Smurtas šeimoje: Programų smurtaujantiems vyrams galimybės ir apribojimai

smurtas šeimoje

Kursinis darbas
Socialinio darbo studijų programa
Autorius: Justinas Pladas
Darbo vadovė: dokt. Lina Radžiūnienė
VU Filosofijos fakultetas, Socialinio darbo katedra (2012)

Įvadas

Darbą rašau praėjus metams nuo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (2011) priėmimo. Įstatymo priėmimas buvo svarbus žingsnis siekiant palengvinti smurto patiriamo artimoje aplinkoje aukoms teisinės gynybos procesą ir užtikrinti saugumą ekstremalaus užpuolimo atveju. Tačiau naujausia praktika apibrėžiant, klasifikuojant, registruojant patiriamą smurtą artimoje aplinkoje ir atitinkamai numatant specifinę intervenciją nebuvo pasinaudota. Šie įstatymo ribotumai atitinkamai įtakos programų smurtautojams vyrams galimybes.

Darbe bus siekiama nustatyti, kokią įtaką problemos įvardinimas ir iš to sekantis supratimas, kokių priemonių reikia jai įveikti, gali turėti programoms skirtoms smurtaujantiems vyrams, jų vietai smurto artimoje aplinkoje prevencijoje, standartų nustatymui, veikimo riboms ir svarbiausia – kiek šią priemonę galime laikyti tinkama aukos saugumui užtikrinti, kas yra pirminis įstatymo tikslas.

Pirmiausia bus aptarta užsienio tyrėjų diskusija dėl pačios problemos įvardinimo, kuri kartais vadinama smurtu artimoje aplinkoje, kartais smurtu šeimoje, kartais akcentuojama kaip genderizuotas smurtas prieš moteris priklausomai nuo tyrėjų teorinės ir pasaulėžiūrinės orientacijos. Tuomet pasinaudojant E. Stark (Coercive control, 2007, p. 104) tipologija apibrėžiamos skirtingų problemos įvardinimų galiojimo ribos ir aptariamos kiekvienam jo išskiriamam smurto artimoje aplinkoje tipui įveikti tinkamos priemonės. Galiausiai aptariamos dabartinės programos smurtaujantiems vyrams Lietuvoje ir įvertinama, ar jose tinkamai įvardinama smurto artimoje aplinkoje problema.

1. Smurto artimoje aplinkoje įvardinimas

1.1 Lyties reikšmė smurto artimoje aplinkoje supratimui

Nuo tada kai pasirodė pirmieji įstatymai, nukreipti prieš smurtą šeimoje, dominavo feministinis požiūris į problemą, pagal kurį smurtas artimoje aplinkoje buvo suvokiamas kaip didžiąja dalimi vyrų atliekamas smurtas prieš moteris ir vaikus. Tai lėmė Išnaudotų Moterų Judėjimo (Battered women’s movement) pasiekimai iškeliant smurto artimoje aplinkoje problemą į visuomenės akiratį ir numatant bendruomeninius ir valstybinius resursus aukoms, kurios didžiąja dalimi atvejų buvo moterys, apsaugoti. Moterų smurtas šios krypties tyrėjų buvo vertinamas kaip atsakas į pirmiau įvykusį vyro smurtą. Remiantis šiuo požiūriu buvo sukurtos pirmosios programos smurtaujantiems vyrams, kaip bendruomeninis atsakas į jų elgesį, į kurias nuo pat pradžių nebuvo dedama daug vilčių, kaip į ilgalaikį aukų saugumo garantą. Jos buvo paremtos siekiu keisti vyrų sąmoningumą jų kontrolės moterų atžvilgiu ir siųsti žinutę visuomenei, kad smurtas prieš moteris yra nusikaltimas, kylantis iš vyrų viršenybės, įsišaknijusios seksistinėse nuostatose, už kurį atsakingi tik patys vyrai. Šių programų pagrindu buvo sukurti daugelio dabartinių smurtautojų intervencijos programų standartai (Arias, I., Dankwort J., Douglas, U., Dutton, M. A., Stein K., 2002, p. 158).

Feministinei tyrėjų krypčiai oponavo įtakinga tyrėjų mokykla (M. Straus, 1980), apibrėžianti smurto artimoj aplinkoje problemą kaip smurtą šeimoje. Jų požiūriu, kurį grindė atskirų smurtinių veiksmų, kaip pvz. „antausio“ ar „stumtelėjimo“, kiekybiniai tyrimai, smurtas šeimoje yra lyties požiūriu simetriškas, abipusiškas (kiekviena iš smurtaujančių šalių gauna tiek, kiek ir pati smurtauja) ar net kad moterys smurtauja daugiau ir yra dažniau nei vyrai linkę naudoti sunkų smurtą prieš partnerį. Tokį supratimą palaikė ir nacionalinių apklausų apie smurtą artimoje aplinkoje duomenys, atskleidę kad didelė dalis moterų naudoja jėgą santykiuose, įskaitant ir tuos jėgos naudojimo tipus, kurie laikomi sunkiais ir smurtiniais. Remiantis šiuo požiūriu, kaip atsakas į smurtą šeimoje buvo propaguojamos porų konsultavimo programos, o į smurtautojus vyrus orientuotos feministinės programos įvertintos kaip politiškai šališkos ir ignoruojančios didelę dalį šeimoje smurtą patiriančių vyrų.

Feministinės krypties atstovai (R. P. Dobash, R. E. Dobash, 1992) savo ruožtu kritikavo smurto šeimoje tyrimus dėl koncentravimosi į atskirus smurtinius veiksmus ir teigė, kad nors kiekybiškai smurtinių aktų padaromų vyrų ir moterų yra ir apylygiai, tarp jų yra kokybinis skirtumas kalbant apie jų pobūdį, motyvus ir pasekmių sunkumą. Buvo teigiama, kad nacionalinės apklausos apie smurtą šeimoje smarkiai pervertina moterų daromus smurtinius veiksmus, kurių nei jos pačios, nei jų partneriai nelaiko smurtiniais. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad didžiąja dalimi atvejų moterų naudojamas smurtas yra atsakas į ilgai besitęsiantį vyrų pakartotinį smurtavimą ar gynybinis atsakas į vyro užpuolimą.

Sociologas M. Jhonson (1995) išsprendė šį prieštaravimą tarp minėtų dviejų konfrontuojančių tyrėjų krypčių atskleisdamas, jog smurto šeimoje krypties tyrėjai, kurių požiūrį rėmė nacionalinės apklausos apie smurtą artimoje aplinkoje, yra teisūs dėl simetrijos lyties požiūriu smurtaujant šeimoje, kai tai yra situacinis smurtas (situational violence), kuris pasireiškia, kai smurtas šeimoje naudojamas atsakant į situacijos atžvilgiu specifinius stresorius, išreiškiant nuoskaudas ar kitus jausmus, siekiant išspręsti ginčus. O kriminalinė ir pagalbos aukoms centrų statistika, kuri rėmė feministinį požiūrį, apima visai kito pobūdžio smurtą, kurį M. Jhonson įvardino kaip „artimojoterorizmą“ („intimate terrorism“). Tai smurtinio elgesio būdas, apimantis mentalinio kankinimo taktikų įvairovę, skirtų kontroliuoti, izoliuoti, paveikti auką bauginimais kaip ir fiziniais sužalojimais. Šis atradimas nukreipė tyrėjų dėmesį nuo koncentravimosi į naudojamos jėgos kiekį, kaip vienintelį svarbų smurtavimo elementą, prie supratimo, jog kontrolės taktikų buvimas smurtiniame elgesyje, išskiria svarbią smurtavimo rūšį, kuri skiriasi savo dinamika, pasekmių specifika ir turėtų būti vertinama pagal kitus moralinius kriterijus ir kuriai įveikti atitinkamai turėtų būti taikomos visai kitos priemonės.

M. Jhonson įžvalgas išplėtojo ir papildė britų tyrėjas E. Stark knygoje Coercive control (2007) , pateikdamas siūlymus kaip naudojantis jo nauja smurto koncepcija pagerinti intervencijos smurto artimoje aplinkoje efektyvumą. Tolesniame skirsnyje bus apžvelgta jo siūloma to, kas standartiškai registruojama kaip smurtas artimoje aplinkoje, tikslesnė klasifikacija, atitinkamai lemianti intervencijos būdus, įskaitant ir programų smurtaujantiems vyrams tinkamumą.

1.2 Šeimyninių kovų, smurtinių atakų ir pavergiančios kontrolės atskyrimas

Priešingai negu įprasta manyti, ko vien vertas problemos įvardinimas – smurtas artimoje aplinkoje – daugelis partnerio atakų įvyksta, kai poros yra fiziškai išsiskyrusios. Realybė maskuojama tokiais terminais kaip intymus, artimos aplinkos ar poros smurtas, kas implikuoja, kad išnaudojimas vyksta pirmiausiai neišsiskyrusiose porose ar santykiuose, kuriuose abi šalys dalinasi panašiu įsipareigojimu. Tačiau tai, ką E. Stark įvardina kaip „intymumo prielaidą“ (presumption of intimacy), tėra privilegijuotas smurtautojų priėjimas prie aukų, suteikiamas buvusio partnerio statuso, kuris įgalina panaudoti kontrolei ir persekiojimui itin intymias žinias apie jų aukas, kurios įprastai neprieinamos nepažįstamiesiems. Persekiojimas, šnipinėjimas, ir kitos taktikos, kurios ištęsia išnaudojimą socialinėje erdvėje, efektyviai neutralizuoja atskyrimo naudą. Quincy, Masačiūsetso valstijoje atliktas tyrimas (cit. pg. E. Stark, 2007, p. 91) parodė, jog 75 % vyrų smurtautojų, aprašytų vaiko teisių apsaugos bylose, ir dauguma smurtautojų, suimtų dėl smurto artimoje aplinkoje, negyveno su moterimis, kurias išnaudojo.

Tuo remdamasis E. Stark vietoj M. Jhonson vartotos „artimojo terorizmo“ sąvokos pasiūlė „pavergiančios kontrolės“ (coercive control) terminą, nes jo manymu, taip daug tiksliau užčiuopiamos taktikos naudojamos tokio tipo išnaudojime, kurios nebūtinai vyksta artimoje aplinkoje (nors teisiškai įforminamos ir suprantamos kaip tokios), apibūdina greičiau aukos ir smurtautojo artimumo prielaidą nei tikrą artimumą, ir mažai ką turi bendro su taktikomis paprastai naudojamomis teroristo. Pavergiančios kontrolės terminas apima platų spektrą apribojimų bendravimui, judėjimui, socialiniams ryšiams, objektyvius suvaržymus kaip kad aukos pinigų, gaunamos informacijos ir sprendimų priėmimo kontrolė, ir su kultūrinės lyties normomis susijusius apribojimus.

Be to, kaip pastebėjo E. Stark, M. Jhonson tipologija išlaiko tam tikrus dominuojančio biheviorizmo aspektus. Joje smurtas, naudojamas artimojo terorizmo atveju paprastai yra sunkesnis nei tuo atveju, kurį jis įvardina kaip situacinį smurtą. Negana to, jo sukurta situacinio smurto kategorija sujungia dviejų smurto tipų dinamikas, kurios labai skiriasi savo reikšmingumu, būtent įprastas šeimynines kovas (ordinary fights), kurias daugelis porų vertina kaip priimtiną būdą įveikti nesutarimams, ir smurtinius išpuolius, kuriuose smurtas naudojamas sužaloti, išgąsdinti ar pažeminti partnerį, bet neapima kontroliavimo taktikų. Jėgos, naudojamos smurtinėse kovose, išpuoliuose ar artimojo terorizme mechaninės charakteristikos paprastai yra identiškos. Tam, kad atskirtume išnaudojimą (abuse) nuo kovų, nepakanka žinoti tik kokį veiksmąsmurtaujanti pusė daro – jų elgesio mechaninių charakteristikų – bet ir jo kontekstą, jo sociopolitines taip pat kaip ir fizines pasekmes, jo prasmę dalyvaujančioms pusėms, ir ir ypač nukentėjusiai pusei, ir ar veiksmas buvo susietas su kitomis smurtinėmis taktikomis.

Priešingai negu šeimyninėse kovose tarp sąlyginai lygių partnerių, M. Jhonson tipologijoje apibūdinamose kaip „situacinis smurtas“, kuriose smurtas naudojamas konfliktams spręsti, tie, kurie imasi partnerio smurtinio užpuolimo ar pavergiančios kontrolės siekia užgniaužti konfliktą ar neleisti jam iškilti į paviršių, ar nubausti partnerį už tam tikrą vien tik paties smurtautojo suvokiamą skriaudą ar aukos nepaklusnumą, beveik visuomet iškeldami savo asmens viršenybę. Abipusiškumo trūkumas apibūdina tiek smurtinę ataką, tiek pavergiančią kontrolę. Skirtumą apibrėžia tai, kad esant atakai, dominavimas pasiekiamas grynai jėga, verčiant partnerį apskaičiuoti patiriamą fizinį skausmą ir kančią ir įvertinti iš naujo praeities ar ateities elgesį, įskaitant pasipriešinimo galimybę. Netgi kai abi šalys naudoja jėgą ir smurtas atrodo spontaniškas atsakas į specifinius dalykus, kaip pvz pavydą, partnerio užpuolimai visuomet kyla iš pasmerkiančios auką prielaidos, kad tik viena šalis gali „laimėti“.

Lyčių nelygybė atlieka tam tikrą vaidmenį visuose trijuose minėtuose smurto kontekstuose. Bet nors lyčių nelygybės įsteigimas ar atkūrimas gali būti tikslas kovose ar užpuolimuose, kontrolės primetimas išnaudojimo (abuse) atveju jau iš anksto suponuoja nelygų teisių ir resursų pasiskirstymą, jeigu išnaudotojas ir nukreipia smurtą tam, kad primestų dalykus, esmingai susijusius su lyčių nelygybe, pavyzdžiui versdamas auką elgtis pagal lyčių stereotipus. Lyčių galios asimetrija suteikia vyrams (moterims tik labai retais atvejais) socialinius svertus naudoti pavergiančiai kontrolei, siekiant užspeisti (entrap) ir subordinuoti moteris. Moterys ir vyrai nelygūs pavergiančios kontrolės naudojimo prasme ne todėl, kad viena iš pusių yra mažiau pajėgi smurtauti, bet dėl to, kad seksualinė diskriminacija vyrams suteikia privilegijuotą priėjimą prie socialinių resursų ir priemonių reikalingų gauti pranašumą grumtynėse dėl galios.

Kovų atskyrimas nuo užpuolimų yra sąlyginai paprastas. Daugeliui žmonių užpuolimai yra kitokie, nes jų aukos jaučiasi užpultos, ir todėl, kad jų būdai, pasekmės ar dažnumas yra tokie neproporcingi padarytoms skriaudoms, kad pažeidžia ribas, kurias bendruomenė laiko priimtinu būdu išsiaiškinti nesutarimus. Beveik nė vienas vyras ir tik maža dalis moterų, kurios apklausose apie smurtą artimoje aplinkoje pažymi, kad joms buvo suduota, ieško ar reikalauja išorinio įsikišimo. Tai leidžia manyti, kad didelė dalis užpuolimų įvyksta šeimyninių kovų kontekste, šią galimybę patvirtina ir atvejų mastas, kai poros praneša apie abipusį smurtą. Priešingai, dauguma tų, kurie praneša apie išnaudojimą apklausose apie nusikaltimus ir saugumą šeimoje, ieško išorinės pagalbos, o tai rodo, kad jie yra pirmiausiai užpuolimo aukos ar blogiau.

Užpuolimų atskyrimas nuo pavergiančios kontrolės yra sunkesnis, iš dalies dėl to, kad yra mažai tyrimų, kuriuose būtų įvertinta kokiu mastu kontroliavimo taktikos yra naudojamos išnaudotojiškuose santykiuose. Išimtis yra Quincy vyrų (cit. pg. E. Stark, p. 105), areštuoto dėl smurto artimoje aplinkoje, tyrimas. Kaip ir tie vyrai, moterys, areštuotos dėl smurto artimoje aplinkoje, dažniausiai turi ilgą smurtavimo ir piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis istoriją. Bet Quincy tyrimas atskleidė, kad 6 iš 10 areštuotų vyrų ne tik užpuldavo partneres, bet ir atimdavo jų pinigus, ir kad daugiau nei pusė jų suvaržydavo partnerių autonomiją trim ar daugiau papildomų būdų. Šie duomenys rodo, kad bent 60% moterų, kurios ieško pagalbos, patiria pavergiančią kontrolę (atvejų skaičius gali svyruoti nuo 45 iki 79 procentų). Galime laikyti likusius 40% partnerio smurtiniais užpuolimais, nors reali proporcija išnaudojimo, apriboto fizinio ir emocinio smurto veikiausiai yra mažesnė.

Daugelį įprastinio smurto apibrėžimo, kaip smurto artimoje aplinkoje, keliamų nesusipratimų galima įveikti atskiriant kovas nuo išnaudojimo ir padalinant likusius atvejus į partnerio užpuolimus ir pavergiančią kontrolę. Vyrų kontrolės taktikų naudojimas paaiškina, kodėl moterys, kurios patiria nepastovius, nežymius ar net jokių smurtinių užpuolimų gali nepaisant to tapti užspeistos (entrapped) santykiuose, kuriuose išnaudojimas yra besitęsiantis; kodėl nukentėjusios moterys daug dažniau nei nukentėję vyrai yra linkusios identifikuoti išnaudojimą kaip nusikaltimą ar pavojų saugumui, net kai naudojamas panašaus sunkumo smurtas; ir kodėl jos daug dažniau kreipiasi pagalbos.

Dėl kontrolės vaidmens užspeitime, moterys turi menkesnes galimybes pasipriešinti išnaudojimui ar išvengti fizinio išnaudojimo, o tai savo ruožtu padidina pažeidžiamumą smurtui, įskaitant ir mirtinai pavojingą smurtą. Pavergiančios kontrolės buvimas daugumoje išnaudotojiškų santykių, ne vyrų didesnė fizinė jėga ar įgūdžiai smurtinėje kovoje paaiškina, kodėl moterims yra didesnė su išnaudojimu susijusių sužalojimų ir mirties rizika nei vyrams, kodėl femicidų (mizoginijos motyvuotų žmogžudysčių) statistika beveik nepasikeitė, nors ir sunkus partnerių smurtas prieš moteris sumažėjo ir kodėl išnaudojimo aukos turi unikalų sveikatos, elgesio ir psichinės sveikatos problemų profilį.

1.3 Kultūrinės lyties reikšmė pavergiančios kontrolės veikimui

1.3.1 Moters padėties ypatumai

Kalbant apie smurtines atakas, tiek moterys, tiek vyrai užpuola partnerį panašiais būdais ir dėl panašių motyvų. Bet nėra tokios bylos per visą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymų istoriją JAV, kad pavergiančios kontrolės naudotoja būtų moteris (E. Stark, p.6). Lyčių asimetrija pavergiančioje kontrolėje atspindi asimetrišką lyčių nelygybės prigimtį, ne faktą, kad moterys yra mažiau agresyvios, kontroliuojančios ar dominuojančios negu vyrai. Visos atakos prieš moteris nuo ju vyru partnerių turi seksualinį komponentą – paprastai sužalojamos kūno dalys, siejamos su moters seksualumu. Bet pavergianti kontrolė yra ir apie kultūrinę lytį. Tam, kad įtvirtintų savo privilegijas, vyrai suardo savo partnerių unikalų moteriškumą, siekdami sumenkinti jas iki stereotipo, prieš kurį galėtų demonstruoti seksistinėje kultūroje išplitusį vyriškumo supratimą.

Pavergiančią kontrolę E. Stark laiko išnaudojimo ar smurtavimo forma, tačiau pastarasis variantas implikuoja, kad smurtautojas piktnaudžiavo valdžia, kuri įprastai laikoma priimtina, kokia vyro valdžia moteriai žmogaus teisių požiūriu nėra. Be to, šio elgesio modelio vertinimas tik kaip smurtavimo formos klaidinančiai nurodo, kad kontrolė yra tik apie fizinį smurtą. Pavergiančios kontrolės atveju vyrai naudoja izoliavimo, įbauginimo, bendravimo su draugais apribojimo, savininkiškumo, moters seksualumo suvaržymų, vertimo atsiskaityti už tai, kaip ji leidžia laiką ir kitas partnerio kontrolės taktikas – dauguma iš jų apskritai nenaudoja tiesioginio fizinio smurto. Vyrų dominavimo patirtis kokybiškai skiriasi nuo pavergiančios kontrolės patirties, kuri nėra išsemiama fizinės ir psichologinės žalos.

Moterų užspeitimą asmeniniame gyvenime yra sunku įžvelgti, nes daugelis teisių, kurias jis pažeidžia yra labai įprastos – tiek priimamos kaip savaime suprantamos ir kasdieniškos suaugusiojo gyvenime ir tiek įsitvirtinusios moterų elgesio būduose, kurie nulemti normatyvinio priskyrimo moterims pagal lytį – kad jų peržengimas lieka nepastebėtas. Smurtą lengvą suprasti. Bet apribojimai, kurie įeina į pavergiančią kontrolę ir kurių tikimybė didžiajai daliai vyrų yra artima nuliui, dėl esamų kultūrinių nuostatų nėra akivaizdūs ir iš šalies į aukos situaciją žiūrint labiau įsivaizduojami karo belaisvių stovyklos, kalėjimo ar psichiatrinės ligoninės sąlygomis nei kasdienybėje. Tai, kas iš moterų išnaudotojiškuose santykiuose atimama, ir tai, ką jos naudodamos gynybinį smurtą bando apsaugoti, yra jų gebėjimas priimti nepriklausomus sprendimus tose sferose, kuriose autonomijos turėjimas atskiria suaugusį nuo vaiko ir laisvą pilietį nuo baudžiauninko.

Tai paliudija ir faktas, jog intervencijos lėmė didelį fatališko moterų smurto sumažėjimą, nes moterų prieglaudos, areštai ir teismų įsakymai davė ekstrinę priemonę gynybiniam smurtui ir sumažino jų baimes dėl didelės žalos. Didžioji dalis sumažėjimo buvo kalbant apie smarkų smurtą, nes pagal žalos paskaičiavimus vykdoma intervencija, stipriai žalojančios atakų aukos sulaukia daugiausia apsaugos. Moterys paprastai nužudo partnerius po ilgai kentėto išnaudojimo ir tada, kai bijo dėl savo ir vaikų gerovės, o vyrų įvykdytos partnerių žmogžudystės dažniausiai įvyksta dėl vadinamosios „atsiskyrimo atakos“ (separation assault) (cit. pg. E. Stark, p. 57). Dėl to moterų atsiskyrimas nuo smurtaujančių vyrų yra be galo pavojingas procesas, kuriam būtinas teisėsaugos sistemos, socialinės pagalbos sistemos ir bendruomenės pripažinimas ir palaikymas.

Pavergianti kontrolė apima piktavališką elgesio modelį, kuris subordinuoja moteris svetimai valiai pažeidžiant jos teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą (smurtas artimoje aplinkoje), orumą ir autonomiją (įbauginimas), socialinius ryšius (izoliacija) ir uzurpuojant ar paneigiant moters priėjimą prie resursų, reikalingų asmeniškumui ir pilietiškumui (kontrolė). Vyrai nieko panašaus nepatiria kasdieniniame gyvenime kas panėšėtų į tokią pavergimo formą.

Dalis teisių, kurias smurtautojai atkerta nuo moterų jau yra saugomos viešojoje sferoje, tokios kaip teisė į fizinį vientisumą ir teisė į nuosavybę. Šių atvejų atžvilgiu įstatymai yra taisomi, kad išplėstų šią apsaugą į asmeninį gyvenimą. Bet didžioji dalis žalos, įeinančios į pavergiančią kontrolę yra su kultūrinės lyties formuojamais apribojimais susiję suaugusiojo autonomijos pažeidimai, kurie neturi jokio aititikmens viešajame gyvenime ir yra dabar teisinei sistemai nematomi. Šių didelių ir mažų pažeminimų kombinacija geriausiai paaiškina, kodėl moterys kenčia ir taip reaguoja išnaudotojiškuose santykiuose, įskaitant ir kodėl tiek daug moterų tampa užspeistos, kodėl dalis išnaudotų moterų nužudo savo partnerius, kodėl jos pačios gali būti nužudytos ar kodėl jos yra linkusios į elgesį ir veiksmus, kurie joms paprastai nebūdingi ar priešingi baziniam sveikam protui ar padorumui.

Moters subjektiškumas yra istoriškai specifiškas, susijęs su specifiniu moterų pažeidžiamumu dėl lyčių nelygybės – išankstinio įpareigojimo namų ūkio, globos ir seksualinių paslaugų vyrui darbams, ir motyvuoja bei apriboja tai, kaip vykdomas išnaudojimas prieš ją. Vyrų dominavimas pavergiančioje kontrolėje yra apie tai, kas moterys yra jiems ir ką jos privalo , o ne vien kas vyrai yra ir ko jie nori. Įpareigojimas darbų namuose atlikimui ir lyčių stereotipai apibrėžia moters antrarūšį statusą seksistinėje kultūroje, kuriuo persiima smurtautojai ir dėl kurios buvimo jie sulaukia pateisinimo iš visuomenė ir masinės medijos. Jeigu moters visiška autonomija asmeniniame gyvenime jau būtų plačiai priimama ar realizuojama per jų esminę lygybę, pavergianti kontrolė nebūtų efektyvi ir genderizuotas mikro-reguliavimas jau būtų matomas ir plačiai pasmerktas.

Moters patiriamo smurto artimoje aplinkoje specifiškumo įvardinimas nereiškia, kad kitas smurtas artimoje aplinkoje, kaip antai smurtas prieš vyresnio amžiaus žmones, vaikus ar neįgaliuosius yra mažiau svarbus. Tačiau neįvardinus struktūrinės lyčių nelygybės aplinkos, kuri formuoja kaip smurtas prieš moteris yra vykdomas sumažėja tiek efektyvios intervencijos galimybė, tiek prarandama paralelė su moterų priespauda kitose kultūrose ir fundamentalistiniuose sąjūdžiuose, kurie reakcingai reaguoja į moters laisvės ir autonomijos didėjimą. Iki šių laikų išaugęs lyčių lygybės mastas sumažino smarkų intymaus partnerio smurtą, leido pasipriešinti išnaudojimui efektyviau ir palengvino skyrybų procesą. Bet pati galimybė būti išnaudotai ir būti užmuštai išliko nedaug tepakitusi. Vyrai išplėtė savo opresinį repertuarą, o vyriausybės elementai į tai nesikišo.

1.3.2 Vyro smurtas kaip lyties vaidmens atlikimo dalis

E. Stark teigia, kad praktiškai kiekvienas smurtautojas vyras, su kuriuo jam teko dirbti, manė, kad savo kontroliuojančiu elgesiu gina tai, kas teisėtai priklauso vyrui. Jam atitaria L. Bancroft, buvęs vienu iš vadovų pirmosios programos, specialiai sukurtos smurtaujantiems vyrams JAV Emerge ir beveik du dešimtmečius intensyviai su jais dirbęs, savo knygoje „Kodėl jis tai daro“. Jo tvirtinimu, esminė išnaudotojiškų vyrų charakteristika yra tai, kad jie jaučiasi visiškai teisūs dėl to, ką daro (Bancroft, L., 2003, p. 376). Toks elgesys yra veikiau pasirinkimas, susiformavęs jo kaip vyro socializacijos procese, imant pavyzdį iš bendraamžių, esminių vyrų elgesio pavyzdžių jo gyvenime ir persmelkiančių masinę mediją seksistinių kultūrinių žinučių. Tai tampa jo neatsiejama tapatybės dalimi, kurią gina bet kokia kaina.

Smurtaujančių vyrų elgesį formuoja ir homofobiška aplinka: baimė būti palaikytu netradicinės seksualinės orientacijos mobilizuoja heteroseksualaus vyro tapatybės gynybą, jos pačios prieštaravimų ir nesėkmių akivaizdoje, ir skatina hiperheteroseksualumo demonstravimą, koks būdingas pavergiančiai kontrolei. Savo paties homoerotinius jausmus smurtaujantis vyras dėl paranojiškos baimės, kurią jų buvimas jam kelia, projektuoja į savo partneres, smurtaudamas prieš moterį, neva bausdamas ją už fantazijas apie seksą su kitais vyrais, kurių nepripažįsta savyje pats.

Smurtautojai savo racionalumą, sveiką protą ir teisuoliškumą patvirtina naudodami moterį, kaip negatyvų pavyzdį. Aukos pavergimas jiems atlieka psichologinės gynybos nuo apsigėdinimo, sukelto bet kurio įvykio, kuris iškrenta iš jų saugumo zonos, pvz finansinių sunkimų, avarijos ir pan.

Jie viliasi asmenį, kuriuo yra ir kokiu nori tapti moteris, paversti objektu, kuris atitiktų tai, kas moteris yra jiems. Pavergianti kontrolė – tai smurtautojo bandymas pasisavinti ir išardyti moters asmeniškumą, kam jis pateisinimo ieško ir deja, dažnai sulaukia iš kultūrinės aplinkos ir pačios bendruomenės, kuri dėl paplitusio požiūrio į smurtą prieš partnerį kaip „privatų reikalą“, nesiima jokių priemonių išnaudotojiškam elgesiui sustabdyti. Tačiau dėl poveikio moters laisvei ir autonomijai, panašaus į priekabiavimo, persekiojimo ir pagrobimo keliamą žalą, pavergianti kontrolė yra nusikaltimas prieš bendruomenę tiek pat, kiek ir asmenį.

2. Smurto artimoje aplinkoje įvardinimo reikšmė

Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje istatymus JAV, anot E. Stark, dauguma smurto artimoje aplinkoje atvejų buvo laikomi tarsi jie apimtų vedybinius kivirčus, todėl beveik jokios aukos nebuvo apsaugotos ar smurtautojai nubausti. Tai lėmė klaidinga nuostata, kad smurtas artimoje aplinkoje yra vieningas ir į atskirus incidentus sufragmentuotas fenomenas, kurio sunkumas gali būti matuojamas pagal sužalojimus. Lygybės principo taikymas – smurto artimoje aplinkoje vertinimas lygiai kaip nepažįstamojo smurto – depolitzuoja jų skirtumus ir ištrina specifinį su kultūrine lytimi susijusį smurto prieš moteris artimoje aplinkoje pobūdį. Vertinant tik pavienius incidentus, po kurių kreipiamasi pagalbos, ignoruojami daugybinio smurto prieš tą patį asmenį kumuliatyvūs efektai ir iš smurto prieš moteris padaromas antraeilis nusikaltimas. Smurtas artimoje aplinkoje turėtų būti skirtingai ir daug griežčiau vertinamas nei nusikaltimai padaromi nepažįstamųjų. Nelaisvės, pavergimo, priklausomybės ir išdavystės lygis susijęs su patiriamu smurtu artimoje aplinkoje neturi jokio atitikmens viešajame gyvenime.

Norint nekartoti JAV sistemos klaidų Lietuvoje, reiktų išskirti šeimynines kovas, kad dėmesys būtų sutelktas tik į veiksmus, kurie kelia saugumo problemas aukoms. Tie, kurie yra įsitraukę į šeimynines kovas, kuriose nė viena pusė nemato smurto kaip neleistinos priemonės ar nori pagalbos iš išorės. Tipologijos veiksmingumas taip pat priklauso nuo gebėjimo atskirti partnerio užpuolimą nuo pavergiančios kontrolės. Smurto ir kontrolės atskyrimas ne visuomet yra aiškus, nes smurtas turi kontrolės poveikį ir gali suvaržyti teises ir laisves netgi be

papildomų taktinių manevrų. Tačiau užpuolimo artimoje aplinkoje atveju smurtaujama tiesiogiai, be tarpininkaujančio suvaržymų ir taisyklių poveikio. O pavergianti kontrolė dėl išnaudojimo išsiplėtimo laike ir erdvėje savo prigimtimi yra arčiau priekabiavimo ir persekiojimo nei užpuolimo. Smurto dažnumas, jo naudojimas užgniaužti, o ne išspręsti konfliktą ir jo kumuliacinis poveikis aukos autonomijai ir fiziniam vientisumui taip pat yra skiriamieji pavergiančios kontrolės požymiai. Užpuolimo pasekmė yra aukos pavergimas pasinaudojant fizinės žalos baime. Pavergiančios kontrolės pasekmė yra egzistencinė nelaisvės ir užspeitimo būsena, jaučiama dar prieš konkretų išnaudojimo veiksmą. Nors autonomijos praradimas gali būti antraeilė partnerio užpuolimo pasekmė, aukos asmeniškumas (personhood) yra pagrindinis pavergiančios kontrolės taikinys. Pavergimo lygis ir mastas yra smurto artimoje aplinkoje įvertinimo pagrindas.

Nors smurtautojų arešto politika duoda aukoms priėjimą prie paslaugų neprieinamų kitu būdu ir siunčia stiprią žinutę apie moralinį smurtinių veiksmų nepriimtinumą, dabartinės intervencijos yra orientuotos į krizes, trumpalaikės, paremtos žalos skaičiavimais ir lūkesčiu, kad atskyrimas pats savaime apsaugantis, nors palieka aukas ir smurtautojus toje pačioje socialinėje aplinkoje, kad ir esant aukos apsaugos orderiui. Neseniai „Lietuvos ryte“* aprašytai tragedijai, turint omenyje tiek pavojų, kad smurtautojas susidegins kartu su šeima, tiek tai, kad jo vaikai vėliau ras jo lavoną, būtų užkirstas kelias, jeigu intervencijos sistema vadovautųsi Evan Stark pavergiančios kontrolės modeliu smurtavimo pobūdžiui nustatyti ir imtis proporcingų priemonių – įkalinimo, o ne tik atskyrimo nuo gyvenamosios vietos.

Smurto artimoje aplinkoje problemos įvardinimas yra politinis aktas. Dėmesio sutelkimas į specifinį smurtautojo elgesį, pasekmes ir moters išnaudojimo dinamikas, nukreipia problemą į sąmonės centrą, nulemia tai, kaip mes mąstome apie asmenis, susijusius su problema ir tai, kaip paskirstomi problemai įveikti numatyti resursai. Be tikslaus įvardinimo, pavergiančios kontrolės aukos lieka nematomos netgi pačios sau, jos neturi „adreso“. Susitelkimas ties paskirais smurto artimoje aplinkoje incidentais, neįvertinant kompleksiškos žalos asmens laisvei dėl patiriamo dominavimo, akcentavimas psichologinių ir emocinių kontrolės dimensijų, o ne jos struktūrinės dinamikos, efektyviai išskiria visą klasę aukų, kurių išgyvenimas priklauso nuo viešo pripažinimo. Nurodydadamas į moterų užspeitimo asmeniniame gyvenime prilyginimą smurtiniam išnaudojimui, sociologas Walter DeKeserdy pažymi, kad „siauri apibrėžimai ne tik kad subanalina daugybės išnaudotų moterų subjektyvias patirtis, jie taip pat atriboja ja nuo ieškojimo socialinio palaikymo iš aplinkos“ (DeKeserdy, W., 2000, p. 728). Šis atskyrimo procesas sustiprina slaptumą ir izoliuotumą, kurie palaiko pagrindines taktikas pavergiančioje kontrolėje.

3. Programos smurtaujantiems vyrams, kaip atsakas į smurtą artimoje aplinkoje

Programos smurtaujantiems vyrams nuo jų atsiradimo JAV, iš pradžių buvo bendruomenės atsako į smurtą prieš moteris dalis. Vėliau joms paplitus kaip valstybės atsakui į padarytą smurto artimoje aplinkoje nusikaltimą, jos daugiausia buvo taikomos kaip pigesnė alternatyva kalėjimui dėl masiško kreipimosi į teisėsaugos sistemą dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje.

E. Stark teigia, jog bylose, kuriose partnerio atakos nėra pavojingos sveikatai ir abu partneriai turi motyvaciją išspręsti problemą būtų tinkama remtis programomis smurtaujantiems vyrams, kuriose lyčių lygybė ir smurto nutraukimas yra esminiai. Pagal jo tipologiją tai apimtų šeimynine kovas ir smurtinius užpuolimus artimoje aplinkoje. Tačiau smurtinio elgesio keitimo programų kaip prevencijos taikymas pavergiančios kontrolės atveju gali turėti fatališkas pasekmes aukų saugumui.

Kadangi nežymus fizinis smurtas gali būti tiek šeimyninių kovų, tiek pavergiančios kontrolės pasekmė, yra pavojus, kad nesant instrumentų detaliai ištirti smurto kontekstą kiekvienu atveju, liks nebaudžiami tiek menkiausi, tiek žalingiausi nusikaltimai. Tuo tarpu kai baudžiama už sunkią fizinę žalą, neidentifikavus ar smurtas buvo išpuolio ar pavergiančios kontrolės dalis, nukreipimas į smurtinio elgesio keitimo programas, kelia pavojų, kad smurtautojas pakeis fiziškai žalojančias taktikas įbauginimu ir kitais kontrolės būdais.

Tai, kaip Lietuvos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme (2011) apibrėžiamas smurtas artimoje aplinkoje, prilygina jį įstatymo, nukreipto prieš smurtinį užpuolimą viešoje vietoje, pratęsimui: “Smurtas* – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. “ O kaip matėme iš ilgametės JAV intervencijos praktikos patirties, nesant pavergiančios kontrolės kaip sistemingų, išsitęsusių laike ir erdvėje smurtinių taktikų nukreiptų prieš aukos asmenybės pavergimą, t. y. kaip sunkaus nusikaltimo prieš asmens laisvę, atskyrimo nuo smurtinių atakų ar šeimyninių kovų, ilgalaikis poveikis aukos saugumui lieka minimalus. Negebėjimas išskirti smurto artimoje aplinkoje, pagal aplinkybių sunkumą ir žalos mastą, gali nueiti į problemų, siejamų su skurdu mastą, o aukos, kurios negali patiriamo smurto pagrįsti sunkia fizine žala, gali likti nepasiekiamomis ir nematomomis pagalbos ir teisinei sistemai.

Tiek E. Stark, tiek L. Bancroft mini platesnį lyčių lygybės siekį kaip būtiną ilgalaikiam smurto prieš moteris mažėjimui ir kaip būtiną reikalavimą programų smurtaujantiems vyrams moraliniam pagrįstumui. Tačiau Lietuvoje tam ne itin palanki politinė ir kultūrinė aplinka. Ko vertas vien faktas, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija panaikino Lyčių lygybės skyrių, o neigiamą poziciją dėl Europos Tarybos konvencijos dėl prevencijos ir kovos su smurtu prieš moteris ir smurtą šeimoje ratifikavimo, ministerija pagrindė tuo, jog „pritaria Vatikano pozicijai“1. Tą patį byloja ir nesenas bandymas Seime keisti tai, kaip LR Konstitucijoje apibrėžiama šeima, šeimos sudarymą apribojant santuokos forma. Tokios vyraujančios nuostatos gali lemti palankumą šeimų terapijai kaip dominuojančiam atsakui į smurto artimoje aplinkoje problemą; tendenciją nepaisant išnaudotojiško santykio tarp partnerių, šeimą traktuoti kaip vientisą vienetą.

Šeimų terapija galėtų būti naudinga šeimyninių kovų ir smurtinių užpuolimų artimoje aplinkoje atvejais, kai abu partneriai motyvuoti spręsti konfliktą. Pavergiančios kontrolės atveju toks atsakas į problemą gali turėti fatališkų pasekmių aukai. Kriminalinis šios smurto elgesio modelio pobūdis, gydymą diskredituoja kaip neetišką atsaką.

Dabar veikiančios ir dar tik būsimos programos smurtautojams vyrams Lietuvoje yra persmelktos žalingų smurto artimoje aplinkoje prieš moteris supratimui stereotipų, aprašytų L. Bancroft knygoje „Kodėl jis tai daro? Perprantant agresyvių ir kontroliuojančių vyrų mąstymą“. Vilniaus Vyrų krizių ir informacijos centro vadovas A. Kuras savo pasisakymuose2 teigia, kad „vyrai ir moterys smurtauja tiek pat, tik skirtingais būdais“, nors kaip jau aptarta darbo dalyje apie lyties įtaką smurtui, moksliniai tyrimai, į kuriuos apeliuoja A. Kuras, apibūdina tik šeimynines kovas pagal E. Stark tipologiją. Viso smurto artimoje aplinkoje prilyginimas šiam smurto tipui, diskredituoja pavergiančios kontrolės aukas, kurias išimtinai yra beveik vien tik moterys, nukentėjusios nuo partnerių vyrų.

Kitas žalingas stereotipas yra kad piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis yra viena smurtinio elgesio priežasčių. Tačiau anot L. Bancroft, tai tik sunkinanti smurtinį elgesį aplinkybė, o ne priežastis. Piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis ir išnaudojimo problemos turi būti sprendžiamos paraleliai, tačiau atskirai, nes vienos sprendimas nepanaikina kitos. Labiausiai kenksmingas A. Kuro stereotipas yra teiginys, kad „kaltos arba abi pusės arba nei viena“. Atsakomybės už savo elgesį suvertimas aukai yra viena smurtautojo strategijų kontroliuoti auką, tad tokia pagalbos darbuotojo nuostata gali tik sustiprinti išnaudojimą smurtiniame santykyje.

Kauno apskrities krizių centro pirmininkė I. Vizbarienė3 savo ruožtu palaiko žalingą nuostatą, jog smurtavimas yra „vyro krizės pasekmė“. Tačiau L. Bancroft teigimu išnaudotojiškas elgesys, susijęs ne su patiriamais psichologiniai sunkumais, o su smurtautojo įsitikinimu, kad jis turi teisę taip elgtis ir iš to gaunama nauda bei nebaudžiamumu. Empatiškas požiūris į išnaudotoją kelia ir taip aukštą jo savivertę, kurią jis palaiko aukos sąskaita. Nors tokia nuostata ir būtų vertinga patiriančio psichologinę krizę vyro atžvilgiu, esant manipuliatyviam smurtiniui elgesiui, kuris naudojamas išnaudoti partnerei, ji gali veikti priešingai siekiamiems tikslams. Taip pat minėtame pasisakyme išsakoma žalinga nuostata, jog „Smurtinis elgesys taip pat yra vienas iš būdų susikaupusią neigiamą energiją iškrauti į išorę ko aukomis tampa artimiausieji – partnerė, vaikai. “. Ją paneigia tas faktas, kad išnaudojantis partnerę smurtautojas paprastai puikiai geba kontroliuoti savo elgesį, kai šalia yra kitų žmonių, kuriems jis stengiasi sudaryti gero ir malonaus žmogaus įspūdį. Be to, taip užmaskuojamas faktas, kad dominuojančios smurto formos įsišaknijusios apskaičiavimuose sąlyginės naudos, rizikos ir kainos, įeinančių į jėgos naudojimą vienoje ar kitoje situacijoje.

Norint kad nebūtų sukompromituotas aukos saugumas, panašias programas, orientuotas į smurtautojų „terapiją“, matant kaip adekvatų atsaką į smurto artimoje aplinkoje problemą, vertėtų įsivesti programų standartus, kurie garantuotų, jog platesnės lyčių lygybės siekis ir suderinamumas su ekspertinėmis žiniomis apie problemos specifiką būtų jų legitimumo pagrindas.

Išvados

Nukreipiant pažeidėjus į programas smurtautojams, reikia ištirti koks smurto naudojimo kontekstas, ypatingą dėmesį skiriant nustatymui, ar jiems būdingas kontroliuojantis elgesys. Bylose, kuriose partnerio atakos nėra žalojančios ir abu partneriai turi motyvaciją išspręsti problemą būtų tinkama remtis bendruomenine intervencija, įskaitant elgesio keitimo programas smurtaujantiems vyrams, kuriose lyčių lygybė ir smurto nutraukimas būtų esminiai. Tačiau tam, kad aukos saugumas būtų užtikrintas, būtina atskirti nuo kitų smurto artimoje aplinkoje tipų pavergiančią kontrolę pagal E. Stark tipologiją ir nepasitenkinti vien alternatyviomis baudžiamosioms priemonėmis kaip kad programos smurtautojams.

Dabartinės Lietuvoje veikiančios ir dar tik parengtos veikti vyrų smurtinio elgesio keitimo programos nukreiptos į tai, kas turėtų būti suvokiama kaip užpuolimas, smurtinė ataka privačioje aplinkoje – tai matuojama pirmiausia sužalojimo sunkumu, o tik po to psichologinėmis pasekmėmis ir vienodai būdinga tiek vyrams, tiek moterims. Apsaugos nuo smurto prieš moteris įstatymai originaliai išsirutuliojo kaip apsauga nuo to, kas E. Stark apibrėžiama kaip asmens laisvę ir autonomiją suvaržanti kontrolė, kas išimtinai būdinga tik kalbant apie vyrų smurtą moterų atžvilgiu, ir yra susiję su būtent moterų pažeidžiamumu asmens laisvės ir autonomijos suvaržymui šeimoje dėl struktūrinės lyčių nelygybės darbo sferoje, atsakomybės už vaikų priežiūrą ir darbą namuose, seksualinio gyvenimo sferose. Todėl pastarasis yra nusikaltimas prieš asmens laisvę ir autonomiją, savo pasekmių sunkumu artimesnis žmonių pagrobimui ir įkaitų laikymui nei smurtiniam užpuolimui. Taigi ir jokiu būdu netapatintinas ir nespręstinas kaip pirmasis. Kad ilgalaikis smurto prieš moteris mažinimo tikslas, numatytas 2007 metų smurto prieš moteris mažinimo strategijoje, būtų pasiektas reikia, kad šitie dalykai būtų atskirti tiek Lietuvos politinėje, tiek teisėsaugos, tiek akademinėje – mokslinėje, tiek intervencijos – pagalbos, tiek pilietinio aktyvizmo srityse.

Literatūra

1. Arias, I., Dankwort J., Douglas, U., Dutton, M.A., Stein K. Violence against women: The state of batterer prevention programs, The journal of law, medicine and ethics, 2002, 157-165 p.
2. Bancroft L. Why Does He Do That? Inside the Minds of Angry and Controlling Men, Powells, 2002, 432 p.
3. Campbell, M., Neil, J. A., Jaffe, P. G., Kelly, T., Engaging abusive men in seeking community intervention: a critical research and practice priority, Journal of family violence, 2010, nr. 25, 413-422 p.
4. DeKeserdy W., “Current controversies on defining nonlethal violence against women in intimate heterosexual relatioships: Empirical implications”, Violence against women, nr. 6 (2000) 728-746 p.
5. Dobash, R. P., Dobash, R. E., Wilson, M., Daly, M., The myth of sexual symetry in marital violence, 1992, Social problems, nr. 39, 71-91 p.
6. Dobash, R. P., Dobash, R. E., Women’s violence to men in intimate relationships – Working on a puzzle, The British journal of criminology, 2004, nr. 44, 324-349 p.
7. Geffner, R., Rosenbaum A., Characteristic and treatment of batterers, 1990, Behavioral sciences and the law, 8 tomas, 131-140 p.
8. Gelles, R. J., Estimating the incidence and prevalence of violence against women, Violence against women, 2000, nr. 6, 784-804 p.
9. Gelles, R. The politics of research: the use, abuse, and misuse of social science data – the cases of intimate partner violence, Family court review, 45 tomas, nr. 1, 2007, 42-51 p.
10. Giustina, J-A. D., Violence against women in intimate partner relatioships: community responsibility, community justice, Contemporary justice review, 11 tomas, nr. 4, 2008, 351-161 p.
11. Gondolf, E. Theoretical and research support for the Duluth Model: A reply to Dutton and Corvo. Aggression and Violent Behavior, 2007, 12(6), 644-657 p.
12. Herman, L. H., Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vaga, 2006, 372 p.
13. Johnson M. P., Patriarchal Terrorism and Common Couple Violence: Two Forms of Violence against Women, Journal of marriage and family, 57 tomas, nr. 2, 1995, 283-294 p.
14. Rosenbaum, A., Warnken, W. J., Grudzinskas A. J. Jr., Legal and ethical issues in the Court-mandated treatment of batterers, 2003, Journal of aggression, maltreatment and trauma, The Haworth press, 279-303 p.
15. Stark E., Coercive Control : The Entrapment of Women in Personal Life, Oxford university press, 2007, 465 psl. [žiūrėta 2012 m. gegužės 28d. – birželio 8d.]. Prieiga per internetą: http://site.ebrary.com/lib/viluniv/docDetail.action?docID=10167543 (Reikalinga autorizacija).
16. Straus, M. A., Measuring intrafamily conflict and violence: The conflict tactics scale, Journal of marriage and family, 1980, nr. 41, 75-88 p.
17. Straus, M., Gelles, R. Physical violence in American families, 1987, Social problems 34,
nr. 3, 213- 230 p.
18. Straus M. A., Physical assaults by wives: A major social problem, Current controversies on family violence, 1992, Sage, 67-88 p.
19. Tiley, D. S., Brackley, M., Men who batter intimate partners: A grounded theory study of the development of male violence in intimate partner relationships, Issues in mental health nursing, 2005, 281-297 p.
20. Valstybinė smurto prieš moteris mažinimo strategija, 2006, prieiga per internetą http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=289640&p_query=&p_tr2=

Išnašos

* Zimblienė, D., „Šeimos skriaudikas paskelbė sau nuosprendį“, 2012, birželio 9 d. įrašas lrytas.lt http://www.lrytas.lt/-13392203951338499912-%C5%A1eimos-skriaudikas-paskelb%C4%97-sau-nuosprend%C4%AF.htm

* Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, 2011-05-26 . Prieiga per lrs.lt: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=400334&p_query=&p_tr2=2

1 Seimo nario A. Lydekos pranešimas: kodėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nenori užkirsti kelio smurtui šeimoje?, 2011 m. balandžio 21 d., prieiga per lrs.lt:http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=618&p_k=1&p_d=110083

2 „Smurtauja ir vyrai, ir moterys, tik skirtingai“, Saukienė, I., 2009, vasario 22 d. įrašas delfi.lt http://www.delfi.lt/news/daily/Health/article.php?id=20683875&categoryID=3939742

3 „Agresyvus elgesys šeimoje – vyro krizės pasekmė?“, įrašas vyrukrc.lt http://www.vyrukrc.lt/agresyvus-elgesys-seimoje-%E2%80%93-vyro-krizes-pasekme.html#more-213

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.