Skyrybų statistika, istorija ir sociokultūriniai veiksniai

0

skyrybos

Daugelis tarpusavyje susijusių veiksnių prisidėjo prie to, jog daugelyje vakarų šalių XX amžiaus antrojoje pusėje padaugėjo skyrybų. Santuokų tendencija baigtis skyrybomis yra vienas iš didžiausių pokyčių Amerikos visuomenėje nuo 1950 metų. Lietuvos statistikos duomenys rodo, kad nuo XX a. vidurio skyrybų skaičius pradėjo gerokai didėti ir Lietuvoje.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1945 m. iš viso Lietuvoje išsiskyrė 35 poros (0,2 proc. palyginti su visomis tais metais registruotomis santuokomis); 1950 m. išsituokė 625 poros; 1977 metais – išsiskyrė 10 298 poros. Tai rodo, jog šeima pradėjo darytis nebe tokia tvirta. Lietuvoje nuo 1980 metų ištuokų rodikliai nors yra gana stabilūs, bet ir toliau išlieka aukšti: pastaraisiais metais kasmet išsituokia apie 11 tūkst. porų. Tai sudaro apie pusę sudaromų santuokų. 2012 metų duomenimis 100 santuokų teko 50 ištuokų. Panaši situacija ir kitose šalyse, pavyzdžiui JAV išyra tarp pusės ir dviejų trečdalių santuokų.

Skyrybų skaičius po truputį augo jau XIX amžiuje dėl sekuliarizacijos tendencijų, individualaus pasirinkimo normų liberalizavimo, mažėjančios religijos įtakos.

Šiuo metu santuokos institutui kur kas mažesnę įtaką daro religija, vyksta taip vadinama santuokos desekralizacija. Santuoka tapo individualiu pasirinkimu, nebe įsipareigojimu prieš Dievą. Šio pokyčio pasekoje tapo priimtinas santuokos trumpalaikiškumas.

Šie sociokultūriniai veiksniai įtakojo skyrybų įstatymų liberalizavimą. Priėmus lengvesnius skyrybų įstatymus, padaugėjo ir pačių skyrybų. Be to, šie įstatymai savotiškai reiškė, jog skyrybos yra normalu. Tokiu būdu skyrybos tapo socialiai labiau priimtinos. Šie kultūriniai ir teisiniai faktoriai padėjo žmonėms tapti mažiau prisirišančiais prie santuokos instituto, o to pasekoje, dažniau skirtis.

Skyrybų liberalizavimas ankstyvais 70-aisiais žadėjo laimingesnes ir geresnes santuokas. Ironiška, tačiau, kaip rodo tyrimai, skyrybų liberalizavimo pasekoje santuokos tapo prastesnės, ne tokios stabilios ir dažniau besibaigiančios skyrybomis.

Prie santuokos instituto kaitos prisidėjo ir individualizmo tendencijos, kurių pagrindinis akcentas yra teisių, o ne pareigų pabrėžimas.

Kuomet individualizmas eina kartu su atpildo ideologija, ypač seksualinio ir psichologinio, kuomet žmonės yra skatinami būti „laimingais“ ir „realizavusiais save“, sutuoktinių suvokimas apie santuoką pakinta. Santuoka tampa nebe institutu, akcentuojančiu bendrą atsakomybę.

Iš santuokos pradėta tikėtis ir reikalauti daugiau asmeninio atpildo. Šiais laikais santuoka dažniausiai yra kuriama remiantis laisvu pasirinkimu, nebeturint tokių svarių ekonominių ir socialinių paskatų.

Santuoka grindžiama ne ekonomine, socialine nauda, o emociniu pagrindu, jausmais, savitarpio palaikymu. Šiais laikais vedybų reikšmė organizuojant socialinį ir asmeninį gyvenimą yra gerokai sumažėjusi.

Žvelgiant į Lietuvos istorinę situaciją, dar visai neseniai XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje, vedus, jaunavedžiai patirdavo tuos socialinės padėties pokyčius, kurie nesukūrusiems šeimos būdavo nepasiekiami. Tokios elgesio normos savaime skatino jaunimą kurti šeimą ir pereiti į kitą socialinės raidos pakopą.

Kuomet santuoka prarado savo visuomeninį ir institucinį charakterį, ji tapo populiari dėl to, jog yra vertinama kaip ypatingas santykis, stipriai privatus dvasinis ryšys, apimantis seksualinę ištikimybę, romantinę meilę, emocinį intymumą ir bendrumą. Tačiau vertybės, kurios suteikė santuokai didelį emocinį svorį žmonių gyvenime, turi tendenciją pakirsti santuokos, kaip instituto stabilumą, nors jos ir padidino pasitenkinimą santuoka, kaip santykiais. Tos pačios vertybės, kurios pavertė santuoką tokiu unikaliu ir vertinamu asmeniniu santykiu, pavertė ją ir pasirinktina bei trapia.

Laisvas santuokinio partnerio pasirinkimas tuo pačiu suteikė iliuziją, jog niekas nebėra svarbu, išskyrus santuokinę laimę. Lyg ir nurodant į tai, jog santuoka turi baigtis, laimei pasibaigus. Jei santuokos sudarymo motyvas yra abipusė meilė ir parama, tai sunku žmonėms pateisinti pasilikimą santuokoje, jei šių joje nebėra.

Kartu su aukščiau išvardintais veiksniais, individai išvystė žemesnį tolerancijos slenkstį, kuomet santuoka neatitinka jų lūkesčių dėl asmeninės realizacijos. Dabartiniai sutuoktiniai mažiau toleruoja santuokos iššūkius bei yra mažiau pasiryžę aukotis, kai to reikia. Šiais laikais skiriamasi žymiai greičiau, nei tai būdavo anksčiau dėl to, kad skyrybos yra priimtinas veiksmas ir dėl to, jog iš santuokos kartais tikimasi nerealių dalykų. Teigiama to pusė yra ta, kad dabar moterys palieka prievartinius santykius, kuriuose jos būtų likusios prieš 50 metų.

Tai susiję su dar vienu veiksniu – sustiprėjusiu moters ekonominiu savarankiškumu ir socialiniu lygiateisiškumu. Atsiradus didesnei vyrų ir moterų lygybei, moterims nebesant priklausomoms nuo vyrų finansiškai, skyrybos pasidarė mažiau bloginančios moterų materialinę padėtį, tad tuo priimtinesnės joms.

Taigi, kultūriniai, socialiniai ir ekonominiai pokyčiai įtakojo ir santuokos instituto kaitą, pakito santuokos sudarymo pagrindas, santuokos prasmė ir jos ilgalaikiškumo pagrindai, kas įtakojo skyrybų skaičiaus didėjimą XX amžiaus antrojoje pusėje ir didelį skyrybų dažnumą šiuo metu.

Naudota literatūra:
1.Ambert A-M. (2005). Divorce: Facts, Causes, and Consequences; York University; WWW.VIFAMILY.CA
2.Carrere S., Buehlman K. T., Gottman J. M., Coan J. A., Ruckstuhl L. (2000). Predicting Marital Stability and Divorce in Newly wed Couples; Journal of Family Psychology 2000, Vol. 14, No. 1, 42-58
3.Cherlin J. A. (2004). The deinstituionalization of American marriage. Journal of Marriage and Family 66: (November 2004): 848-861.
4.Coontz S. (2006). The origins of Modern Divorce. Familie Process (Vol. 46, No. 1): 7-16
5.Harvey H. J., Pauwels G. B. (1999). Recent Development in Close-Relationship Theory. Current Directions in Psychological Science (Vol. 8, No 3, June 1999): 93-95
6.Inmaculada De Potestad M (2008). Sutuoktinių skyrybų sprendimai 1992–2007 m. Lietuvoje ir Ispanijoje lyginamoji analizė (žmogiškųjų išteklių valdymo aspektu), Magistrinis darbas, Mykolo Romerio Universitetas, Viešojo administravimo fakultetas, Personalo vadybos ir organizacijų plėtros katedra, 2008
7.Yodanis C. (2005). Divorce Culture and Marital Gender Equality: A Cross-National Study; Gender & Society 2005; 19; 644-659
8.Račiūnaitė, R., Senvaitytė, D., Vaicekauskas, A.; Senovės lietuvių pasaulėžiūra. Kainas: VDU leidykla 2001. – 178p.
9.Red. Ručinskienė Aneta (2008); Šeimos krizių prevencija, socialinės ir psichologinės pagalbos šeimai būdai; Vilnius 2008 (166)
10.Wallerstein J. S., Lewis J. M., (2004) The unexpected legacy of divorce: Report of a 25-Year Study; Psychoanalytic Psychology 2004, Vol. 21, No. 3, 353–370
11.Zimmer M. (2001);Explaining Marital Dissolution: The Role of Spouses’ Traits; SOCIAL SCIENCE QUARTERLY, Volume 82, Number 3, September 2001

 

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here