pedsakai

„Neverk, būk geras berniukas ar gera mergaitė, nebijok, būk drąsus“ – tai vienos iš daugelio mums vaikystėje tėvų sakomos frazės arba kitaip – komandos, kurias augdami vienaip ar kitaip įsisąmoniname. Taigi išmokstame būti stiprūs, geri ir daug problemų tėvams nekeliantys vaikai, sugebantys kontroliuoti ne tik savo kūną, bet ir emocijas. Deja, ši savęs kontrolė, susilaikymas nuo juntamų emocijų mums jau suaugus gali pasireikšti rimtais sveikatos sutrikimais – vadinamosiomis psichosomatinėmis ligomis.

Apie šias ligas, jų rūšis bei kokios vaikystėje išgirstos ir visuomenės suformuotos komandos mus verčia sulaikyti savo jausmus, seminare, pavadinimu „Kai skauda sielą, ašaros krenta į skrandį“, pasakojo psichoterapeutas Olegas Lapinas.

„Kodėl mes bijome verkti? Juk ašaros – tai mūsų sielos kalba, per jas reiškiasi mūsų juntami jausmai ir išgyvenimai. Siela yra daugiau nei protas – ji apjungia mūsų visumą. Todėl svarbu išmokti jos tinkamai klausytis.

Kuomet patiriame daug skausmo, dažnas sakome, kad nenorime visiškai nieko jausti, tačiau tuo pačiu mes siekiame visiškai užtildyti ir savo sielą, kitaip tariant – sakome, kad ji nustotų egzistavusi. Bet kuris mūsų gyvenime nutikęs įvykis paliečia ne vieną mūsų dalį, o visą sistemą – taigi ir kūną, ir protą, ir psichologiją. Tai ir reaguojame tokiu atveju į jį visa siela“, – seminaro metu pasakojo O. Lapinas.

Anot psichoterapeuto, vaikų iki 8-erių metų reakcija į įvairius išgyvenimus dažniausiai yra nusakoma, mat tėvų komandos bei visuomenės primetamos normos dar nėra paveikusi jų psichologijos.

„Įsivaizduokite, kas bus jei iš vaiko atimsite saldainį ar jo žaislą, kokia bus jo reakcija? Jis tryps, rėks, verks, taigi jo emocijos reikšis per visur: per akis (ašaromis), per burną (riksmu) ar netgi per visą kūną (nervingais judesiais). Kitaip tariant, jam pasireiškia instinktyvi reakcija į frustraciją“, – tikino O.Lapinas ir kvietė pamąstyti, kaip į susierzinimą reaguotų suaugęs žmogus.

Vaikystėje išmoktos komandos

Anot psichoterapeuto, augant visuomenė mums liepia suprasti, kad pagrindinė mūsų dalis yra smegenys – tai lyg kompiuteris galvoje, kuris turi priimti visą visuomenės sukauptą patirtį ir užsiimti kūno bei emocijų valdymu.

„Pirmoji komanda, kurią mes gauname dar ankstyvoje savo vaikystėje, – nerėk šitaip; nustok šaukti; nebūk laukinis. Tai reiškia mums duodama komanda „uždaryti savo gerklės raumenis“ ir sulaikyti savo emociją. Maža to, dar įteigiama, kad emocijų užspaudimas yra geras ir sveikintinas dalykas.

Vėliau duodama komanda – nevalgyk, dar ne pietūs; padėk į vietą; sulauk visų, tada gali valgyti; nevalgyk pyragėlio, kol nesuvalgei sriubos. Itin ydinga, tačiau šiuo metu tėvų jau kiek rečiau naudojama komanda –neverk; nežliumbk; vyrai neverkia; kaip tau ne gėda verkti“, – pasakojo O.Lapinas.

Labai svarbi, anot jo, ir vadinamoji tėvų savo vaikams įteigiama „diafragminė komanda“ – paprašyk gražiai.

„Mūsų diafragma yra tarsi stūmoklis, kuris skirtas visų mūsų poreikių ir emocijų energijai pakelti iki tam tikrų išraiškos priemonių. Taigi kai būdami maži ko nors užsinorime, norime to visu kūnu.

Augdami išgirstame daug komandų „ne“. Pirmasis „ne“ yra mūsų norams ir svajonėms: nenorėk, negausi, nepirksiu. Antra komanda – nenusiminti, nenusivilti, nes dažnai tai erzina tėvus: nedūsauk, nėra čia ko liūdėti; neliūdėk, čia gi džiaugtis reikia.

Kuomet perteikiamos šios komandos, maždaug 6–7 metų vaikai jau pradeda dresuoti savo „raumenis“ – kitaip sakant, vaikai neleidžia sau instinktyviai jausti ir išreikšti savo emocijų. Sulaukę 9–10 metų vaikai jau būna išmokyti kontroliuoti save ir savo emocijas: jie moka dalintis, valdyti savo godumą, palaukti, kai reikia ir neverkti, kai nereikia – taigi iš esmės nuo pat vaikystės esame mokomi save valdyti per smegenis“, – tikina specialistas.

Tačiau, kas nutinka, kai organizmas, nepaisant auklėjimo, vis tik prisimena, kad jis yra vientisas? O.Lapinas tikina, kad pasekmės gali baigtis rimtomis ligomis.

Seminaro metu psichoterapeutas pakvietė pažvelgti, kas vyksta su žmogumi, kuris daugelį metų moko save susilaikyti nuo pykčio, nuo liūdesio ar nuo baimės.

Nuo pykčio – prie visa griaunančio įniršio

Kuomet viskas vyksta ne taip, kaip mums norisi, ar ne taip, kaip planavome, natūrali mūsų reakcija yra pyktis. Kas tuomet vyksta?

„Organizme išsiskiria adrenalinas, širdis pradeda plakti sparčiau, greičiau pernešiojamas kraujas, tad mes įraustame ir prisipildome energijos, kad galėtume veikti. Tuo pačiu metu suintensyvėja ir mūsų kvėpavimas – taigi, sparčiai dirba ir diafragma. Kaip matote, pykstant reaguoja visa mūsų organizmo sistema. Ji kaupia energiją, kad jos užtektų veiksmui – puolimui.

Būtent tokia yra vaikų reakcija, ypač jei pykčio objektas yra silpnesnis už juos. Vaikai išreiškia savo pyktį puldami – tarkime, sesutę, kuri atėmė jų žaislą. Supykęs vaikas nesėdi ir negalvoja, nes jo reakciją veda instinktai“, – tikina psichoterapeutas.

Natūraliai mes juntamą savo pyktį turime kažkaip „išveikti“, atiduoti tą kūne sukauptą energiją, todėl, anot O. Lapino, natūralu kartais stipriai supykus daužyti ar mėtyti daiktus, kartais išsirėkti ar riebiai nusikeikti – tai išties padeda, mat taip išmetama energija ir atsipalaiduojama.

„Vis tik tą pyktį kartais išreikšti trukdo dar vaikystėje išgirsta komanda: gražiai elkis, būk gera mergaitė, būk geras berniukas. Dėl jos kartais suaugę pykti sau tiesiog neleidžiame. Užblokuojame šį jausmą ir stengiamės visada save kontroliuoti.

Tačiau tokiu atveju organizmo reakcija apėmus pykčiui juk nepasikeičia. Mes lygiai taip pat giliai įkvepiame, prisipildome energijos, tačiau kadangi blokuojame savyje šį jausmą, jam praėjus mes neiškvepiame, kaip turėtų būti įprastai“, – tikina psichoterapeutas.

Tokie žmonės, anot O.Lapino, kontroliuoja ne tik save, bet ir visus aplinkinius, jie energijos neišleidžia taip, kaip numatyta gamtos, dėl to nuolat būna įsitempę, viskuo nepatenkinti ir mėgstantys kontroliuoti.

Kartais neišreiškiamas pyktis gali virsti įniršiu ar neapykanta. O tai kur kas stipresni ir gilesni jausmai už pyktį.

„Įniršio apimtas ir ilgai emocijas savyje kaupęs žmogus gali tapti neprognozuojamas. Jis tarsi robotas, kuris viską daužo ir griauna. Pyktis reiškiasi garsu, o štai įniršis – mirtina tyla. Jo apimtas žmogus nekalba, jis – veikia ir to pasekmės gali būti labai tragiškos. Kraštutiniais atvejais – tai nužudymai ar stiprūs smurto protrūkiai, kurie tam žmogui atneša labai didelį palengvėjimą, nes ilgai tramdęs pyktį, jis pagaliau atsipalaiduoja. Juk smurtas yra ilgai kaupto pykčio išraiška.

Būtent po tokių atvejų ir atsiranda tokie užrašai policijos protokoluose:kaimynų charakterizuojamas kaip labai ramus, nė musės nenuskriaustų, geras žmogus, o va – savo šeimą išžudė.

Tuo ir skiriasi įniršis nuo pykčio, nes pykstantis žmogus niekada nieko neužmuš, o štai įniršęs, savo emocijas 10–15 metų kontroliuojantis žmogus, 16-ais metais galiausiai pratrūks“, – pasakoja psichoterapeutas.

Užlaikytos emocijos reiškiasi ne tik elgesiu, bet ir organizmo sutrikimais. Taigi kas nutinka, kuomet pyktis nuolat sulaikomas?

Tokiu atveju sulaukus 36–40 metų žmogui, anot O.Lapino, dažnai būna aukštas arterinis kraujospūdis, veidas būna kiek įraudęs, raumenys ir sąnariai stipriai įtempti – jie tarsi styga. Dvi didžiosios šių žmonių psichosomatinės ligos: bronhinė astma ir hipertonija.

Psichologine prasme, pasakoja O.Lapinas, šie žmonės sveikti pradeda tuomet, kai išmoksta tinkamai iškvėpti.

„Iškvėpti – tai nusivilti ir suprasti, kad visko sukontroliuoti neįmanoma, tuomet tenka priimti tai, kad kiti žmonės turi trūkumų, kad likimas gali iškrėsti įvairiausių pokštų ir kad visko nesukontroliuosi. Tačiau tai nėra labai paprasta padaryti.

Visų pirma tokiems žmonėms patarčiau lankyti kovos menus, kuriuose mokoma greitai ir koncentruotai išmesti energiją, taip pat padėtų ir trumpos, bet staigios fizinės iškrovos: mūšis su pagalvėm, bokso kriaušės smūgiavimas, svorių kilnojimas“, – pataria specialistas.

Užlaikyta baimė – dingęs ir pasitikėjimas

Baimė mums liepia sumažėti, susitraukti ir sustingti. Kaip atrodome išsigandę? Mūsų įkvėpimas yra sustabdomas, kūnas tarsi apmiršta, vyzdžiai išsiplečia, veidas išbąla, darosi sunku kalbėti – tai natūrali mūsų baimės reakcija. Kai suprantame, kad bijoti nėra ko, baimė virsta pasitikėjimu ir mes nurimstame.

„Tačiau jeigu vaikas mokomas komandos nebijok, galiausiai jis vengia daryti bet ką, kas jam gali sukelti baimę, taigi taip blokuojamas ir baimės sukeltas įkvėpimas. O ten kur nėra baimės, ten nėra ir pasitikėjimo.

Susilaikymą nuo baimės kelia dar ir šios komandos: tu esi stiprus, nebijok, tu gi ne mažas vaikas, kad bijotum, tu gi vyriausias, tai būk drąsus. Tėvai klaidingai mano, kad šie žodžiai ramina vaiką. Nuraminimas atrodytų visai kitaip: tu bijai? aš suprantu, kad tau baisu, nes ir man būna baisu; eime pasižiūrėti, kas ten taip tave išgąsdino“, – tikina psichoterapeutas.

Taigi, iš pradžių baimę sulaikome, o paskui nusistatome daryti taip, kad ta baimė net ir nekiltų. Todėl, anot O.Lapino, nuo baimės daugelį metų susilaikantis žmogus dažnai yra labai paslaugus, geras, linkęs su viskuo susitaikyti ir tarsi pranykti minioje – kai niekas nemato, tai nėra ko ir bijoti.

Anot specialisto, daugelį metų nuo baimės susilaikančiam žmogui pirmiausia atsiranda šlapimo takų sutrikimai, vėliau – ir regėjimo problemų (astigmatizmas), taip pat odos bėrimai, egzema, žarnyno spazmai, viduriavimas, pradeda trūkčioti ar pulsuoti kūnas, kyla skrandžio skausmai.

„Kad taip nenutiktų, svarbu išmokti tinkamai įkvėpti ir išjausti baimę, o ne bėgti nuo jos. Dažnai nuo baimės susilaikyti linkusios ir smurtą patiriančios moterys. Jos sako: aš jo nebijau; tegu nemano, kad bijau; aš stipri, jis man vis tiek nieko nepadarys. Ilgai tai daranti moteris sukelia organizmo reakciją, ir jai prasideda psichosomatiniai sutrikimai: padažnėja širdies plakimas, pasišiaušia oda. Netrukus jai gali atsirasti skausmai stuburo srityje, išvaržos“, – perspėja psichoterapeutas.

Nuo skausmo iki šypsenos

Augdami išmokstame izoliuoti ir skausmą: tiek fizinį, tiek ir emocinį. Anot O.Lapino, daugelis žmonių tampa skausmo profesionalais – jiems skauda daugelį metų, bet jie prisiverčia šypsotis.

„Gamtos numatyta, kad skausmą turėtume išreikšti ašaromis, giliu verksmu, kurį dažniausiai lydi ir spazminis kvėpavimas, t.y. diafragma staigiai pakyla ir nusileidžia. Kas nutinka, kai sulaikome ašaras? Tuo pačiu mes neigiame ir sulaikome savo skausmą, taigi mes įtempiame akis, žandus, galiausiai atsiranda ryškios raukšlės ant kaktos, pečiai sustingsta, o kaklas ilgainiui pakrypsta į priekį, tokio žmogaus balsas būna tylus ir neišraiškingas. Toks žmogus sako: kraukite ant manęs, ką tik norite, – viską pakelsiu. Taigi, sulaiko šie žmonės tiek įkvėpimą, tiek ir iškvėpimą“, – tikina psichoterapeutas.

Skausmą sulaikantis žmogus, anot O.Lapino, giliai širdyje dažniausiai junta tuštumą, neretai visiškai arba beveik niekada nepatiria lytinio malonumo, tačiau deda visas pastangas, kad malonumą patirtų partneris.

„Toks žmogus linkęs susitaikyti ir nuolat sau kartoja: aš galiu pakelti dar daugiau. Jis gyvena kaip vienas autonominis vienetas: jis ištvermingas, stiprus. Neretai tai racionalus, konstruktyvus žmogus, linkęs spręsti problemas, o ne dėl jų niršti ar pykti. Jis niekada iki galo neišsigąsta, bet niekada ir stipriai nesupyksta. Jis nesistengia kitų kontroliuoti, nes viską tiesiog padaro pats.

Kuomet jaučia, kad tuoj pravirks, jis labai dažnai sau sako: viskas praeis; nusiramink; viskas gerai; nieko tokio. Dažnai šie žmonės jaučia susiskaldymą tarp proto ir aistros, tarp meilės ir sekso. Jame gyvena tarsi dvi skirtingos asmenybės: viena gali kažką labai mylėti, o kita – su kažkuo labai mylėtis“, – pasakoja O.Lapinas.

Anot jo, pagrindinės tokių žmonių ligos: širdies permušimai, radikulitas, skrandžio problemos, opaligė.

„Šiems žmonėms reikia išmokti verkti ir tinkamai išreikšti savo skausmą, tada jie pajus palaimą ir atsipalaiduos, nes ji galiausiai ateina net ir po didžiausių nuoskaudų, tačiau tik tuomet, jei jos tinkamai išgyventos.

Jie turi suprasti, kad negali visko pakelti, kad negali apsiimti visų darbų, jie turi išmokti pasakyti „ne“ ir išreikšti savo nuomonę.

Išmokus giliai kvėpuoti, paleisti visus susilaikymus ir savo blokus, pradeda lįsti ir visi žmogiški jausmai: iš pradžių verksmas, tuomet pyktis ir galiausiai ateina atsipalaidavimas bei juokas. Po kelių dienų išnyksta jiems ir psichosomatiniai simptomai“, – tikina Olegas Lapinas.

Anot psichoterapeuto, tinkamas bet kurio išgyvenimo išjautimas, natūrali reakcija į jį mums yra nepaprastai svarbūs. Tuomet išnyks ir visos ligos, kurių priežasties neranda visi aplankyti gydytojai ir specialistai.

Šaltinis: Ji24.lt

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!