Sielos žaizdų gydymas

0

Laikas užgydo visas žaizdas – anaiptol neteisingas posakis. Ir nuoskaudų grandinėmis supančiotos širdies bėgantys metai neišlaisvina. Tai tvirtina klaipėdietė socialinė darbuotoja Gintarė Giraitytė-Jakobson, LCCI koledže apgynusi bakalauro darbą apie atleidimo mokymą krikščionybėje ir psichologijoje.

Gintarė Giraitytė- Jakobson sako, kad atleidimas yra ilgas procesas, bet išlaisvinęs žmogų nuo nuoskaudų suteikia gyvenimo džiaugsmą ir ramybę. Algirdo Kubaičio nuotr.
Gintarė Giraitytė- Jakobson sako, kad atleidimas yra ilgas procesas, bet išlaisvinęs žmogų nuo nuoskaudų suteikia gyvenimo džiaugsmą ir ramybę. Algirdo Kubaičio nuotr.

Neatleidimas sutrikdo sveikatą

„Ir krikščionybė, ir psichologija teigia, kad reikia atleisti nusikaltėliams“, – sako G. Giraitytė-Jakobson. Jos teigimu, medžiagos praktinei atleidimo proceso išraiškai turi ir krikščioniška, ir psichologinė disciplinos. „Savo studijomis krikščionybė ir psichologija yra dalinai susijusios, kad padėtų tiems, kurie buvo nuskriausti, – teigia „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovė. – Atleidimas yra kaip nepelnyta dovana, dovanojama nusikaltėliui tiek krikščionišku, tiek psichologiniu supratimu“.

Vis dėl to tarp šių požiūrių yra ir tam tikrų skirtumų. Pavyzdžiui, krikščionybės motyvacija atleisti yra orientuota į Dievą, o psichologijoje atleidimas reikalingas paties žmogaus gerovei. „Krikščionybė žmones kviečia atleisti kitiems ir sau todėl, kad Dievas jiems jau atleido. Psichologija siūlo atleidimą kaip pasirinkimą, kuris teikia psichologinę ir fizinę sveikatą įžeistajam, – sako moteris. – Ilgą laiką ar net visą gyvenimą laikomos nuoskaudos sukelia ir ligas: širdies ir kraujotakos, nervų sistemos“.

Ar tai reiškia, kad atleidus galima išgydyti ir kūną? „Negaliu to pasakyti, jei ligos jau įsisenėjusios, bet ramybė iš tiesų pagerina sveikatą“, – sakė portalo pašnekovė.

Pirmiausia – apsisprendimas atleisti

Kas paskatino Gintarę imtis nagrinėti atleidimo temą? „Kadangi LCCI studijavau teologiją ir psichologiją, pati esu krikščionė, norėjau sugretinti krikščionybės ir psichologijos požiūrį į atleidimą, – sakė moteris. – Kaip krikščionė žinojau, kad turiu atleisti, bet nežinojau, kaip tai įgyvendinti praktiškai. Nes atleisti nėra taip paprasta. Tai negreitas procesas, bet reikalingas. Yra toks posakis: „Laikas gydo žaizdas“, bet tai netiesa. Laikas neištrina nuoskaudų“.

Rengdama diplominį darbą jame išdėstytą medžiagą autorė taikė praktiškai savo gyvenime.

Pirmas žingsnis link atleidimo – apsisprendimas atleisti. „Apsisprendi ir garsiai įvardini, kam atleidi ir už ką, – atleidimo etapus vardijo G. Giraitytė-Jakobson. – Tikras atleidimas neateina iš karto. Kartais tam reikia savaitės, mėnesio ar kelių, ar net metų. Pati, rašydama šį darbą, praktiškai taikiau visus žingsnius savo gyvenime. Aš atleidimą išgyvenau tik po metų“.

Kadangi Gintarei prireikė visų metų, visą tą laiką ji nuolat kartodavo atleidimo žodžius. „Tačiau, be abejo, to nedariau kiekvieną dieną – to ir nereikia. Pakartoji, kad atleidi, tada, kai prisimeni tave įskaudinusį žmogų ar situaciją, kai ji vėl sukelia skausmą. Pavyzdžiui, aš prisimindavau gal kartą per savaitę ir pakartodavau“, – aiškino G. Giraitytė-Jakobson.

Atleisti – tai ne pamiršti

Rengdama diplominį darbą jame išdėstytą medžiagą autorė taikė praktiškai savo gyvenime. Algirdo Kubaičio nuotr.
Rengdama diplominį darbą jame išdėstytą medžiagą autorė taikė praktiškai savo gyvenime. Algirdo Kubaičio nuotr.

Jaunos moters darbas buvo tarytum praktinis vadovas, nukreipiantis, ką daryti, norint išsigydyti tas žaizdas. G. Giraitytė-Jakobson sako – kiekvienas žmogus susiduria gyvenime su nuoskaudomis, ir jei skriaudėjui neatleidžiama, ta sielos žaizda griauna jo paties gyvenimą iš vidaus.

Klaipėdietė sako, kad yra dvi būdingos reakcijos, kaip reaguojama į įskaudinusį žmogų – arba nuoskauda ignoruojama, gyvenama taip, tartum nieko nebūtų nutikę, arba išliejamos neigiamos emocijos. Nė vienas kelias nėra teisingas. G. Giraitytė-Jakobson tvirtina, kad vienintelė išeitis – nuoširdžiai atleisti nuskriaudusiam. „Tačiau žmonės neteisingai supranta, kad atleisti, vadinasi – pamiršti, bet tai netiesa, – tuoj pat paaiškina. – Ir atleidęs žmogui prisimeni tuos įvykius ar aplinkybes, bet jos nebesukelia skausmo ir nebežeidžia“.

Kelią atleidimui užkerta jausmų ignoravimas

Rengdama darbą G. Giraitytė-Jakobson apklausė ir ne vieną sutuoktinių porą. Tyrimas atskleidė, kad poros dažniausiai pykstasi ir laiko nuoskaudas dėl įvairių smulkmenų – ne vietoje padėtų daiktų ir pan. Tačiau vyrai ir moterys į nuoskaudas reaguoja skirtingai. „Vyrai skausmą dažniau laiko širdyje, jį ignoruoja, elgiasi taip, tartum nieko nebūtų nutikę, nors iš tiesų yra neatleidę, – pasakojo G. Giraitytė- Jakobson. – Taip yra tikriausiai todėl, kad augdami, dar būdami berniukai, girdėjo, jog vyrai neverkia, todėl neišmoko išreikšti savo jausmų“.

Moterys, pasak pašnekovės, turi labiau išreikštas emocijas, todėl labiau moka įvardinti savo jausmus, nors pasitaiko ir uždarų moterų.

Neatleidimas supančioja

Moteris sako, kad tikinčiam žmogui išgyventi atleidimo suteikiamą vidinę laisvę gali būti lengviau, nes jis gali prašyti pagalbos iš Dievo. Tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad visi tikintieji gali atleisti lengviau. „Žmonės yra įvairūs – tiek krikščionys, tiek ne. Vieni turi nuoskaudų net iš vaikystės, kitais atvejais būna, kad įskaudinusio žmogaus jau nebėra gyvo, bet ir tada lygiai taip pat reikalinga jam atleisti. Tik tada ateina ramybė ir laisvė, – kalbėjo klaipėdietė. – Kol žmogus laiko nuoskaudą kito atžvilgiu, jis yra supančiotas neatleidimo grandinėmis – yra tartum vidiniame kalėjime. Ir tik atleidimas gali jį išlaisvinti iš tų grandinių“.

Pašnekovė dalijosi savo patirtimi, kad atleidimo prasmę suprasti krikščioniui padeda ir Viešpaties Jėzaus Kristaus pavyzdys: „Jis mums atleido mūsų nuodėmes. Ir dar kabėdamas ant kryžiaus tą pačią akimirką atleido jį nukryžiavusiems skriaudėjams, ištardamas: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

Ir krikščionybė, ir psichologija teigia, kad reikia atleisti nusikaltėliams. Algirdo Kubaičio nuotr.

Ir krikščionybė, ir psichologija teigia, kad reikia atleisti nusikaltėliams. Algirdo Kubaičio nuotr.
Ir krikščionybė, ir psichologija teigia, kad reikia atleisti nusikaltėliams. Algirdo Kubaičio nuotr.

„Atleidžiu sau“

„Kartais žmogus turi atleisti ir sau. Tai taip pat būna ne visada būna lengva. O daryti reikia tą patį, kaip ir atleidžiant kitam – įvardinti, kad atleidi sau, – aiškino portalo pašnekovė. – Tačiau ištarti žodžius: „Atleidžiu sau“ ar kitam reikia balsu. Nebūtina garsiai, bet būtinai juos reikia ištarti“.

Atleidžiant sau už kitam sukeltą skausmą yra ir kiti etapai – būtina atsiprašyti, jei tai įmanoma, įskaudinto žmogaus. Jei yra padaryta žalos, be abejo, būtina ir ją atlyginti.

Parengė:
Ligita Sinušienė
ligita@vlmedicina.lt

Šaltinis:
vlmedicina.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here