Skyrybos vaiko akimis

0 (0)

Lietuvoje kiekvienais metais išsiskiria apie 10 tūkst. porų. Tėvų skyrybas daugelis vaikų išgyvena kaip didžiulį sukrėtimą. Neretai jau būdami suaugę atvėrę psichoterapijos kabineto duris nesulaiko ašarų prisimindami, ką teko patirti. Tuomet jų lūpomis kalba tie maži įskaudinti vaikai, susipainioję ir nesuvokiantys savo jausmų, net ir po dvidešimt metų bandydami išspręsti lojalumo konfliktą.

Skirtis ar bandyti išsaugoti šeimą dėl vaikų?

Sunku įsivaizduoti, kaip turi jaustis maža mergaitė, negalinti dvejus metus po tėvų skyrybų matytis su tėvu, nes, pasak jos mamos, tėvas jas paliko, išdavė, pasirinkdamas kitą moterį ir jos vaikus. Dar ir dabar ji, jau pati būdama mama, bendrauja su tėvu paslapčia, nes mama tam nepritaria.

Pamenu ir kitą liūdną jaunos moters pasakojimą apie despotą alkoholiką tėvą, kurį teko kęsti, kol suaugo ir tapo nepriklausoma. Kad ir kaip ji mamos prašė skirtis, mama negalėjo priimti tokio sprendimo. Gal iš baimės, gal iš pasiaukojimo, tačiau ji neapsaugojo savo mažos mergaitės ir nesukūrė jai saugesnės aplinkos. Deja, ji tikrai nematė nerūpestingos vaikystės, nekeliavo su visa šeima atostogauti ir jos prisiminimuose taip trūksta to, ką visų pirma ir suteikia šeima, – saugumo, meilės, pasitikėjimo savimi ir pasauliu.

Nėra lengva atsakyti ieškančiosioms atsakymo, skirtis ar ne. Be galo sunku priimti tokį sprendimą. Apima kaltės, atsakomybės, pasimetimo jausmai, nežinios baimė. Tai, kad tenka išsižadėti darnios šeimos idėjos ir matyti, kaip tai paveikia vaikus, gali it kirminas nepaliaujamai graužti iš vidaus. Tiesa ta, kad kartais tai neišvengiama. Kad ir kaip norėtųsi vaikus apsaugoti nuo įvairių gyvenimo negandų, deja, to padaryti negali, bet gali padėti jiems įveikti sunkumus, su kuriais jie susiduria.

Kaip vaikas išgyvena skyrybas?

Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems sunkiausias pradinis skyrybų laikotarpis. Tai didelis sukrėtimas visiems šeimoms nariams. Suaugusieji tuo metu dažnai yra labai pažeidžiami ir yra mažiau pajėgūs pasirūpinti vaikais. Todėl labai svarbu pasirūpinti savimi ir atgauti vidinę pusiausvyrą. Šią situaciją būtų galima palyginti su avariniu lėktuvo nusileidimu, kai turi prisiminti, kad pirmiausia reikia uždėti deguonies kaukę sau, o po to tik vaikui, nes kitu atveju negalėsi jam padėti.

Jei šeimoje atvirai nebuvo konfliktuojama, vyravo gana darni atmosfera, žinia apie skyrybas gali būti labai netikėta, sukrečianti. Tikėtina, kad tada vaikų emocinės ir elgesio reakcijos bus stipresnės. Kitaip reaguos vaikai, kurie nuolat gyveno nesantaikoje ir susidūrė su destruktyviu, priešišku tėvų elgesiu. Tai jiems nėra taip netikėta ir gali kelti net palengvėjimo jausmą, nes nebeteks dalyvauti nuolatiniuose konfliktuose. Tačiau bet kokiu atveju tai labai didelis pasikeitimas jų gyvenime. Ypač kenčia tie vaikai, kurie yra įtraukiami į tėvų tarpusavio santykius ir kuriais yra manipuliuojama, suvedinėjant asmenines sąskaitas. Jie tampa tarsi santykių įkaitas ir neretai jaučiasi turintys prisiimti atsakomybę, kuri per sunki jų pečiams.

Kaip pasakyti?

Ką sakyti vaikui? Ar jam palengvės, jei jis žinos skyrybų priežastis? Šie klausimai iškyla, jeigu susidūrei su šia krize. Vaikui svarbu, kad tu suprantamai paaiškintum skyrybų priežastis ir jis turėtų galimybę išgirsti atsakymus į jam rūpimus klausimus. Net ir mažiems vaikams reikia pasakyti jiems suprantama kalba apie tai, kas nutiko. Geriausia, kad tai galėtumėte pranešti abu kartu. Pabrėžkite, kad šis sprendimas yra niekaip nesusijęs su vaiku ir kad jis nepraranda vieno iš jūsų, yra mylimas abiejų. Deja, pasakydami jūs tikriausiai nenumalšinsite vaiko skausmo, bet tikrai suteiksite daugiau aiškumo ir saugumo paaiškindami, kas nutiko ir kaip jūs gyvensite toliau. Nežinia suteikia dar daugiau sumaišties jau ir taip sumišusiam jo pasauliui.

Vaikai į skyrybas reaguoja skirtingai

Gana tipiška reakcija susidūrus su žinia apie skyrybas neigimas, kai vaikas nepriima žinios apie skyrybas palaikydamas viltį, kad šeima neiširo, ir tikėdamasis, jog tėvai susitaikys.

Vaikai, išgyvenantys tėvų skyrybas, pasijaučia labai nesaugiai, todėl gali suintensyvėti įvairios baimės, tokios kaip tamsos, atsikyrimo, ligų baimė, baimė pasilikti vienam, baimė, kad kas nors nutiks vienam iš tėvų, gali atsirasti miego sutrikimų. Kai kurie vaikai gali rodyti stiprius pykčio ar priešiškumo jausmus, kitiems labiau pasireikš liūdesys, prislėgta nuotaika, įvairios somatinės reakcijos (dažni galvos, pilvo skausmai, virškinimo sutrikimai). Vaikų patiriami pokyčiai paveikia įvairias jų gyvenimo sritis. Tai gali turėti įtakos jų akademiniams pasiekimams, sumažinti mokymosi motyvaciją, paveikti santykius su bendraamžiais, lemti įvairias emocines reakcijas ar elgsenos pasikeitimus.

Jaunesnio amžiaus vaikai yra lengviau pažeidžiami ir turi mažiau išteklių, padedančių atsigauti po skyrybų. Taip yra dėl to, kad jie yra labiau priklausomi nuo suaugusiųjų, jiems sunkiau išreikšti savo būsenas žodžiais ir gauti aplinkinių palaikymą. Tokiems vaikams sunkiau suvokti skyrybų priežastis ir įvykusių pokyčių pasekmes. Jie turi mažiau išplėtotus santykius už šeimos ribų, todėl gali sulaukti mažiau palaikymo iš kitų. O vyresni vaikai gali savo išgyvenimais dalintis ir sulaukti paramos už šeimos ribų. Jie atsikvepia užsiimdami mėgstama veikla, bendraudami su bendraamžiais, įsitraukdami į įvairią organizacijų veiklą.

Sušvelninti kančią

Svarbu, kad vaikas po skyrybų turėtų galimybę bendrauti su abiem tėvais, jausti abiejų rūpestį bei meilę (išimtis, kai vaikas patiria tėvų smurtą). Vaikas neturėtų tapti tėvų santykių įkaitu, juo neturėtų būti manipuliuojama ar nuteikinėjama bandant patraukti savo pusėn.

Tinkamai, atsižvelgdami į vaiko amžių, paaiškinkite, dėl ko nusprendėte skirtis. Būtinai atsakykite į jam kylančius klausimus. Venkite tokių pasakymų: „taip bus geriau visiems“, „nebegaliu daugiau taip gyventi“, „mama (tėtis) mus išdavė, susirado geresnę šeimą“ ir t. t. Tokie pasakymai atspindi tavo ar vyro sunkią būseną, tačiau vaikas, girdėdamas juos, gali jaustis atsakingas už tai, kas vyksta, o tai jam nepadės susitaikyti su pokyčiais.

Stenkitės, kad susidūrus su skyrybomis vaiko gyvenime būtų išlaikomas pastovumas. Jei įmanoma, nekeiskite gyvenamosios vietos, mokyklos, veiklos. Įprastas gyvenimo ritmas padeda lengviau priimti pokyčius, kurie yra neišvengiami. Turite neužmiršti skirti dėmesio ir kitiems vaiko rūpesčiams.

Svarbu prisiminti, kad galite susidurti su įvairiomis vaiko reakcijomis (pykčiu, liūdesiu, baimėmis, nerimu). Skyrybų pradžioje šios reakcijos adekvačios ir nereikėtų pulti į paniką. Tačiau jei tai užsitęsia ir vaiko savijauta negerėja, neignoruokite to, verčiau pasikonsultuokite su specialistais.

Išgyvenant skyrybų krizę būtina pasirūpinti savimi, kalbėtis apie savo nuoskaudas su artimais žmonėmis, specialistais, kurie padėtų greičiau grąžinti psichologinę pusiausvyrą. Venkite išsipasakoti, išsilieti vaikams, nes tai jiems per sunku. Kad ir kokie supratingi jie gali atrodyti, jie neturi tapti nuolatiniais klausytojais ir guodėjais.

Mama nelygu tėčiui

Kai konfliktai ir nesantaikos aistros aprimsta, ateina laikas susitarti, kaip bus dalinamasi vaiko globa. Gerai, jei pavysta sklandžiai susitarti, ir vaikas gali bendrauti su abiem tėvais gana lanksčiai derinant grafikus. Tačiau jei tėvams nepavyksta susitarti, neretai tenka ieškoti pagalbos.

Dar svarbu, kad būtų atsižvelgiama į vaiko amžių ir poreikius. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis turi augti ramioje aplinkoje, kurioje sukiojasi vis tie patys žmonės. Nors tėtis gali pasirūpinti vaiku ir patenkinti jo poreikius: pakeisti sauskelnes, pamaitinti, tačiau tyrimai rodo, kad mažylis būtent su mama jaučiasi saugiausiai. Mokslininkas E. Lambas (1983 m.) savo tyrimais atskleidė, kad švedų vaikai, kuriais rūpinosi tėvas (dėl mamos profesijos), neįprastose, įtampą keliančiose situacijose paguodos bėgdavo ieškoti pas mamą, nors kasdien jais rūpinosi tėčiai. Tai lemia išskirtinis vaiko ir mamos santykis, kuris užsimezga dar pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Pasak psichoanalitiko Winnicotto, tai paaiškinama švelnia „beprotybe“, kuri užvaldo mamas vos gimus kūdikiui, būtent šis regresas ir padeda joms užmegzti tą ypatingą ryšį, kuris padeda suprasti ir patenkinti vaiko poreikius. Tačiau tai nereiškia, kad tėvas turi atsitraukti ir nedalyvauti vaiko gyvenime. Svarbu turėti kantrybės ir prisiminti, jog kuo vaikas didesnis, tuo ilgesnius išsiskyrimus su mama jis gali ištverti. Anot vaikų psichiatro Mauricie Bergerio, iki vienerių metų vaikui geriau matytis su tėvu dažniau (tris keturis kartus per savaitę ir po tris keturias valandas per dieną), nenakvojant pas jį namuose.

Kitaip yra su didesniais vaikais, kurie gali išreikšti savo nuomonę. Vis dažniau galima išgirsti pasvarstymų, kad vaiko priežiūra turėtų rūpintis abu tėvai vienodai. Tarkim, vaikas vieną savaitę gyvena tėvo namuose, o kitą – mamos. Toks sprendimas gali būti tinkamas ne jaunesniems kaip 6 m. vaikams. Tačiau tai taip pat priklauso nuo vaiko savybių ir santykių su tėvais istorijos. Kai kurie vaikai gali būti patenkinti tokiu sprendimu, nes jie nesijaučia plėšomi į dvi dalis, jie praleidžia daug laiko su abiem tėvais, abu tėvai tolygiai dalyvauja jų gyvenime. Tačiau kitiems vaikams nėra taip lengva prisitaikyti, jie gali imti jaustis kaip „lagaminai“, kuriuos nuolat perveža iš vienų namų į kitus. Tokiems vaikams gali būti priimtiniau ne keliauti iš vienų namų į kitus, o santykius palaikyti dažniau susitinkant ir kartu leidžiant laiką.

O pasekmės?

Tikriausiai, labiausiai nerimauji, kaip stipriai skyrybos gali paveikti vaikus. Turbūt ne vienai kyla klausimas, ar skyrybas išgyvenęs vaikas gebės palaikyti ilgalaikius, brandžius santykius. Nors ir išsiskyrusių tėvų vaikai turi skaudžios patirties, dėl kurios kentėjo tam tikru savo gyvenimo periodu; nors užaugę jie ir gali susidurti su tam tikrais sunkumais bendraudami su tėvais; nors jie ir patenka į vaikų, galinčių turėti įvairių emocinių ar elgesio problemų, rizikos grupę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie negebės kurti ir puoselėti darnių santykių. Juk jie nėra mūsų kopijos ar psichologiniai klonai. Vaikai į mus panašūs, bet skiriasi savitu mąstymu, pajautimu, gebėjimais. Tai, ką jiems tenka išgyventi yrant šeimai, laikinai sutrikdo ir pajudina jų gyvenimo pamatus, bet nebūtinai sugriauna. Jei juos supa mylintys tėvai, kurie padeda ir atsižvelgia į jų poreikius, tai gali turėti lemiamą įtaką ateityje kuriant ilgalaikius brandžius santykius. Kai kuriems vaikams, sėkmingai išgyvenusiems tėvų skyrybas, tai gali būti stiprybės šaltinis, patirtis, kuri moko juos būti brandesnius.

Tinkamai, atsižvelgdami į vaiko amžių, paaiškinkite, dėl ko nusprendėte skirtis. Būtinai atsakykite į jam kylančius klausimus.

Reikėtų vengti išsipasakoti, išsilieti vaikams, nes tai jiems per sunku. Kad ir kokie supratingi gali atrodyti, jie neturi tapti nuolatiniais klausytojais ir guodėjais.

Psichologė-psichoterapeutė Inga Šulcienė

Iliustracija: Adobe stock