Šokis kaip terapija. Terapija kaip šokis

0
pedos
Foto: gettyimages.com

Mūsų kūnai sutverti judėjimui. Kiekviena mūsų ląstelė šoka savo pulsavimo ritmu. Kvėpavimas, širdies plakimas, mintys, emocijos – visa tai reiškiasi kūne ir turi savo judėjimo būdus bei formas. Svarbi buvimo žmogumi dalis – poreikis judėti. Ir jei šis poreikis suvaržomas, siaurėja ir žmogaus vystymosi galimybės.

Mūsų gyvybė užsimezga dviejų ląstelių susitikimo ir dalijimosi šokyje. Šokame mes ir būdami mamos pilve. Nors ir apriboti erdvės, tačiau iš savo centro – bambos – galime pulsuoti laisvai ir simetriškai lyg jūros žvaigždės. Nors ir atrodytų, kad vaisiui gimdoje visai nebūtina judėti, tačiau, pasak terapeutės, rašytojos bei Integruoto darbo su kūno ir judesiu terapijos instituto Londone įkūrėjos Lindos Hartley, „ judesys yra būtinas fiziniam, sensoriniam, psichologiniam ir protiniam mūsų vystymuisi. Judesio pagalba vystosi mūsų nervų sistema, atsiranda savęs ir aplinkos suvokimas.“ Vieni pirmųjų vystosi vestibiuliariniai nervai, atsakingi už mūsų pusiausvyrą bei mūsų pačių ir aplinkos suvokimą.

desine-peda
Šaltinis: gettyimages.com

Esame pastebėję, kokie laisvi savo judesiais ar kūno išraiška gali būti maži vaikai: natūralūs kūno impulsai siekiant norimo daikto; pokyčiai veide ir kūno pozicijoje, jei vaikui kažkas nepatiko ar jį išgąsdino; spontaniškas šokis išgirdus muziką; atkaklus smalsumas, demonstruojamas visoje laikysenoje. Tai laikotarpis, kai kūnas, jausmai ir siela veikia išvien. Žinoma, jei visa tai nebuvo užslopinta ankstesniais vystymosi etapais.

Vėliau, augdami, daugelį kūniškųjų impulsų išmokstame užgniaužti, todėl nustojame laisvai kvėpuoti ir jausti, „atsijungiame“ nuo savo kūno, nebejaučiame žemės po kojomis ir t.t. Norėdami išvengti skausmingų emocijų (kaip ir skausmo kūne), mes užmirštame jas sukėlusius įvykius, tačiau mūsų kūnas nepamiršta nieko. Ir ieško galimybės iškalbėti/išjudėti/išjausti/išgyventi praeities žaizdas, nes tik taip galime išgyti ir vėl tapti vientisais.

Mes galime pasirinkti iš dviejų, ir tai yra ne „arba vienas, arba kitas“, o greičiau „ir vienas, ir kitas“. Viena mūsų sugrįžimo į savo vientisumą kelionės dalis gali būti skirta tam, kad surastume ir iš naujo įvertintume tas nuostatas ar įsitikinimus, kurie mums neleidžia laisvai gyventi. Tai lyg kelionė į savo praeitį. Ir čia puikus pagalbininkas gali būti psichologas, psichoterapeutas, kūno ar judesio terapeutas, dvasininkas, gyvenimo būdo treneris ir t.t. Pasiūla šiuo metu didžiulė, tereikia išsirinkti sau tinkamą kelionės partnerį ir leisti leistis į terapinį šokį). Metaforiškai… Gal tai bus tango, kuriame partneris jus ves, ir jums teliks tik sekti jo judesiais ir mokytis naujų žingsnių. Gal, lyg džiazo šokio pamokoje, jūs būsite skatinamas paklusti skirtingų kūno vietų – centrų impulsams ir taip su(p)rasti savo unikalumą. O gal, lyg lygiaverčiai partneriai, šoksite liaudišką polką, mėgaudamiesi pačiu šokiu ir bendrumo pojūčiu? Svarbu tik, kad tokioje terapinėje kelionėje, kaip ir šokyje, mes turėtume galimybę pastebėti ir įsisąmoninti, kurie žingsneliai mums daugiau nebereikalingi ir juos jau galime pamiršti, kurie dar vis naudingi, o kurių turime išmokti. Ir, gink Dieve, nebesmerkti savęs už tuos žingsnius, kurie mums šiuo metu – tik trukdis. Verčiau padėkoti savo vidinei išminčiai už tuo metu surastus geriausius būdus, padėjusius mums išgyventi.
Kitas pasirinkimas išgijimo kelionėje – sugrįžimas į savo kūną tiesiog dabar. Sugrįžimas per judesį, per pojūčius, per jausmus, ir tebūnie net – per mintis.

kaire-peda
Šaltinis: gettyimages.com

Jei kūną ir protą metaforiškai galėtume lyginti su Žeme ir Dangumi, tai mūsų – Vakarų – kultūroje yra stipriai pervertinamas protas, o kūnas dažnai tebūna tik savojo grožio ar galios demonstravimo įrankis. Gyvendami „galvoje“ (Danguje), t.y. būdami nuolatos perpildyti informacija, besisukančiomis ar net apsėdančiomis mintimis ir idėjomis, kartais šnekėdami tik tam, kad užpildytume tylos pauzes arba nejaukumą, pamirštame mus nuolatos palaikančią ir maitinančią Žemę, t.y. savo kūną. Būtent tada jaučiamės pasimetę ir negyvi, lyg medis be šaknų. Ima trūkti energijos, nesuprantame, kuo ir kaip stovime ant žemės.

Tuo tarpu mūsų kūnas, lyg tas pamirštas vaikas, kantriai laukia, kada gi mes pagaliau atkreipsime dėmesį į jį. Ilgai laukęs, nesulaukęs jis pradeda šnekėti simptomais – mausti, skausti, tirpti, tempti, rausti, balti, šalti ir t.t. Jei nereaguojame ir tuomet, kūnui belieka susirgti. Liga dažniausiai būna ženklas, kad tarp Dangaus ir Žemės, t.y. tarp kūno ir proto, nebėra pusiausvyros.

Norint sugrąžinti šią pusiausvyrą, mes turime žengti atgal – grįžti į savo kūną ir jo pojūčius. Ir tai daug daugiau nei penki mūsų pojūčiai – uoslė, skonis, lytėjimas, girdėjimas ir matymas. Tai ir savo kūno dalių pajautimas tiesiogiai arba suteikiant joms metaforiškas reikšmes. Pvz., pečiai gali simbolizuoti atsakomybes ir naštas, kurias nešamės per gyvenimą; keliai gali būti išdidumo ar nuolankumo simbolis; pėdos – mūsų ryšis su Žeme. Kartą šokio-judesio terapijos užsiėmimo metu viena dalyvė ironiškai paklausė, ar galva taip pat yra kūno dalis?

Greta kūno dalių ir jų simbolių mes dar galime jausti temperatūrą, sausumą ar drėgnumą, virpėjimą, drebėjimą ar dilgčiojimą, kvėpavimo gilumą, susitraukimą ar išsiplėtimą, širdies plakimą ir t.t. Mes galime judėti pirmyn ir atgal, į dešinę ar į kairę, suktis aplink savo ašį. Visi judesiai ir pojūčiai gali padėti išreikšti mūsų emocijas bei jausmus ir suvokti žinią apie tai, kas po jais slypi. Peteris Levinas, kelis dešimtmečius tyrinėjantis traumų gydymą, savo knygoje „Neišsakytas balsas“ rašo, kad „dėmesingumas savo kūnui yra lyg paruoštas įrankis, padėsiantis išspręsti įvairius fizinius, emocinius ir psichologinius simptomus“. Susisiekiant su tapusiomis svetimomis savo kūno dalimis, švelniai ir saugiai leidžiant išgyventi tose dalyse „užrakintus“ jausmus, emocijas, prisiminimus, mes galime vėl tapti vientisi, susigrąžinti savo energiją, džiaugtis gyvenimu, kvėpuoti pilnais plaučiais ir mylėti visa širdimi.

Ir pabaigai noriu pasidalinti trumpa pojūčių meditacija, kurią aptikau Susan Gregg knygoje „Galios šokis“. Šią meditaciją dažnai praktikuoju savarankiškai arba kartu su klientais.

Atsisėskite patogiai, užsimerkite, ramiai ir giliai kvėpuokite. Atsimerkite ir įsižiūrėkite į tai, ką matote prieš save. Apsižvalgykite. Pradėkite vardinti: „aš matau…“ Išvardinkite viską, ką matote aplink, įtraukite kuo daugiau detalių. Užsimerkite. Vėl susitelkite į kvėpavimą. Ir po keleto įkvėpimo-iškvėpimo ciklų įsiklausykite į garsus. Pasakykite garsiai arba mintyse: „aš girdžiu…“. Įsiklausykite į kiekvieną garsą aplinkoje. Vėl grįžkite prie kvėpavimo. Tada susitelkite į lietimo pojūtį: rūbą, prisiglaudusį prie odos, plaukelius ant odos, kojas, liečiančias žemę. Tada tegul ateina eilė uoslei: „aš užuodžiu…“; po jos – skoniui: „jaučiu skonį…“. Kai baigsite, atsimerkite ir pasitikrinkite – kaip pasikeitė jūsų pojūčiai? Gal jie intensyvesni? Gal matote daugiau? Jaučiate stipriau? Girdite geriau? Tuomet sveiki grįžtantis į savo kūną ir pasiruošę šokti savo gyvenimo šokį.

Auksė Luišaitė
Šokio-judesio terapijos praktikė
www.manojudesys.lt

Literatūra:
Gregg Susan. Galios šokis. 2004
Hartley Linda. Wisdom of the Body Moving. 1994
Levin. A. Peter. Unspoken Voice.How the Body Release Trauma and Restores Goodness. 2010

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here