slfie
Foto: Bogdan Nosach

Kartais žmonės miršta. Štai prieš pusmetį ėmė ir pasimirė mano kolega. Labai sunku buvo susivokti, kodėl jo gyvenimas baigėsi taip, kaip baigėsi. Kodėl negalėjo baigtis visai kitaip, ne taip dramatiškai ir ne taip anksti. Visgi dar sudėtingiau buvo suvokti jo ,,draugų“ gedulingus pranešimus savo Fb sienose, pavyzdžiui: ,,Igori, be tavęs mano gyvenime lieka tuštuma“ arba šitas ,,Igori, man truks tavo draugystės“ arba dar ,,Igori, amžinai tave prisiminsiu, tu amžiams lieki mano širdyje“. Oho! Skaitau tokius pareiškimus ir įžvelgiu du įdomius faktus:

1) pirmas, gautųsi, kad kai Igoris visiškai vienas merdėjo savo ankštame bute, visi dabar taip širdingai gedintys draugai buvo trumpam išvykę? Arba dar tada jie nebuvo jo draugais?
2) antras, visi gedintieji turi ekstrasensorinių gebėjimų ir gali Fb pranešimais bendrauti su anapusiniu pasauliu. Ir dabar Igoris sėdėdamas ant spindulingo debesies krašto su dideliu džiaugsmu skaito, koks svarbus jis buvo visiems jį pažinojusiems. Koks geras, pasirodo, buvo žmogus ir koks mylimas.

Pagalvojau tuomet, kad jei gali kiti, galiu ir aš. Pasiskaičiau ,,Išsamią komunikacijos su Analipilin išėjusiais metodiką“ ir pasirinkau telepatinį rašymą. Štai ką gavau. Tiesiai iš Igorio:

Laiškas mieliems draugams ir kolegoms,

Dabar, kai jau manęs nebėra, noriu jums padėkoti. Kiekvienam asmeniškai ir visiems kartu. Man jūs visi ir kiekvienas iš jūsų buvote svarbūs, dažnai apie jus galvodavau. Suprantu, kad per savo keistumus ne visuomet būdavau vertas jūsų dėmesio, bet buvau tiek įkyrus ir atkaklus, kad visgi gaudavau tai, ko man labiausiai reikėjo. Ačiū visiems, kurie su manimi bendravo ir neatstumdavo. Atsiprašau, iš tiesų buvau įkyrus… Bet man taip svarbu būdavo su bet kuriuo iš jūsų susitikti ir papasakoti, kaip man sekasi. Nors dažniausiai nesisekdavo…

Apie tai stengdavausi nekalbėti. Norėjau kad jūs žinotumėte tik apie mano sėkmes ir apie daugybę planų ateičiai, kuriuos nuolat kurdavau. Turbūt pastebėjote, kad visuose mano planuose buvote ir jūs? Norėjau dirbti kartu su jumis, norėjau priklausyti jūsų tarpui. Stengiausi kaip įmanydamas. Žadėdavau gauti pinigų ir pastatyti didžiulį institutą, kuriame mes visi galėtume dirbti kartu. Žinau, kad nebuvau vertas jūsų bičiulystės… Mačiau, kaip iš manęs juokdavotės. Visą gyvenimą ieškojau sau vietos po saule, arba bent vienos moters, kuri mane mylėtų, bent kelių draugų, kuriems aš būčiau svarbus.

Turbūt prisimenat, kaip atvažiuodavau pas jus ir piršte piršdavau jums savo draugystę, vis kviesdavau atvažiuoti aplankyti mane Maskvoje. Ir ko tik nežadėdavau… Ir butą nemokamą ir ekskursijas po Rusijos sostinę, ir įdomias pažintis… Gal tik vienas kitas rimtai išklausydavo, vienas ar du iš jūsų buvo net atvažiavę. Buvau be galo laimingas, pripirkau du šaldytuvus įvairiausių skanėstų, užleidau savo lovą; stengiausi kiek įmanydamas, kad tik nesipainiočiau po kojomis. Žinoma, nebuvau toks naivus ir žinojau, kad pavyko man juos atsivilioti, tik pažadėjus naujas profesines galimybes. Žinojau, kad tiesiog taip, tiesiog iš draugiškumo man, niekas nevažiuos. Bet man ir tai buvo dovana!

Dar noriu padėkoti toms moterims, kurios prasidėdavo su manimi. Buvau dėkingas net už tai, kad kartu su manimi nusipaveiksluodavo. Nesijaučiau vertas nė vienos iš jų, neturėjau ką joms duoti. Anksčiau ar vėliau jos tą suprasdavo ir mane palikdavo. Bet vis tiek esu dėkingas. Net ir už tas trumpas pažintis, kai jausdavausi kažkam įdomus ar reikalingas.

Toks dėkingas, kad kiekvieną stengdavausi bent trumpam aplankyti, kiekvienam atveždavau lauktuvių (suprantu, kad iš tiesų niekas manęs nelaukė): po mažą suvenyrą, ar knygą kokią, ar šventintą žvakelę. Žinau, kad tie daikčiukai menkaverčiai ir įtariu, kad juos išmesdavote, vos man išėjus, bet man buvo svarbu ateiti ne tuščiomis rankomis. Norėjau ir aš kažką duoti…

Džiaugdavausi dėl jūsų visų. Kad sekasi darbe, kad šeima pagausėjo, kad tėvų sveikata pasitaisė. Bandydavau padėti, kaip tik galėdavau, prisimenu, tai informacijos kokios atsiunčiu, tai paskambinu pasiteirauti, kaip ten ta operacija praėjo… Fb ką nors pakomentuodavau. Vis stengdavausi ką nors gražaus, mielo parašyti, ką būčiau norėjęs ir pats gauti… Suprantu, kad jums aš buvau nelabai svarbus, o gal ir visai nesvarbus. Nelabai man kas ir skambindavo. Bet man vis tiek buvo gera įsivaizduoti jus savo draugais. Prisimenu, kaip kiekvienam mūsų susitikimui ruošdavausi su dideliu džiaugsmu. Kuo anksčiau stengdavausi pranešti, kad atvykstu, prašydavau skirti man bent pusvalandį, kad lauktuves galėčiau perduoti ir bent kiek apie save papasakoti. Žinojau, kad jums neįdomu, bet man to taip reikėjo…

Dėkoju visiems, mane prisimenantiems. Visada jūsų „хороший товарищь“.

Dabar viskas būtų lyg ir gerai. Mes apsikeitėme pranešimais ir žygiuojame toliau. Taip ir žygiuočiau, jei ne ramybės neduodantis visai profesinis klausimas: kokioje miglų migloje, rūko rūke turi mirkti žmogaus sąmonė, kad jis ant savo Fb sienos rašytų mirusiam žmogui atsisveikinimo laišką? Ir kodėl tie žodžiai, na niekaip nesirašo, tuomet, kai tas žmogus dar yra gyvas? Kodėl empatijos ir širdingumo priepuolis užgriūva tik tada, kai ,,adresatas nepasiekiamas arba yra už ryšio zonos ribų“? Ir kodėl laiko atsiranda tik dabar, kai kyla noras pavirkauti ant savo Fb sienos.

Tenka imtis dar vienos knygos – ,,Psichoanalitinė diagnostika“. Čia skaitau apie narcistinį asmenybės sutrikimą: ,,Nepaisant to, kad narcizinio asmens pusiausvyrai būtini kiti žmonės, jo poreikis gauti paramą savivertei nepalieka energijos kitokiam santykiui, nei naudoti juos kaip savasties objektus ar narcizinius plėtinius“ (N. Mc. Williams). Išverčiu į buitinę kalbą: kai narcizinis susirūpinimas savo įvaizdžiu tampa vieninteliu gyvenimo tikslu, kiti žmonės būna reikalingi tik tam, kad tuo įvaizdžiu pasigrožėtų arba pasitarnautų kaip priemonė tam įvaizdžiui patobulinti. Tuomet pažįstamo žmogaus mirtis tampa tinkama situacija parodyti pasauliui savo širdies jautrumą, o kaimyno nelaimė – pademonstruoti savo gailestingumui. Kiti žmonės tampa narcizo asmenybės priedėliais, jo paties vertės ir tobulumo iliustracijomis. Todėl žmonės santykyje su narcizu neretai jaučiasi nuvertinti, nereikšmingi, nematomi, išnaudoti. ,,Taigi, liūdniausia narcizinės tendencijos kaina – sutrikęs gebėjimas mylėti“ , – rašo prof. N. Mc. Williams.

Troškimas turėti artimus santykius yra, o gebėjimo mylėti nėra. Nes meilė yra veiksmas, aktyvumas, rizika atsiverti, apsinuoginti, būti pažintam. ,,Narcizas neleidžia sau rizikuoti, nes narcizinės struktūros žmonės vidujai nujaučia savo psichologinį pažeidžiamumą. Jie baiminasi sugniužti, staiga netekti savigarbos arba vidinės darnos, netikėtai pasijusti niekuo, užuot buvus kuo nors“ (Goldberg, 1990).

Narcizo monologas:
Kai mano veidas spinduliuoja atjautą ir gailestingumą – aš toks gražus! O ,,Veidaknygė“ su mano jautrią širdį liudijančiais pranešimais – juk tokia nuostabi!? Kaip dabar paprasta pasigrožėti savo atvaizdu: nebereikia dienų dienas klūpoti prie lygaus ežero paviršiaus, užtenka įsijungti Fb ir štai, prašom, – mano nuostabiai jautraus, aktyviai artimo sunkumus atjaučiančio žmogaus veidas.

Ei, mano draugai, ar matote kaip aš kenčiu? ,,Palaikinkite“ prašau, mano gedulą dėl artimo draugo mirties, su kuriuo paskutinį kartą mačiausi gal prieš kokius penkis metus ir jau seniai išbraukiau iš lankytinų asmenų sąrašo. Bet vis tiek… Kiekvienas jūsų ,,Patinka“ kaip balzamas ant mano kenčiančios širdies.

Oi! Vargšai prancūzai… Ar visi matote, kaip aš dėl jų išgyvenu? Jų tragedija taip palietė mano širdį, kad net googl‘e sugaišau pusvalandį, kol radau prancūzišką vėliavą, juodu kaspinu perrištą. Ar matote? Aš dabar nebe aš, o gedulo dėl įvykių pasaulyje įsikūnijimas…

Kas, kad nerandu to laisvo pusvalandžio aplankyti savo nusenusio kaimyno. Įtariu, kad jis jau seniai nematė kaip šviežia duona atrodo, bet čia ne mano problema. Turi sūnų! Pats kaltas, kad sūnus toks netikęs pasitaikė. Užlekia vieną kartą per mėnesį su savo blizgančiu bemsu ir pilnu Maximos maišeliu, ir įsivaizduoja, kad tėvui turi to užtekti.

Nerandu to laisvo pusvalandžio ir savo taip vadinamai draugei. Ir vėl, matyt, vyras prilupo, kad skambino vakar taip vėlai. Įsivaizduoja turbūt, kad po darbo man nereikia pailsėti. Gėda buvo nepakelti. Tai viena ausimi jos klausiausi, o kita – TV. Tokią įdomią laidą rodė, kaip Afrikoje vaikams reikia padėti. Taip sugriebė už širdies. Net apsiašarojau. Paaukojau ir aš tuos du eurus. Negi gaila?

Na, nupirkčiau aš už tuos 2 eurus kaimynui batoną, ar kas bent ačiū pasakytų? Dar atlėks sūnus su priekaištais, kad landžioju, kur nereikia. Bet self‘is tai geras gautųsi – aš, senis ir batonas! Daug like‘ų surinkčiau. Gal ir apsimoka tada. Nors ne. Pasaulinės problemos svarbiau! Einu dar Delfį paskaitysiu, gal ką pakomentuoti reikia…

Sakoma, kad kiekvienas gyvena pagal savo vertybes ir turi tam teisę. Atrodytų gražu, kad žmogui, su ryškiai išvystytu kosmopolitišku neabejingumu, rūpi ne tik jo kiemas, bet ir viso pasaulio skauduliai. Gražu, kad ir širdį jam skauda ne tik dėl savo vaikų, bet ir dėl Afrikos. Atrodytų, didelė širdis, platus mąstymas… Bet kodėl tada, kuo platesni jautrumo ir rūpesčio užmojai, tuo daugiau apleistų žmonių šalia mūsų narcizų kaupiasi?

Grįžkime prie narcizo ypatumų. Narcizinė charakterio sankloda lemia kelis dalykus: poreikį būti tobulam, poreikį, kad tą tobulumą įvertintų kiti ir nerealius grandiozinius tikslus. Narcizui nieko nėra baisiau, kaip būti sugėdintam ar sukritikuotam. Todėl, jei kas bent žodeliu užsimintų apie jo negebėjimą mylėti, jis tuojau pat tą gebėjimą suorganizuotų.

Narcizo meilė artimui. Pabandymas
Pirmadienis. Drungna pavasario popietė. Genama kuo nuoširdžiausio pasiryžimo mylėti savo artimą ir kuo tikriausio ketinimo tą visiems parodyti, keliauju miegamojo rajono betoniniais labirintais. Aplankysiu, galvoju, savo tetą, gėlių nunešiu, net lankstą dėl to iki gėlių kiosko padariau. ,,Pamylėsiu“, kaip sakoma, seną žmogų savo dėmesiu. Širdis pakylėta, einu ir jaučiu, kaip spinduliuoju nuo savo pačios gerumo. Prisiverčiau aplankyti Eugeniją! Žmogui džiaugsmo suteiksiu, juk ne kasdien pas ją kas užsuka. Žinau, kad dienų dienas murkso sau viena namuose, sunkiai bepaeina, o iš penkto aukšto iš vis neįsivaizduoju kaip pati nulipa. Visos jos buvusios draugės ne ką sveikesnės arba iš vis jau pasimirę. Kiek jai dabar? Turėtų būti kokie aštuoniasdešimt trys. Kai paskutinį kartą matėmės, šventėme jubiliejų. Jau tada sunkiai judėjo. Senatvė…
Tvirtai gniauždama vienoje rankoje geltonų gėlių puokštę (ji tik geltonas mėgsta), kitoje krepšį su sausainiais ir obuoliais, – spaudžiu durų skambutį. Laukti tenka ilgai. Pro akis prabėga visi kriminalinėse kronikose matyti vaizdai apie rastus negyvus, kiek jau pabuvusius kūnus, kai išgirstu sunkų šlepsėjimą. Durys prasiveria lėtai ir tik per menką plyšį. Atsargiai braunuosi pro pravertą plyšį, apsiginklavusi keliais decibelais pagarsinta malonybių tirada: ,,Teta, čia aš! Kaip tavęs pasiilgau, nusprendžiau aplankyti, seniai bemačiau!“. Mano entuziazmo kreivė, gėlių kioskelyje pasiekusi aukščiausiąjį euforijos tašką, pamažu ima leistis žemyn. Užteko vien pro durų plyšį tvokstelėjusio kvapo. Priplėkusio pelėsių, dulkių, retai prausiamo žmogaus kūno, nosį riečiančio tvaiko, su pamažu beatsiskleidžiančia turtinga aromatų puokšte: rūkalų, odekolono, kiaušininės su spirgučiais, česnakų…
Tenka susiimti. Savo uoslės pateiktą informaciją ir išvadas nugrūdu į tolimiausią sąmonės kertę. Juk ne tai svarbiausia! Svarbiausia, mylėti savo artimą. Priminiau sau, dėl ko čia atėjau. Atsargiai žvilgteliu į tą savo artimą. Na ką gi, kaip ir reikėjo tikėtis, tai, ką pamatau, taip pat tenka grūsti į tolimą sąmonės pakraštį. Arba dar geriau iš vis pamiršti. Giliai atsidūstu… Įsakau sau nekvėpuoti, nematyti, tik klausytis. Klausausi… ,,Ko taip ilgai ėjai? Laukiu jau nuo dešimtos ryto. Sumuštinių padariau, arbata jau atšalo. Ne tas tau galvoj, ko čia pas tą senę skubėti, savi reikalai svarbiau. Visi dabar vienodi. Tik savęs žiūri, o ką mes seniai, kuo greičiau pasimirsim, tuo lengviau atsikvėpsit visi. Kiurksau čia dienų dienas viena, niekas neužeina, niekas neprisimena. Kam aš reikalinga? Kai sveika buvau, stipri, tai dar prisimindavo. O dabar… Kam čia su ligoniu vozotis.“ Įdėmiai klausausi laukdama menkiausios pauzės. Kai tik tetulė sustoja atsikvėpti, staigiai pašoku ir einu ,,plautis rankų“. Tai išlošiu laiko nuraminti kylantį pasibjaurėjimą ir kitus intensyvius jausmus, nieko bendro jau nebeturinčius su mano ,,Mylėk savo artimą“ misija. Rankas plaunu ilgai. Šluostytis į įtartinos ornamentikos rankšluostį nedrįstu, todėl intensyviai mojuoju rankomis, kad apdžiūtų. Papildomos minutės leido suvokti, kad nieko nebus su ta mano dėmesinga meile, gal geriau imsiu ir konkrečiai kuo nors jai padėsiu. Maloniai pabūti nepavyks, pasikalbėti, panašu, irgi.
Kol sugalvosiu, kaip savo naujai užgimusią meilę artimui išreikšti šitam konkrečiam artimui, sėdu gerti atšalusios arbatos. Stengiuosi nematyti nei puodelio, nei arbatos, kad dar kartą neįžeisčiau atidžiai mane stebinčios šeimininkės ir kad netektų klausytis dar vieno emocingo monologo apie šiuolaikinio jaunimo išpuikimą. Bet čia kaip su pasiūlymu negalvoti apie baltą beždžionę. Kad ir kaip stengiuosi, akis pastebi visas puodelio dėmes ir ratilus, įdėmiau pažvelgus galima būtų nuskaityti visą puodelio tarnystės istoriją. Iš šio puodelio buvo gerta kava, kava su kondensuotu pienu, mėlynių kompotas, arbata (sprendžiant pagal ratilų spalvą, juodoji). Aviečių sėklytės tvirtai prilipusios pačiame dugne, net nauja, man paruoštos arbatos porcija, jų neišjudino. Matyt seniai ten tūno…
Didvyriškai gurkšnoju šaltą, prieš penkias valandas darytą, arbatą, stengiuosi nematyti šeimininkės veido išraiškos ir šiaip pernelyg stengiuosi nesižvalgyti. Susitelkiu į savo vidinę kovą tarp realaus noro, kuo greičiau iš čia dingti ir tarp teorinio pasiryžimo, išmokti mylėti savo artimą. Staiga gimsta išganinga mintis: ,,Nagi sutvarkysiu aš jai butą! Išplausiu indus, langus, grindis, užuolaidas… Gal net jos pačios drabužius parsinešiu namo ir išskalbsiu.“ Atsargai žvilgteliu į surukusį, nuo senatvės ir nikotino papilkėjusį veidą, tarsi norėčiau pasitikrinti, kiek realus mano sumanymas. Ar leis teta Eugenija taip savo meilę jai išreikšti? Imu abejoti. Žvilgsnis apsiblausęs, antakiai piktai suraukti, lūpos tvirtai sučiauptos. Atrodo, kaip keršto angelas, stovintis su kalaviju ties mano pajuodusia sąžine ir laukiantis dar bent vieno neteisingo žingsnio ar neatsargiai ištarto žodžio, kad turėtų pretekstą galutinai pribaigti.
Lemenu atsargiai rinkdama žodžius: ,,Tetule, pagalvojau čia aš… Turiu dabar daugiau laisvo laiko… Tai gal, sakau, jei tu nieko prieš, gal norėtum… Galėčiau tau padėti kiek pasitvarkyti!“
Atrodo, išmušiau savo ,,angelą” iš vėžių. Žioptelėjo, įtariai nužvelgė, tarsi negalėdama apsispręsti įsižeisti, dar kartą mane paauklėti ar sutikti su pasiūlymu. Sulaikiusi kvėpavimą laukiu.
– Tai tu manai, kad aš pati nesugebu? Ką, tau pas mane nepatinka? Nešvaru, matai, poniai? – pagal kylantį balso toną, sprendžiu, kad ir vėl įsižeidė.
– Ne, ne… Tik šiaip pagalvojau, kad gal tau sunku jau vienai, tiek daug tvarkytis, gal pavargsti… – nežinau kaip dabar išsisukti, nes ji pernelyg teisi.
Pati save stebiu ir žaviuosi, kaip mano meilė artimui puikiai dera su veidmainyste. Ima pykinti. Nuo kvapo, nuo vaizdo ir nuo savo baimės pasakyti kažką iš tiesų sąžiningo. Noras padėti pamažu nyksta. Sklaidosi kaip užpūstos žvakės dūmas. Labai jau trumpai degė mano meilės artimui žvakė. Žiūriu dabar į savo tetą ir aiškiai suvokiu, kad nenoriu aš jai padėti. Ir mylėti aš jos nenoriu. Misijos pabaiga!
Tylėdama išsiplaunu savo puodelį ir greitai greitai, murmėdama kažką apie savo skubius reikalus ir svarbius susitikimus atbulomis traukiuosi link durų: ,,Taip taip. Dar užbėgsiu. Būtinai! Kai tik galėsiu. Nepamiršiu. Jei ko reikės, būtinai skambink. Atlėksiu. Kai tik reikės… Ačiū už arbatą. Ne, sumuštinių neimsiu, nesu alkana…

Ši patirtis atskleidžia dar kelis narciziško charakterio ypatumus: narcizas savivertė nuolat svyruoja tarp savo grandioziškumo suvokimo ir menkavertiškumo, taip pat jis labai kritiškas ir be galo susirūpinęs, kaip jis atrodys kitiems. Taip susirūpinęs kitų vertinimu, kad geba nepaisyti net savo poreikių ir jausmų. Jau geriau gerti arbatą iš prišnerkšto puodelio, nei pasirodyti nemandagiam. Būsi netobulas – negausi meilės! Tokia gyvenimiška logika remiasi narcizas ir stengiasi, stengiasi. Darydamas kažką dėl kitų jis siekia patvirtinimo, kad yra geras. Ir tai nėra lengvai realizuojama misija, nes realūs veiksmai realiuose santykiuose kupini rizikos būti demaskuotam arba mažų mažiausiai sukritikuotam. Todėl kažko darymas dėl kitų narcizus labai vargina. O štai internetinė erdvė – didelis palengvinimas. Čia pasidaryti tobulu ir mylinčiu nėra taip sunku. Čia narcizo mielaširdystė gali virsti pasaulinio masto rūpestingumu. Su daugybe liudininkų ir palaikančiųjų.

Yra manančių, kad narciziškumas įgauna epidemijos mąstą. Teigiama, kad žmonių, kuriems būdingi narcistinės asmenybės bruožai (E. Jonesas juos aprašė dar 1913 m.): ekshibicionizmas, atsitraukimas, emocinis neprieinanmumas, fantazijos apie visagalybę, savo kūrybiškumo pervertinimas ir polinkis kritikuoti, – vis daugėja. W. Reichas dar prideda: savimi pasitikintis, arogantiškas, energingas, darantis įspūdį savo laikysena, bet kurį gresiantį puolimą atremiantis puolimu.

Socialiniai tinklai, tarp jų ir Fb, labai palanki terpė visoms šioms savybėms gyvuoti ir skleistis. Pamažu įvaizdis išstumia esmę, ir tai, ką Jungas (1945) vadino persona (pasauliui rodoma savasties dalis), tampa gyvesniu ir patikimesniu dariniu nei tikroji žmogaus asmenybė (N. Mc. Williams). Ir sėdi tuomet priešais kompiuterio ekraną šiuolaikinis narcizas ir stebi savęs vaizdą lygiai taip pat, kaip anuomet lygaus ežero paviršiuje… Ir lygiai taip pat merdėja iš tikrumo ilgesio, rašydamas širdasopio kupinus laiškus mirusiems draugams arba nelaimės ištiktiesiems kažkur Naujojoje Zelandijoje.

Psichologė Lina Vėželienė | gyvojipsichologija.lt