senatve

Kodėl taip bijoma ir lyg gėdijamasi senatvės?.. Ar senatvėje galima tikėtis ko nors gero? Kaip priimti šį gyvenimo laikotarpį? O gal senatvė gali tapti aukso amžiumi?..

Iki tam tikros ribos žmonės džiaugiasi augančiais metų skaičiais ir daugiau ar mažiau palankiai priima kiekvieną amžiaus tarpsnį. „Jam jau metukai“ – džiūgauja mama ir tėtis, broliai ir sesės. „Na kada gi aš užaugsiu, kada?..“ – dažnas ikimokyklinio amžiaus vaikų rūpestis. „Man jau septyni“– išdidžiai taria pirmokas. „Valio, aš jau suaugęs“ – pareiškia vos pilnametis. Toliau entuziazmas sparčiai blėsta ir labai greitai pasiekiama riba, už kurios augantys skaičiai nebedžiugina. Bent jau man neteko girdėti, kad kas nors nuoširdžiai, su džiugiu laukimu skaičiuotų iki pensijos likusius metus ir patenkintas pripažintų: „Pagaliau – senatvė“.

„Baisu ir pagalvoti…“, „…tik nepriminkite, kiek man metų“, „aštuoniolika… plius jauniausiojo vaiko amžius“, „du kart po trisdešimt…“, „žmonės tiek negyvena…“ – juokais išsisukinėja tie, kam per keturiasdešimt ir daugiau. „Nenoriu žiūrėti į veidrodį, ir net negaliu suvokti, kad čia aš…“ – kalbėjo 53 m. Ieva. – „Kada aš spėjau taip pasenti? Su baime žiūriu į priekį, kas bus toliau…“

Senatvė dažniausiai siejama su rudeniu ir liūdesiu, ligomis ir prarastais dantimis, lazda ir vienatve, pabaiga ir mirtimi. Rečiau prisimenama, kad senatvė – tai ir ramybė, neskubėjimas, laisvė nuo pareigų, galimybė daugiau ilsėtis, abejingumas daugeliui poreikių, išmintis bei teisė būti egocentrišku. Be to, rudenį nuimamas derlius. Senatvė – tai galimybė apžvelgti ir permąstyti gyvenimą, dar kartą apverkti ir palaidoti tai, ko netekome, pasidžiaugti ir padėkoti už tai, ką turime ar turėjome, ir nuoširdžiai atsidavus mėgautis dar likusiu laiku.

Išmintis ateina su amžiumi  – bus liūdna, jei amžius ateis pats sau vienas

Senatvės baimę ir jos įveikimo svarbą atskleidžia dažnai aptinkamas pasakų siužetas: herojus nepasilabina su seneliu, nesidalina su juo maistu, neprašo patarimų arba jų neklauso. Pasakose tokio atstumiančio, nepagarbaus ir nejautraus elgesio pasekmė – bėda, į kurią patekęs jaunuolis gali ir nebeišsigelbėti. Nebent atsiras kitas herojus, kuris mokės su seneliu apseiti: bus mandagus ir pagarbus, dalinsis maistu ir klausys patarimo. Jaunuolis, kuris moka, kaip reikia elgtis su senukais, visada laimi. O kartais netgi išgelbėja nepaklusnųjį. Bet būna, kad ir neišgelbėja.

Analitinė psichologija daro prielaidą, kad pasakos atsispindi vidinę asmenybės raidą. Taigi, matome, kad besivystančiam žmogui būtina priimti senatvę. Tam kad bręstum, reikia susitikti ir deramai priimti vidinį senolį, kuris jau pasirūpins, kad gyvenimas taptų nuotykingu ir spalvotu, o apibojimai ir kliūtys būtų įveikti. Kaip gi visa tai vyksta?.. Atidžiau pasižiūrėkime į lietuvių liaudies pasaką „Lekiantis laivas“. Ją analizuodami apsiribosime fragmentu, kuriame veikia senelis. Ši analizė bent iš dalies atsakys ir į anksčiau išvardintus klausimus.

Trumpas pasakos turinys: augino tėvai tris sūnus – du protingus, trečią – kvailą. Vieną dieną vyriausias sūnus išsiruošė statyti lekiančio laivo. Beeidamas sutiko senelį, kuris paprašė duonos. Vyriausias brolis nedavė. Pavarytas senelis pasakė, kad laivo jis nepastatys. Taip ir nutiko. Istorija pasikartojo ir antrajam broliui. Trečiasis sūnus atidavė seneliui duoną. Už tai buvo apdovanotas lekiančiu laivu. Herojus apkeliavo pasaulį, sutiko stebuklingų pagalbininkų, atliko karaliaus užduotis ir galiausiai vedė karalaitę.

Gelbėkit – senatvė!

Aptarimą pradėkime nuo tos vietos, kai pasakoje pasirodo senelis. Pasakose nerandame gausių detalių, epitetų ar išsamių aprašymų. Nežinome nei kiek gi metų tam seneliui, nei kaip jis atrodo. Ir iš tikrųjų, niekas tiksliai nežino, kada prasideda senatvė. Nėra nustatyto kriterijaus ar amžiaus ribos, kurią pasiekus galėtume sakyti: „Viskas,- senatvė“. Senstame kasdien ir visą gyvenimą. Žmonės labai įvairiai atsako į klausimą „kokio amžiaus sulaukusį žmogų galima laikyti senu?“ Turbūt pastebėjote, kad amžiaus riba nustumiama bręstant ir senstant: paaugliui ir keturiasdešimties sulaukęs žmogus atrodo senas, kai tuo tarpu keturiasdešimtmetis senatvę nutolina dar bent keliais dešimtmečiais. O sulaukęs septyniadešimties netgi apie penkiasdešimtmetį kuo rimčiausiai sako: “Dar visai jaunas vyrukas.”

Apie mūsų pasakos senelį sakoma: „…atkūprina senas senutėlis“. Matyt, kad senelis jau pajuto žemės trauką ir jai pasidavė – susikūprino. Simboline prasme manytume, kad jis nebeskrajoja padebesiais, bet priartėjo prie žemės – pačios realybės, įsišaknijo joje ir nebemaitina savęs fantazijomis apie didingus darbus ar stulbinančius laimėjimus; dirba tai, ką dar iš tikrųjų, realiai galima padaryti. Juk viena iš raidos užduočių ir yra gebėjimas priimti tikrovę, pernelyg nerūstaujant dėl jo netobulumo ar materializmo, bet priešpastanant jai savo  kiek įmanoma pilnesnį gyvenimą.

Be to, nežiūrint į tai, kad sulaukus senatvės didingi planai (lekiantis laivas) ir bent dalinis jų įgyvendinimas lieka praeityje, galima išmokti patirti malonumą iš paprasto buvimo – kasdienybės, susidedančios iš mažų darbelių bei kasdienių gėrio ir grožio pergalių auginant gėles ar ridikėlius, meistraujant, drožinėjant, siunant, siuvinėjant, skaitant, ar tiesiog išplaunant grindis, nuvalant dulkes, atrenkant ir labdarai atiduodant nenešiojamus rūbus, nenaudojamus daiktus. Visais šiais būdais bei kiekvienam savitu išėjimu pasidairyti į lekiančio laivo statybas duodamas atkirtis senatviniam sąstingiui, kuris kartais pasireiškia dideliu prisirišimu prie praeities, negebėjimu atsisveikinti ir atsinaujinti. Atsinaujinimas neįmanomas nepaliekant to, kas jau praėjo, yra užbaigta ir išsisėmė. Kas gi naujo gali nutikti ten, kur visa erdvė užimta praeities?.. Juk ir mūsų pasakos senelis eina pats sau vienas – jis nevelka su savimi sunkių maišų ir nepuola auklėti juonuolių, nebruka jiems savo patirties.

Senelis prašo vyriausiojo sūnaus duonos. Jis neprašo dangiškų migdolų, jis prašo duonos. Kaip ir pati senatvė – nuolankiai prašo atidos ir bent kiek dėmesio, pripažinimo. Beje, duona yra ne tik pagrindinis ir paprasčiausias žmogaus maistas, bet ir dvasinio peno simbolis. Tiesa, galime įtarti, kad vyriausias sūnus vis dėlto neturi duonos – pasakoje minimi tik pyragai. Išeitų, kad jis turi lyg ir daugiau, lyg ir prabangiau, tačiau jam stinga pačios bazės, pagrindo. Jaunuolis neduoda seneliui maisto, atstuma jį. Senelis išpranašauja, kad darbas nepasiseks – lygiai taip ir įvyksta.

Atsisakymas priimti senatvę pragaištingas ne tik pasakose, bet ir realiame gyvenime. Graudu matyti beviltiškas pastangas pasijauninti ir žūtbūt atrodyti dvidešimties, kai akyse – šešiasdešimt penkeri. Ir labai gaila, nes atsisakant priimti savuosius metus, o su jais ir įgytą patirtį, tarsi netenkama ryšio su ja. Tuomet daugelis svarbių, sunkiai iškovotų resursų tampa neprieinami.

Antrajam broliui nutinka taip pat, kaip ir pirmajam. Nepamaitinęs senelio – nepriimdamas senatvės su visomis dovanomis, jis nepejėgia įgyvendinti savo tikslų.

Tai, kaip pirmieji du broliai pavaro senuką šalin, primena taip įprastą gynybos mechanizmų taikymą, susidūrus su senatve ir šį susidūrimą lydinčiu nerimu. Nemaža dalis pseudo psichologinės literatūros tiesiog klykia: „išlik jaunas, atsisakyk senti, senatvės nėra,  viskas – tik tavo požiūris, gyvenk šimtus metų arba tiek, kiek tau norisi“. Galima pagalvoti, kad sensta tik tie, kurie laiku nepriėme teisingo sprendimo  „nesenti“. Čia matome primityvių ir kiek brandesnių psichologinių gynybų kokteilį, susidedantį iš neigimo, visagalės kontrolės ir išstūmimo. Kitaip tariant, „nemačiau aš jokio senelio, reiškia, kad jo iš viso nėra“ (neigimas), „o taip, ateina senelis, bet aš padarysiu jį jaunu“ (visagalė kontrolė), „sutikau senelį, bet jis jau nuėjo“ (išstūmimas). Žmogaus polinkiu į visagalės kontrolės iliuziją mikliai naudojasi prekybininkai ir įvairūs šarlatanai, siūlantys stebuklingas priemones – vaistus nuo senatvės: kremus, tepalus, paplidus ar praktikas, kurios grąžina jaunystę.

Nuo senatvės ginamasi ir naudojant projekciją – įsivaizdavimą, kad senatvė ar su ja siejami būdo bruožai priklauso kam nors kitam, tiksliau – seniems. Seni žmonės dažnai vertinami stereotipiškai, apibūdinant juos kaip kaprizingus, įtarius, piktus, bambeklius. Jei kuris nors iš šių būdo bruožų būdingas jaunesniam žmogui, apie jį daug dažniau sakoma, kad jis „ryški asmenybė“, „su charakteriu“, „turi šarmo“ ar pan. O kalbant apie vyresnius pasigirsta nuosprendis: “senatvinis marazmas“ ar geriausiu atveju atlaidus atodūsis – „ko norėt, amžius“.Seniems žmonėms labai sunku pasipriešinti negatyviems kolektyviniams lūkesčiams. Nenuostabu, kad dalis jų pasiduoda šioms projekcijoms.

„Atsibodo klausyti, ji kalba vis tą patį ir tą patį. Neįmanoma bendrauti /…/ visai nemoka klausytis“ – pasakojo apie savo tetą 23 m. Agnė. Paklausta, ką gi konkrečiai jos teta pasakoja, mergina sutrikusi gūžteli pečiais. Pasirodo, kad nors istorija nuolat kartojama, ji taip ir neišgirdo. Suprantama, kad senoji moteris ją vis kartoja ir tikisi, kad dukterėčia pagaliau išgirs. Juk greičiausiai ta praeities istorija sukasi apie jos šaknis. Taigi, ir apie ją pačią.

Tiesa, ne visada pasikartojantys senų žmonių pasakojimai reiškia, kad jų nesiklausoma. Pasikartojimai gali būti ir neurologinių procesų pasekmė. Taip pat gali būti, kad tokiu būdu senoliai siekia išlaikyti gyvenimo tęstinumą bei tapatumą, ventiliuoja sunkius emocinius išgyvenimus, o prisimindami savo laimėjimus bando sustiprinti silpstančią savivertę… Visa tai gąsdina, nuo to skubama atsiriboti. Lengviau priimti, kai bandai suprasti.

Bendruomenėse, kur nėra negatyvių projekcijų, pikti, atgrasūs senukai sutinkami panašiai dažnai kaip ir pasipūtę, arogantiški jaunuoliai. Pavyzdžiui, tarp tautosakos ar etnografinės medžiagos rinkėjų neišgirsi istorijų apie juos išvijusius, pikčiūrnas senelius. Priešingai, -daug dažniau gėrimasi jų svetingumu, dosnumu, išmintimi ir geranoriškumu. Taip jau yra, kad etnografinę medžiagą renkantys žmonės yra labai atidūs senolių paskojimams – jie patys atidžiai klausosi, klausia ir perklausia, rūpestingai viską fiksuoja. Natūrali pasekmė: tokie retai sutinka piktus, įkyrius ir nuobodžius marazmatikus, nors itin dažnai bendrauja su senais žmonėmis.

Lekiantis laivas

Apie brolių – laivo statytojų – amžių ar išvaizdą pasakoje taip pat nekalbama. Galime tik nuspėti, kad jie jau įžengė į suaugusio žmogaus gyvenimą ir jiems reikia pasistatyti „lekiantį laivą“. Laivas – tai gyvenimo kelionės simbolis. Taip pat jis simbolizuoja bažnyčią. Čia galime prisiminti ir Nojaus arką, ir šv. Petro valtelę. Laivas leidžia įveikti jūras, nenugrimzti į gelmes (psichologine prasme – pasąmonę). Lekiantis laivas reikštų išplėstas galimybes, gebėjimą greitai ir per trumpą laiką įveikti didelius atstumus, atsiplėšti nuo motinos žemės, pasiekti dangiškąsias sferas. Psichologine prasme šis motyvas rodytų žmogaus poreikį į gyvenimą įtraukti dvasinį lygmenį, idealų siekį ir vertybių įgyvendinimą.

Paradoksas, tačiau pastatyti tai, kas pakylėtų virš realybės, atvertų platesnius horizontus ir leistų „pamatyti pasaulį“, galima tik pasitelkus senatvę. Patys vieni sūnūs to padaryti nepajėgia. Analitinės psichologijos terminais, pasakose pasirodantis ir pagalbą suteikiantis senelis atitiktųIšminčiaus archetipą. Matyt, kad šis archetipas labai svarbus viso gyvenimo kelionėje, o ypač tada, kai Ego, remdamasis sąmoningomis ir racionaliu mąstymų bei tėviškųjų kompleksų suformuota patirtimi, nieko negali padaryti.

Pirmiesiems broliams nepavyksta pastatyti gyvenimo laivų. Jų kelionė baigiasi vos prasidėjusi. Jie grįžta pas tėvus. Bręstantis žmogus, kuris nepriima senatvės, taip pat gali regresuoti – grįžti prie tėvo ar motinos komplekso. Jo ego taip ir lieka dominuojančio komplekso veikimo zonoje arba svyruoja nuo vieno prie kito, vadovaujasi vaikystėje įgyta bendravimo ir pasaulio supratimo patirtimi.

Trečiasis brolis, kuris įkūnija tėviškųjų kompleksų nuvertintą ego poziciją, pamaitina senelį ir gauna lekiantį laivą. Gali būti, kad pirmieji – gudruoliai broliai – vidinių struktūrų pasme, atitinka racionalią ego poziciją. Žiūrint racionaliai, sunku priimti senatvės palydovus – silpnėjimą ir pažeidžiamumą, atrasti, kad prasminga ne tik veikla, bet ir pats buvimas, ne vien rezultatai, bet ir procesas. Jaunėlis – kitoks. Šioje, ir daugelyje kitų pasakų, trečiasis brolis laikomas kvailiu, kartais ir tinginiu, kartais jis vaizduojamas kaip pelenius, kaminkrėtys ar medkirtys. Visus šiuos darbus simboline prasme galima susieti su pasąmone – jausmų, nuojautų, intuicijos ir paslapčių pasauliu. Nuolatinis šių asmenybės aspektų tyrinėjimas ir pažinimas užtikrina ne tik gerą ryšį su pačiu savimi, bet ir su išoriniu pasauliu. Tokie žmonės moka priimti senatvę. Jiems lengviau sutarti ir su realiais senukais.

Jauniausias brolis atiduoda seneliui duoną. Senelis liepia jam eiti miegoti, o rytą atsibudus laivas jau stovi. Jaunuoliui nieko nereikėjo daryti – tik eiti miegoti. Žymi analitikė, pasakų tyrinėtoja Marie Louise von Franz analogišką motyvą kitoje pasakoje interpretuoja kaip leidimą pasąmonei dirbti savo darbą. Turbūt kiekvienas esame patyręs, kai niekaip iš vietos nejudėjusi problemą, po kurio laiko apie ją negalvojant, išsisprendžia labai paprastai. Atrodo, kad sprendimas tiesiog pats atėjo. Legendomis tapo pasakojimai, kaip sapno metu gimsta atradimai. Panašu, kad būtent taip nutinko ir senelį priėmusiam jaunuoliui.

Apskritai, manau, kad nesvarbu kokį senelį sutiktumėme, verta elgtis pagarbiai. Juk kai kurios lietuvių liaudies  sakmės byloja, kad šiuo pavidalu po pasaulį vaikšto pats Dievas. Linkėčiau, kad jūsų pagarba jam būtų ne iš baimės, o iš drąsos priimti.

Senatvė – pilnatvė

Senatvė – svarbus kokybinių pokyčių etapas. Tam tikras kūno ir sielos programų perinstaliavimas bei naujo jų veikimo subalansavimas. Brandi senatvė įneša nemaža apribojimų. Tenka atsisakyti planų, kurių neįgyvendinsime dėl laiko ar jėgų stokos. Veiklos ir troškimų erdvė siaurėja, tačiau atsiveria visai kitos galimybės. Susilpnėjusi klausa gali tapti paranojos ir pykčio šaltiniu, žūtbūt bandant iššifruoti, apie ką gi jie ten šnibždasi (visi mes pykstame, kai tenka nuolat suabejoti – ar tikrai girdėjai, ar tikrai supratai? …ir kodėl jie ten taip tyliai kalbasi).Tačiau gali ir labai padėti, nes tokiu būdu sumažinamas išorinio pasaulio triukšmas, kad galėtume mėgautis tyla ir ramybe, taip pat geriau įsiklausyti į savo vidinį pasaulį. (Galbūt tada kaip pasakos „Lekiantis laivas“ herojus sutiksime savyje vyrą, kuris pridėjęs prie žemės ausį klausosi augančios žolės traškėjimo?). Pablogėjusi rega taip pat prasmingai riboja didžiulį vizualinės informacijos kiekį ir leidia tapti atidesniam vidiniams vaizdiniams. Greitesnis nuovargis, energijos stoka – tai patikimi signalai, kad išorinio pasaulio darbai ir rūpesčiai gali būti palikti savieigai. Jų vietą galėtų užimti gilesnio ryšio su transcendencija – Dievu, anapusybe paieškos, dvasinės praktikos, tiesiog ramus buvimas.

Senatvė yra mūsų didysis šansas priartėti prie pilnatvės, apžvelgti visą gyvenimo panoramą ir dar kažką pakeisti. Jei visą gyvenimą garsėjome kaip kritiški bambekliai, pikčiurnos, dramų primadonos ar panikieriai – mes galime stabtelėti  ir sąmoningai įvertinti, ar tikrai dar nepakankamai išreiškėme šias savo asmenybės dalis? Jei jaunystėje bei brandžiame amžiuje joms skyrėme daug vietos, galbūt atėjo laikas ir kitiems vaidmenims? „…dar niekada nebuvau toks ramus ir išmintingas. Turbūt ir dabar nesu (juokiasi), bet mano amžius ir mano povyza priduoda orumo ir aš pats bandau neatsilikti. Nebesu toks „degtukas“ ir plepu daug mažiau“ –dalinosi 62 m. Rokas.

Svajonių senatvė

Man atrodo, kad viena pagrindinių senatvės dovanų – tai laisvas laikas, kurį be sąžinės graužimo galima eikvoti savo nuožiūra. Tiesa, sako, kad jėgų ir energijos ne visada fontanais trykšta, bet, antra vertus, skubėti taip pat nebėra kur. Laisvė ir laikas – skamba patraukliai ir viliojančiai. Turbūt su tuo pirmiausia ir sieju senatvę. Man ne tiek svarbu, ką aš tuomet darysiu: kojines megziu, pomidorus auginsiu, pyragus kepsiu, dainuosiu, medituosiu ar tiesiog apie namus trepinėsiu. Svarbu, kad manąjį buvimą lydėtų pusiausvyros ir dvasinės harmonijos jausmas bei tipiški šios būsenos palydovai – pakantumas, geranoriškumas, atlaidumas, dėkingumas, šiluma ir ramybė. Taip pat norėčiau būti drąsi ir leisti sau kartais pykti, kartais bambėti, kritikuoti ir būti nepatenkinta, kartais verkti ir gedėti to, ką per visą gyvenimą esu prardusi… Dar labai norėčiau prisiminti savo mamą, kuri sulaukusi šešiasdešimt penkerių, nepaisant įvairių sveikatos problemų, yra energinga, guvaus proto ir eigasties, optimistiška moteriškė, sugebanti suvaldyti daržus ir šiltnamius, viščiukus ir kalakutus bei savo keturis mažamečius anūkėlius. Kartą teko nugirsti jos telefoninį pokalbį. Ji kvatodama į ragelį kartojo: „Ne ne, niekus kalbi. Buvo gerai, bet ačiū, dar kartą nenoriu“. O kalbėjo ji apie gyvenimą, atliepdama į savo kiek vyresnio brolio norą gyventi dar kartą. Mama nepgailestavo, ji užkrečiančiai juokėsi. Atrodo, kad gyventi jai nuoširdžiai patinka ir ji viską neblogai suprato – tai kam dar tas antras kartas?.. Aš irgi taip norėčiau.

Ir jeigu jau viskas taip, būčiau laiminga, jei mano laikysena taptų senatvės pavyzdžiu mano vaikams.

O jūs kaip norėtumėte?..

Jurga Dapkevičienė | psichologejurga.lt
Psichologo konsultacijos Vilniuje

loading...