laikais, kai buvo laikomasi griežtų ateizmo rėmų, niekas tikinčiųjų dainų ar giesmių nevadino ekstemizmu. Visos dvasinės tradicijos – nuo budistų iki musulmonų, nuo katalikų iki romuviečiu turi savo giedojimo tradicijas.

    ✗ 7. „Mane pribloškė žemi nusilenkimai mokytojui, kurie atrodo kaip lenkimasis Dievui.“
    – Taip, mokytojams lenkiamasi žemai. Tačiau ne tik mokytojams. Autoriaus komentaras irgi parodo elementarų žinių apie senovės tradicijas trūkumą. Visos dorybingos senosios pasaulio tradicijos turi įvairius nusilenkimo ar pagerbimo būdus. Tuo tarpu Harė Krišna judėjimo nariai remiasi rytų tradicija, pagal kurią panašiai lenkiamasi ne tik mokytojui, bet visiems vyresniems:  tėvams, seneliams, mokyklos mokytojams, kaimynų tėvams… Tiesiog visi vyresni žmonės laikomi tėvais, į visus žiūrima kaip į šeimą, be abejo ir į savo pasirinktą dvasinį mokytoją. Tiems kas nežino apie ką eina kalba, galima rekomenduoti pažiūrėti rytų istorines ekranizacijas – Mahabharata, Ramajana, Višnu purana ar pan. Internete yra daugybė pastatymų, įvairiomis kalbomis – rusų, anglų, o kai kas net lietuvių. Pirmas nematytų tradicijų įspūdis gali būti kiek neįprastas, tačiau greitai priprantama, kad senovės kultūrose pagarba žmonėms buvo išreiškiama labai rimtai ir nuoširdžiai. Be to, tos pačios tradicijos yra ir katalikų kultūroje („lenktis  veidu į žemę“ – aprašyta Senajame testamente) tačiau mūsų laikais tai tiesiog primišta.

    ✗ 8. „Kas įdomiausia, būdami šventi, mokytojai yra tokie reiklūs, kad nejučiomis imi abejoti ir savęs klausti, ar čia tikrai atsižadėjęs mokytojas, o gal apsimetėlis turtuolis, mėgstantis prabangą.“
    – Pastebėjimas iš ties geras. Dėl šių dalykų net ir prisiekę judėjimo nariai iki galo neranda vieno bendro sutarimo. Tačiau tai ne mokytojų reikalavimas, o pačių mokinių pozicija, tai reiktų žinoti. Tai susiję su visiškai logiška mokymo dalimi – žmogus turi savo svečiui, draugui, tėvui ar mokytojui pasiūlyti tokius patogumus, kokius turi bent jau pats. Jei žmogus skurdus, žinoma jis mokytojui pasiūlys kažką labai paprasto, ir dėl to niekas neprieštaraus. Taip ir būna tokiais atvejais. Tačiau prie Harė Krišna judėjimo prisijungia visas įmanomas spektras žmonių – nuo tų kurie neturi nei cento kišenėje, iki tų, kurie turi ne vieną milijoną. Dvasinius mokytojus ir pamokslautojus iš kitų šalių dažniausiai kviečiasi tie, kurie yra labiau pasiturintys, gali sau leisti organizuoti didelius renginius, priimti daug svečių, todėl savaime suprantama, jie nesiūlys prastesnio transporto ar kambario nei kas patys gyvena. Tuo tarpu skurdžiau gyvenantys kartais pasijaučia nepatogiai: „kodėl dvasiniams vedliams duodami tokie materialūs patogumai?“ Būtų paprasčiau, jeigu mokiniai milijonieriai burtųsi atskirai tik su milionieriais, pagal savo socialinius įpročius, vidutinė klasė tarp savo lygio žmonių, o skurdesni žmonės atskirai su skurdesniais, pagal savo galimybes. Tačiau šis judėjimas unikalus tuo, kad žmonės nėra suskirstyti pagal socialinį statusą. Priešingai nei sakykime judėjų kultūroje, kai turtingiems ir vargšams būdavo netgi atskiri maldos pastatai. Čia, Harė Krišna judėjime mes kviečiami pamiršti išorinius skirtumus, nekreipti dėmesio į tai kas turtingesnis, o kas ne. Gali būt ne visiems išeina nekreipti dėmesio, tačiau mokytis gali visi, jeigu juos jungia kitas, aukštesnis tikslas. Šokti ir šlovinti Dievą giesmėmis galima visiems, nepriklausomai nuo socialinės padėties.

    ✗ 9. „Jei ir egzistuoja šventieji, jie visi kažkur kitoje planetoje, o čia mirtingųjų ir klystančiųjų žmonių planeta, vadinama žeme. Iš kur žemėje šventi žmonės? Jei jie gyvi, vadinasi jie nėra šventi. Čia neįmanoma būti šventu, mano supratimu. Čia džiunglių įstatymai.“
    – Nusivylimas šventaisiais ar abejojimas jų egzistavimu – tai įprasta šiuolaikinės kultūros tendencija. Daug žmonių buvo apgauti, kiti buvo paveikti ateistinės santvarkos, dar kiti tiesiog natūraliai skeptiški ar nusivylę savo patirtimi… Abejojimas šventųjų egzistavimų beveik toks pats dažnas kaip ir abejojimas Dievo egzistavimu. Tačiau senovės rytų kultūroje pateikiamas šventumo apibūdinimas yra visai kitoks, ir daug labiau suprantamas, nei kad įsivaizduoja dažnas vakarietis. Šventumas laikomas kiekvieno asmens vidinė prigimtimi. Kiekvieno siela laikoma šventa, nes ji atėjusi iš Dievo ir yra Dievo dalis. Nesvarbu – ar tai augalas, ar gyvūnas, ar vaikas, ar senukas, nesvarbu kokia tautybė, pilietybė, rasė, religija, lytis ar kultūrinė tradicija… Kiekviena gyvybė laikoma šventa. Dvasiniu keliu einantys mokinasi tokio suvokimo savo viduje. Tačiau ką vadinti šventu viešai? Senovės rytų kultūros požiūriu – šventu viešai galima pavadinti bet kurį žmogų, kuriam kiti yra šventi, ar bent jau tą, kuris siekia tokio supratimo. Jeigu kažkas Dievą ir jo kūriniją laiko šventa, tuomet tokį žmogų ir kiti norės vadinti šventu. Klysti yra žmogiška, bet svarbiausia kokį tikslą žmogus užsibrėžią.

    ✗ 10. „Norėdami ištrūkti, būkite drąsūs. Jei esate įbauginti vyresniųjų sektos narių – nebijokite. Jūs priėmėte iniciaciją, pažaidėte, jums užteko, tiesiog išeikite. Niekas negali jūsų valdyti, vairuoti jūsų gyvenimo.“
    – Liūdna girdėti tokius straipsnio autoriaus žodžius. Žinoma šiais laikais žmonės lengvai laužo visus įžadus – santuokos, religijos, profesijos. Panašu, kad autorius propaguoja „vertybę“ – „nusispjauk į viską“ arba „pasiimk ką nori ir tada nusispjauk į viską“. Žinoma, niekas nesutrukdys to padaryti, galima sakyti, kad taip elgiasi gan didelė dalis žmonių. Tačiau tam nereikia jokios drąsos. Priešingai – drąsos reikia laikytis duodamo žodžio, siekti gilumo savo pasirinkimuose, o ne juos keisti susidūrus su sunkumais ar išbandymais… Aišku, kiekvienas renkasi pagal save.

    Ačiū skaičiusiems. Linkiu būti laimingais ir stengtis suprasti žmones gyvenančius pagal mažiau įprastas tradicijas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.