Grandma watching mother and daughter --- Image by © Tim Hale Photography/Corbis
© Tim Hale Photography/Corbis

„Mama gadina mano vaiką, ji mano, kad man padeda, o iš tiesų trukdo“, – skundžiasi jauna moteris. Jos mama būsimu anūku pradėjo rūpintis vos tik sužinojo, kad dukra laukiasi. Pirko būsimam kūdikiui kraitelį,  o vos tik mažylis gimė, pasiėmė atostogas ir pradėjo kasdien važinėti, kad padėtų dukrai prižiūrėti vaikelį. Mama tikisi dėkingumo, bet dukra ją pasitinka vis rūškanesniu veidu. 

Dvi pačios artimiausios moterys, kupinos geriausių norų, bet abi jaučiasi nepatenkintos ir net nepajėgia tarp savęs išsiaiškinti, ką abi daro ne taip. Vaikelis, kurio abi nepaprastai laukė, kurį abi dievina, kasdien didina įtampą tarp dukros ir motinos.

Kita situacija dar sudėtingesnė. Dukra su žentu išvyksta dirbti į užsienį, o dvejų metų dukrelę palieka savo mamai. Mergaitė labai prisiriša prie močiutės, net pradeda ją vadinti mama. Močiutė tuo visai patenkinta, o grįžusi gyventi į Lietuvą, jos dukra pyksta ir ant savo mamos, ir ant vaiko. Vietoj dėkingumo – karas dėl vaiko meilės.

Kūdikėlis turėtų gimti tik už mėnesio, bet būsima jo močiutė sklidina rūpesčių. Vieną dieną į savo vaikų namus, lydima būsimo senelio, ji įlekia su brangiu firmos „Elegance“ vežimėliu, tačiau būsimi tėveliai susiraukia.
„Teks gražinti“, – nuliūdina švytinčius tėvus dukra.

Vežimėlį kūdikiui pažadėjo atiduoti draugai. Visi sutrikę, seneliams sunku pripažinti, kad persistengė, nes jie norėjo kaip geriau.

Kodėl tuomet, kai turėtume tik džiaugtis, pridarome klaidų, kurias paskui būna ne taip lengva ištaisyti?

Kada močiutės  pralaimi?

Senelių ir naujagimių ryšys – nepaprastai svarbus, tačiau seneliai, ypač močiutės, turėtų suprasti, kad kūdikio labui jo ryšys su tėvais turi būti svarbiausias. Vertėtų pamąstyti, kad santykius su dukra lemia ir mamos, tapusios močiute, asmenybė, jos charakterio bruožai.

Valdingoji 

Ji linkusi kontroliuoti, kaip dukra augina vaikelį. Širdies gilumoje ji džiaugiasi atradusi naują dirvą, kurioje gali pasireikšti ir nepajėgia atsispirti ne tik nepadariusi pastabų jaunai mamai ir tėveliui, bet „ima visą valdžią“ į savo rankas. Tokia močiutė tiesiog nesupranta, kad vadovaudama dukrai, ją skaudina ir žemina.
Dukra, ir taip užguita valdingos mamos, vis mažiau pradeda pasitikėti savimi. Tokia močiutė pati stokoja savigarbos ir, visais atvejais vadovaudama dukrai, sprendžia savo problemas

„Geroji“ 

Ji visiškai atsiduoda savo dukrai ir anūkams. Nuolanki, nemokanti už save pakovoti močiutė tampa dukros tarnaitė. Ji bėga pas dukrą, kada tik ši pareikalauja ir dirba visus „juodus“ darbus, perka viską, ko tik dukra bepanorėtų sau ar savo vaikeliui. Gyvena įsitikinusi, kad dabar turi du vaikus, kuriais privalo rūpintis. Dukra gali pradėti naudotis tokiu mamos charakteriu ir nebesirūpinti nei savo vaiku, nei namų buitimi. Tuomet mama tyliai pyksta, bet nedrįsta dukrai to pasakyti.

Modernioji

Ji bando pamiršti viską, ką žinojo apie vaikų auklėjimą. Ji išstudijuoja naujausią literatūrą apie vaikų auginimą ir, norėdama būti moderni, nebeperteikia dukrai savos patirties. Kiekvienai dukrai įdomu išgirsti,
ką mama prisimena apie jos kūdikystę: kuo sirgo, kaip ją gydė. Dukra nebūtinai perims visą mamos patirtį, tačiau toks dalijimasis ją dar labiau suartins su mama. Turėdama pakankamai rūpesčių dėl savo vaikučio, dukra labiau supranta savo mamą, atleidžia už vaikystėje patirtą emocinį ar kitokį dėmesio trūkumą, suvokia, kad mama ja rūpinosi, kaip mokėjo, ir davė tai, ką galėjo duoti.

Savimyla

Ji lankosi pas vaikus itin retai, nuolat kartoja, kokia yra užimta, pabrėžia, kad jai niekas nepadėjo auginti vaikų…
Dukra pradeda suprasti, kad savo mama ji negali pasikliauti, negali tikėtis pagalbos, kai jai bus labai sunku, kai vaikutis sirgs, kai sunegaluos ji pati. Ir taip nestiprus emocinis ryšys su motina visai atšąla. Jos vietą užima rūpestinga vaiko auklė ar kitas artimas žmogus.

Dukros ginasi ir laimi?

Kantrybė ir pagarba. Kai dukra pasitiki savimi, ir yra brandi kaip asmenybė, jai lengviau išklausyti mamos patarimų. Priims juos ar ne – jos valia, tačiau visuomet padėkos. Pajutusi, kad mama pernelyg viską kontroliuoja, dukra gali švelniai, bet tvirtai nubrėžti ribas, kurių jos mama neturėtų peržengti. Pavyzdžiui, pasakyti, kad vaiko dienos režimą turi nustatyti vienas žmogus. Ir juo visuomet bus vaiko mama.

Mama, nepamiršk savęs. Pernelyg rūpestingai mamai (ypač jeigu ji gyvena viena) dukra turėtų padėti susirasti savų pomėgių, susikurti savo gyvenimą ir taip neleisti pernelyg įsijausti į močiutės vaidmenį.

Aš esu jo mama. Toks pasakymas gali atrodyti pernelyg griežtas, tačiau būna situacijų, kai močiutė taip įsijaučia į dukros gyvenimą ir į vaiko priežiūrą, kad dukra pasijunta savo namuose nebereikalinga. Tuomet būtina pakovoti už save, priminti mamai, kad ji – nebe vaikas.

Kaip aš tave suprantu. Supratinga dukra pasakys savo mamai, kad dabar tikrai supranta, kaip jai buvo nelengva auginti vaikus ir labai vertina jos pastangas padėti. Dukros dėkingumas ir mamos taktiškumas padės dar labiau suartėti.

Trys svarbūs patarimai visoms močiutėms:

· Niekada „neauklėkite“ ir nekritikuokite savo dukros vaikams ar žentui girdint.
·  Neįsikalkite sau į galvą, kad esate geresnė mama negu jūsų dukra.
·  Gyvenkite savo gyvenimą. Gimus anūkams, neatsisakykite savo pomėgių, darbo, draugų.

Šaltinis: žurnalas „Mažylis“ 2012 balandis

Psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė | seimospsichologas.eu

loading...