Skausmo terapija ir kentėjimo rinka TV laidose

0

Pirmojoje išimtinai lietuviškai popkultūrai skirtoje sociologinėje studijoje Artūras Tereškinas rašo: “Pasakyk, kokias laidas žiūri, ir aš pasakysiu, kas tu.”

Galima teigti, kad Lietuvoje vyrauja neigiamas požiūris į popkultūrą, jį galima apibendrinti šitaip: masiškai gaminamos kultūrinės prekės – neautentiškos, banalios, pernelyg paprastos ir grįstos neįmantriomis stilistinėmis formulėmis.

Popkultūra manipuliuoja masėmis naudodama šoką, kartojimąsi ir geidulį. Laikui bėgant, ši dirbtinė realybė užtemdo žiūrovo protą taip, kad tampa sunku atskirti meilę nuo aistros, švelnumą nuo smurto, save nuo kitų. Popkultūra kaip narkotikas veikia mases; ji apgauna ir padeda pabėgti nuo įgrįsusios kasdienybės. Apsvaigęs nė nepajusi, kaip praėjo gyvenimas. Stebėdami įžymybių ir žvaigždžių gyvenimus, net nepastebime, kad taip ir netapome tomis žvaigždėmis patys.

dirbtine-tikrove

Televizija dažnai vadinama “Terapijos mašina”, ji laikoma viena iš svarbiausių institucijų, dalyvaujančių šiuolaikinės visuomenės terapiniuose procesuose. Ji – tarsi psichoanalitikas, kuriam tiek laidų dalyviai, tiek žiūrovai išsako intymiausias savo gyvenimo paslaptis.

Medijų teoretikai pastebi atsirandančią naują intymumo kultūrą, siejamą su “faktine televizija” ir jos žanrais, tokiais kaip pokalbių laidos, dokumentinės muilo operos ar realybės šou.

Faktinė televizija paprastai apibūdinama kaip subjektyvus, autobiografinis ar išpažintinis išraiškos būdai, pasakojamos intymios nusikaltimų, nelaimingų įvykių, ligos ar “iškrypimų” istorijos. Papasakok, jei tau nutiko kažkas blogo, ir kartu išgyvenk tragedijas ir melodramas su tais, kurie jose murkdosi! – toks galėtų būti šios televizijos moto. Skundas, išpažintis, nesėkmės, nelaimė – visa tai veikia kaip terapija nehigieniško psichologo – televizijos – ekrane.

Faktinė televizija daugina sekimo, slapto stebėjimo, apkalbų ir gandų malonumus. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad tarkim pokalbių laidų ištakas galime atrasti tokiose senesnėse kultūrinėse formose kaip keistuolių pasirodymai (freak shows), cirkas ar karnavalai.

Pokalbių laidose siekiama panaikinti asmeninius skirtumus, suburti auditoriją po bendra aukos vėliava ir visai nesvarbu ar tos aukos esamos, ar tik potencialios. Kentėjimo išviešinimas – itin svarbi šou strategija. Kentėjimas sujungia tiek dalyvaujančius pokalbių laidose, tiek žiūrovus.

Skausmo ir kentėjimo vaizdinys suartina mus vienas prie kito, kentėjimo vaizdinys buvo ir tebėra vienas esminių formuojant ir palaikant globalų sąmoningumą.

Bėdos ir vargas paverčiami prekėmis. Egzistuoja kentėjimo rinka, kurioje buvimas auka ir kenčiančiuoju superkami. Kentėjimas paverčiamas gerai parduodama preke. Aukų katalogas begalinis…

Klasikinėse pokalbių laidose, tokiose kaip, pavyzdžiui, “Oprah Winfrey šou”, pokalbį sudaro trys kalbėjimo formos: dalyvių autobiografinės istorijos, analitiniai ekspertų pasisakymai bei laidos vedėjo ir auditorijos komentarai.

Vargstantieji iškelia į viešumą savo bėdas, o šio pasaulio galingieji mosteli burtų lazdele ir visus sunkumus išsprendžia, taip dar labiau sustiprindami savo autoritetą ir įteigdami masėms mintį, jog savo jėgomis čia jie nieko neišspręs, o tik dėką jų, galią turinčių.

Kita vertus, jau paminėtas O. Winfrey laidas, iš panašios šio žanro produkcijos skyrė tai, kad Oprah dažnai skausmo ir kentėjimo kupinus studijos dalyvių pasakojimus siedavo su savo asmenine patirtimi. Be to, šalia skausmingo pasakojimo žiūrovas išgirsdavo ir sėkmės istoriją, kaip herojui pavyko savo bėdas išspręsti, sutvirtėti ir įgavus išminties pasukti nelaimės įvykius teigiamai.

Pagal:
Artūras Tereškinas (2013). POPkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai. Kaunas: Kitos knygos. 27-48 psl.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here