„Siauro proto“ žaidimai: kur Tavo galimybių ribos?

0 (0)

Mūsų protas reikalauja stabilumo, greitų atsakymų, konkrečių planų ir žingsnių – nuolat žinoti. Kad viskas būtų aišku: kada pradedi ir baigi darbą, ką veiksi savaitgalį, kas Tavo draugai, o su kuo niekada nedraugausi, kokias socialines garantijas turi kitiems metams. Mums sunku susidurti su nežinomybe ir neapibrėžtumu, tad viską bandom „kontroliuoti” talpindami į rėmus: klijuoti etiketes, paisyti išankstinių nusistatymų, smulkiai suplanuoti, apribojadami savo laisvę improvizuoti ir klysti. Taip, mes turim tokią prigimtinę teisę! Tokiu būdu neišnaudojame savo galimybių potencialo ir dažnai net nežinome, kad jis toks yra. Siekiam to, kaip „turėtų būti“ (mūsų dabartiniu supratimu), bet ne to, kuo iš tiesų „norėtume būti“.

Galimybių ribos – mūsų galvose?

Viena Zen budistų istorija pasakoja apie dvi varles. Atklysta pas šulinio varlę kita varlė – gyvenanti prie vandenyno. Ir bando paaiškinti tajai, kokio dydžio vandenynas. Ir pirmoji varlė niekaip nesupranta, kad jis gerokai didesnis ir seklesnis nei šulinys. Tad šulinio varlė smarkiai supyksta ant keliauninkės už skleidžiamas „pasakas“, išvaro viešnią ir lieka gyventi su savo tiesa. Na, šulinio varlė ir negali suprasti – juk niekada to vandenyno nematė. Bet jei ji jo nematė ir neįsivaizduoja, nereiškia, kad vandenynas neegzistuoja. Jis neegzistuoja tik tos varlės galvoje. Bet galbūt ji labai daug praranda nesugebėdama pamatyti plačiau, neišlipdama iš savo šulinio? Nepriimdama naujo žinojimo? Nepatikėdama kitais?

Labai dažnai mes panašiai elgiamės savo gyvenime – murkdomės vis tame pačiame šulinyje. Priešinamės viskam, kas neatitinka mūsų nusistatytų normų, visuomenės stereotipų, „teisingo“ gyvenimo vizijos. Tik kažkuriuo metu save pagaunam giliam liūdesy: o kokia prasmė dirbti tokį darbą? Kodėl aš gyvenu ne taip, kaip norėčiau? Kodėl niekaip nepajudu link savo svajonių? Arba – o kodėl aš net neturiu svajonių?…

Išaukštinam formalų išsilavinimą, nuolat „kišam“ į save žinias, paskui jas modeliuojam savo pasaulį ir net neprisileidžiam minties, kad gali būti kitaip. Mane labai sukrėtė vienas užsieniečio draugo, apkeliavusio daug pasaulio šalių ir sukūrusio ne vieną verslą, pastebėjimas apie lietuvių mentalitetą: „Nesu niekur kitur sutikęs tiek daug išsilavinusių, protingų žmonių. Tačiau to pačiu tiek daug tokių, kurie neišlipa iš savo dėžučių ir visiškai neišnaudoja turimų galimybių.“ Vadinasi, kuo daugiau turime žinojimo – tuo labiau jame save įkalinam. Ir iš tiesų – labai dažnai matome, kad „protingieji“ stoviniuoja, apgalvoja šiltą kartų ir dažnai net nepradeda, o „mažiau protingi“ tiesiog ima ir daro – klysta, išmoksta ir galų gale pasiekia daug daugiau.

Ta pačia tema buvo ir kunigo Algirdo Toliato sekmadienio pamokslas. Kad „mažutėliai“ gali pamatyti plačiau ir padaryti daugiau, nes išminčiai ir gudročiai per daug riboti ir neišlenda iš savo suvokimo rėmų – dažnai jie žiūri per siaurai. Chirurgas gali puikiai išmanyti, kaip operuoti koją, bet jei pacientą priims surūgęs, nes neva tai ne esmė – gali sugadinti visą gijimo procesą, juk pacientas tokiu daktaru nepasitikės. Na o išskirtinė karo gynybos idėja gali kilti virėjui, stebinčiam verdantį puodą, o ne nuolat prie ginklų ar popierių leidžiantiems karininkams.

Gali daugiau nei žinai?

O gal esat girdėję apie moterį, kuri sugebėjo pakelti degantį automobilį, kad išgelbėtų artimą žmogų? Galbūt ji kasdieniame gyvenime buvo viena iš tų, kuri sakydavo: „Aš nieko nesugebu“, „Man nepavyks“. Tačiau esant reikalui ji padarė tai, kas rodosi, neįmanoma. Tad mes dažnai galim daug daugiau nei galvojam, kad galim. Ir ne tik ekstremaliomis sąlygomis.

Kaip dažnai mes net neleidžiam sau svajoti? Nes svajonės dažnai išlipa iš Tavo ribų. Tu ne tik neįsivaizduoji, kokiu keliu pasiekti savo svajonę, bet baisu ir pagalvoti, kas bus, jei svajonė išsipildys – juk pasikeisiu aš, pasikeis mano aplinka, pasikeis mano gyvenimas! O protas pokyčiams priešinasi. Kaip dažnai mes sakom „per brangu“, „ne mano nosiai“? Tai vėlgi tik mūsų pačių susikurtos ribos, o kol jose esam – to tikrai neturėsim. Juk iš principo Visatoje visko gausu visiems (gal girdėjot apie Visatos gausos dėsnį) – tereikia mokėti pasiimti. Pirmiausia – tinkamomis mintimis, o paskui jau ir veiksmais.

Neseniai užklydome į prabangių namų rajoną Vilniuje, ir leidau sau pasvajoti: „O kaip norėčiau namo Svajonių gatvėje!” Iki tol net tokios minties neprisileisdavau. Ir ką padariau grįžusi – įsirašiau nekilnojamo turto skelbimų programėlę, kad galėčiau toliau svajoti, pirmąsyk paieškoje nedėdama kainos limito. Taip, šiai dienai aš neturiu to namo, nes dar nežinau to, ko reikia, kad jį turėčiau. Bet kas uždraudė svajoti? Jei turi viziją, galbūt kažkada ir atsiras būdai jai realizuotis. O be to, ar turiu ką prarasti žaisdama ir fantazuodama?

Garsusis mokslininkas Albertas Einšteinas šia tema yra pasakęs net keletą labai taiklių minčių: „Mąstymas, kuris jus atvedė čia, kur dabar esate, nenuves ten, kur svajojate būti.” ir „Neįmanoma išspręsti problemų naudojantis tuo pačiu mąstymo būdu, kuriuo jas sukūrėte.“ Jei norime gyventi geriau – turime išplėsti savo mąstymo ribas, ieškoti kitų būdų savo sprendimams, o galbūt ir priimti visai kitokius sprendimus.

• Kaip Tu galėtum praplėsti savo galimybes, patyrinėti daugiau galimybių?
• Kur gali atrasti naujų, kitokių požiūrių? Iš ko pasimokyti?
• Kokiu nauju kampu šiandien gali pažiūrėti į save, savo situaciją, problemas?
• Kaip Tavo vietoje elgtųsi ir gyventų kiti žmonės, Tavo autoritetai?
• Kaip manai, kokią pamoką Tau turi dabartis – ką turi išmokti, kad judėtum toliau?
• Kokios ateities norėtum, jei nebūtų ribų?

Šiandien linkiu Tau pabūti su atvirais klausimais ir be ribų. Na o vėliau, antroje straipsnio dalyje pasidalinsiu savo išbandytais būdais plėsti sąmoningumą – gal kažkas (pa)tiks ir Tau.

Raminta Girdvainė | Tuesipakankamai.lt
Atradimų trenerė

Iliustracija: Caleb Frith