Smerkdavau tuos, kurie tuokdavosi „iš reikalo“, o dabar pati esu panašioje baloje

2

merginaKlausimas:

Turiu problemą, kuri atsirado per mane. Prieš metus pradėjau bendrauti su vienu vaikinu. Vaikinas vyresnis už mane, todėl nereikėjo klausyti kvailų kalbų apie alkoholį, klubus ar jaunimo hobius. Pakalbėti buvo įmanoma apie rimtus dalykus, jau draugystės pradžioje pirmi susitikimai buvo ne parke ar kavinėje, o muziejuose. Tokiu savo nauju draugu džiaugiausi iki vienos dienos, kai supratau, kad jis žiūri į mane ne kaip į draugę, o kaip į merginą. Aš pati buvau prieš keturis mėnesius išsiskyrusi su savo pirmąją ir vienintele meile. Todėl jo draugija mane tikrai džiuginio, buvo puiku pabėgti nuo darbo rutinos ir pakalbėti su rimtu žmogumi (tada man taip atrodė). Nepraėjus savaitei po to, kai supratau kaip jis į mane žiūri, sulaukiau klausimo ar būsiu jo mergina, jis buvo toks netikėtas, kad viskas vyko kaip filme, vos neužspringau kava, kurią tada gėriau ir kvailai nusijuokiau. Aš tiesiog neįsivaizdavau jo kaip savo vaikino. Mes buvome panašūs, bet kartu ir labai skirtingi. Jis nenorėjo nieko daugiau siekti gyvenime, jam patiko kur jis buvo, jam patiko tai ką jis darė. O aš esu ambicinga, norinti iš gyvenimo daugiau nei galiu, norėjau karjeros, visada tikėjau, kad būsiu vieniša, bet įsipareigojusi savo darbui. Vien dėl tokių ambicijų aš ir esu emigrante. Tas klausimas sujaukė mano gyvenimą ir mintis, nes atsakymas, kurį ištariau buvo “Taip”, jis prieštaravo visoms mano mintims apie ateitį, bet aš nenorėjau atstumti tokio gero žmogaus, kaip Marius (vardas pakeistas). Aš pati savo kailiu patyriau ką reiškia būti atstumtai ir sutryptai su žemėm. Greitai apsigyvenome kartu. Viskas buvo gerai, kol nepradėjo “lysti” įvairios jo gyvenimo detalės. Jis buvo vieną kartą vedęs, turėjo nemažai merginų po žmonos, viena jam pasakė “Ne” tą dieną, kai jis jai piršosi. Jaučiausi blogai dėl jo. Mariui metų yra, jis vyresnis už mane, bet aš į gyvenimą žiūriu atsakingiau nei jis. Aš moku taupyti, o jis ne. Mano ausis bando užkimšti pažadais, kurių niekada neištęsės. Ir dabar prieš porą savaičių sužinojau, kad laukiuosi. Praverkiau visą dieną tai sužinojus, norėjau darytis abortą, kol vieną dieną nepradėjau kraujuoti, nuvažiavus į ligoninę pasakė, kad viskas gerai, bet man lovos rėžimas, nes tai pirmieji ankstyvojo persileidimo požymiai. Po savaitės padarė vieną procedūrą, kuri patvirtino, kad viskas kol kas gerai, bet pagal visus simptomus ir procedūros rezultatus vaisius yra mažesnis, nei nustatytas nėštumo laikotarpis. Įtaria nesivystantį nėštumą, bet tai sužinosiu tik dar po trijų savaičių. Čia šiek tiek kitokia sistema. Dabar ta mintis, kad mano vaikas gali būti negyvas… Ir ta mintis, kad aš norėjau jį nužudyti neduoda man ramybės. Pradėjau kalbėtis su vynuogės dydžio embrionu manyje, pradėjau galvoti ir sapnuoti. Viena problema, kad esu nepatenkinta savo santykiais su vaiko tėvu, neseniai sužinojau, kad jis emigravo todėl, kad tėvynėje turi labai didelę skolą banke, kalbėti apie tai negaliu, nes žinau, kad neteksiu kantrybės ir išeisiu. Aš nenoriu auginti vaiko su neatsakingu žmogumi, kuris slepia įvairius dalykus nuo manęs. Kuris negali pataupyti pinigų, kad persikraustytume kitur (tam tikrais sumetimais to reikia). Žmogus nesistengia niekur, nei gyvenime, nei karjeroje, nei lovoje (negaliu nepaminėti). Žiūrėdama į jį nebematau to žmogaus, kurį pažinau pirmomis savaitėmis. Aš nenoriu, kad jis dar labiau pasikeistų gimus vaikui. Galbūt pagalius į ratus kiša mano įsivaizdavimas apie mano ateitį, turėjau susikūrusi mažą viziją kaip tai atrodys. Visada norėjau santuokinio vaiko, žmonės, kurie tuokdavosi “iš reikalo”, smerkdavau giliai širdyje. O dabar pati esu panašioje baloje, tik skirtumas tas, kad mano draugui tai nė motais, sužinojęs nesidžiaugė, nekalbėjom apie tai, man užsiminusi apie santuokinį vaiką jis tik skaniai nusikvatojo ir toliau naršė telefone. Aš nenoriu įstrigti tokiame gyvenime vien dėl vaiko. Bet jaučiu, kad jau įstrigau. Pradėjau draugauti iš gaileščio, nes nenorėjau atstumti, sakiau “myliu” tik tam, nes jis man pasakė, diena praleista be jo būdavo geriausia, lyg atgaiva sielai. Dabar turiu tik vaikutį savyje, vyrą šalia, kuris manimi nesirūpina, nesidalina savo mintimis ir keistas mintis, kurios kartais mano sako susidėti daiktus ir išvažiuoti nieko nepasakius. Kartais net tikiu, kad toks dalykas šaus man į galvą bet kurį rytą. Ir aš tai padarysiu. Vieną kartą jau buvau tokioje padėtyje, kur tik man vieninteliai rūpėjo išsaugoti ir puoselėti santykius. Aš viena buvau atvira ir pasiruošus paaukoti gyvybę dėl brangaus žmogaus. Net dabar, jei tas žmogus man parašytų ir prašytų pagalbos, aš net nedvejodama jam padėčiau, bet nesu tikra ar padėčiau savo dabartiniam draugui, jei jį surastų skolų išieškojimo įstaiga, aš nebūčiau išvien su juo, manau atsukčiau jam nugarą. Per daug jis nuo manęs nuslėpė, kad galėčiau pasitikėti juo ir padėti. Manau įtakos turi ir tai, kad aš vis dar myliu pirmąjį žmogų, kad buvau išduota ir dabar sunku kažkuo pasitikėti iš naujo, daug žmonių mano gyvenime į mane nusivalė kojas, todėl dabar esu tokia kokia esu. Bijau tik dėl vieno: į šį pasaulį atvesti mažą bejėgį žmogutį, kai pati nesu tikra dėl visko. Norėčiau bet kokio patarimo. Netgi mažiausio.

Pagarbiai,

Asta (vardas pakeistas)
Ačiū

Atsakymas:

Sveika Asta,
Džiaugiuosi, kad kreipiesi pagalbos šiuo sudėtingu momentu. Tavo aprašyta situacija leidžia nujausti, kokį sunkų periodą išgyveni. Situacijų, kaip žinia, būna visokių. Vienos reikalauja staigių, griežtų sprendimų, kitoms kartais reikia gydančio laiko, kuris lėtai ir užtikrintai viską ima dėlioti į savo vietas. Taip ir dėl tavyje esančios gyvybės, skubėti jau nebėra kur, leisk kūnui dirbti savo savo darbą, tavo nerimas, blaškymasis, neapsisprendimas tiesiogiai įtakoja nėštumą. Nauja gyvybė tarsi abejoja kartu su tavimi, ar likti, ar pasitraukti. Bet ji jau yra tavyje! Tai jau vyksta, net jei ne pagal tavo susikurtą ateities viziją.

Labai švelniai aprašai santykių su draugu pradžią, tai leidžia manyti, jog kažkokius jausmus vis tik puoselėjai savo jam, o atsakyti teigiamai į jo pasiūlymą, paskatino ne tik gailestis.

Vis mini savo buvusią meilę, vadini ją didžiausia ir vienintele, panašu, kad nesi dar emociškai išgijusi ir pasiruošusi į savo širdį kitą vyra. Todėl nejučia imi lyginti, gal ne du savo partnerius, o tai, kokius jausmus jie tau kelia. Na, o šitoj vietoj tavo dabartinio draugo šansai nuo pat pradžių buvo labai minimalūs. Sutikdama bendrauti iš gailesčio, tik gailestį ir tegali pasiūlyti. O kas nori, kad su juo būtų taip elgiamasi. Tavo draugas, manau nujaučia, jog nuolat abejoji, lygini, gailiesi. Matomai, jis irgi nėra tikras dėl jūsų santykių, dėl savo jausmų. “Manau įtakos turi tai, kad aš vis dar myliu pirmąjį žmogų, kad buvau išduota ir dabar sunku kažkuo pasitikėti iš naujo, daug žmonių mano gyvenime į mane nusivalė kojas, todėl dabar esu tokia kokia esu.“ Štai tokios būsenos pradedi kurti naujus santykius, naują šeimą. Pateiki save ne kaip dovaną, ne kaip pažadą, o kaip padėvėtą, apgadintą prekę, santykių eigą paleisdama tarsi likimo valiai. Na, jei jis nori, tegu ima mane, jei netingi, tegu taiso…Tik labai mylintis, atsidavęs vyras gali investuoti į tokius santykius, panašu, jog tavo draugas per daug pasinėręs į savo problemas, kad pirmaeiliu dalyku imtųsi santykių puoselėjimo.

Šiandien situacija tokia: du beveik svetimi žmonės, su savo neišgijusiom žaizdom, problemom, nepasitikintys vienas kitu, skausmingu praeities bagažu, nusiminę ir pasimetę, yra kartu, o į pasaulį beldžiasi nauja gyvybė. Tyliai, nedrąsiai, bet visgi beldžiasi. Ir jai visai nesvarbu, ar jūs santuokoje, nesvarbu, kad nepasiruošę, ji jau čia. “Aš nenoriu įstrigti tokiame gyvenime vien dėl vaiko. Bet jaučiu, kad jau įstrigau”. Galiu tave paguosti, kad ne “tokiame gyvenime” tu įstrigai, o savo neišsipildžiusių lūkesčių labirinte. Gyvenimas yra toks, kokį mes jį matome. Kas vienam pragaištis, kitam šansas. Niekas negali ateiti ir padaryti tavęs laimingos, šitą gali tik tu pati. Pabandyk susidėlioti savo mintis: kur matai save po penkerių metų, kas šalia tavęs? Kokia gyvenimo sau pieši? Kurlink nori eiti? Kai žinosi kryptį, bus lengviau atrasti kelią. Gyvenimas yra puikus tuo, jog kas rytą prasideda iš naujo, visada yra galimybė kažką keisti, kažką paleisti, kažką sukurti, o taip pat kažką įskaudinti. Yra daug būdų viską pakeisti: gali susidėti daiktus ir pabėgti ( šiuo atveju tik nuo jo ), gali laikytis įsikibus praeities, o gali investuoti į esamos situacijos gerinimą. Ir nėra taip svarbu, ar su juo ar be jo. Svarbu tau viduje atrasti ramybę, priimti save, pamilti save, pažinti save. Ir ta “naujoji aš” gali sukurti puikų gyvenimą, nes yra stipri, pasimokiusi iš klaidų ir siekianti savo gražios ateities vizijos.

Jei reikia paramos, palaikymo, visada gali kreiptis į specialistą, išlieka galimybė pasikonsultuoti kaip porai. Ir nepamirškite kalbėtis, tik judviejų abiejų atvirumas, nuoširdumas, geranoriškumas gali kažką pakeisti. Ką benutartumėt.

Linkiu Jums tvirtybės.
Psichologė Kristina Grigalavičienė
Londonas
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Jeigu kartais laiško autorė perskaitys, duosiu vieną trumpą patarimą: bėk nuo jo! Buvau beveik identiškoj situacijoj (tik be vaiko), ir suprantu kaip sunku tai padaryti, tačiau reikia. Prieš daugiau nei metus pati klausiausi draugių patarimų, dabar paklausyk manęs tu. Tu esi stipri, ir susitvarkysi su sunkumais, tačiau vyras, kuris tik kaip akmuo po kaklu temps tave žemyn. Sėkmės!

  2. Nors Astai, laiško autorei, galiu parašyti tik vyrišką požiūrį, bet negaliu nepastebėti, kad viską darote teisingai. Jei pagrindinė situacija ir įstrigusi, bet už tai visa kita atliekate puikiai, o tai yra, stengiatės užmegzti ryšį, bendraujate su būsimu vaikeliu, stengiatės pajausti, sapnuojate. Tai yra puiku ir tai verta kiekvienos sekundės, kai apie tai galvojate! Ką galima pasiūlyti, ir kas gali padėti susitvarkyti su liūdnomis mintimis apie meiles ir lūkesčius.. Užveskite savo minčių dienoraštį ir dedikuokite vaikučiui. Į jį įdėkite visą savo meilę ir laimingiausias mintis apie jūdviejų ateitį. Rašykite tarytum Dievo siųstam angeliukui, kad pradžiugintų jus. Galite įsivaizduoti, kaip jis kada nors jas skaitys.. Ir nors gal ir ne rytoj, gal ir ne poryt, pastebėsite, kaip viskas išties turi būti. Kaip viskas ims keistis į gera. Dings netikrumas dėl situacijos, pasitrauks abejonės. Neabejoju, kad pajusite pasitikėjimą, vidinį tvirtumą ir netgi džiaugsmą. Jei vyras ne paskutinis stuobrys – tikrai pamatys jūsų permainas o tada būtinai dašus kaip pasielgti yra iš tikrųjų vyriška. Tai nebūtinai reiškia kad išsikraustys, tai taip pat nereiškia, kad pasipirš. Tai reiškia, kad situaciją išspręs kaip įmanoma geriau jūsų naudai – jei išvys, kad daugiau trukdo – pasitrauks, jei matys, kad gali jums suteikti daugiau, nei tikitės ir gali pats pasikeisti – liks.
    Dar keli svarbūs momentai. Graužatis ar vaikutis santuokoje, ar ne yra tuščia, tuščia, tuščia, kad neverta nė sudilusio skatiko juodymo. Nepamirškite, kad jaunos šeimos puikiai susitvarkė gyvenimus; susitvarkius buitį, laimingai susituokė. Žavėkitės jomis ir pamažu atleisite, o sykiu, ateis atleidimas ir sau. Jug tai toks puikus lengvas ir šviesus jausmas!
    Nuoširdžiai linkiu džiaugsmų, laimės.

Comments are closed.