Spaudimas būti lyderiais sargdina žmones?

0

Žodį „lyderystė“ girdime kasdien. Apie tai kalbėti, atrodo, tapo gero tono ženklu. Šiandienos žmogui lyderystė asocijuojasi su įtaka, pirmavimu, valdžia, aktyvumu, veržlumu, perspektyvumu.

Iš ekranų dažnai girdime kvietimus į lyderystės konferencijas, seminarus, paskaitas, meistriškumo pamokas ar net festivalius. Jei būsi lyderis – būsi sėkmingas, girdi žmonės.

Psichologė Laura Dubosaitė sako, kad tai – akių dūmimas. „Masinis skatinimas visiems tapti lyderiais gali tūrėti labai liūdnų pasekmių visuomenei – interviu naujienų agentūra ELTA sakė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė, psichologė L. Dubosaitė.

– Žmonės yra skirtingi. Ekstravertui lyderio savybės (kaip dabar jos suprantamos – dominavimas, komunikavimas, vadovavimas) yra prigimtinai natūralios. O, sakykim, žmogus intravertas labai blogai jaučiasi raginamas būti veržliu, komunikabiliu, iniciatyviu. Jis labiau vidiniame pasaulyje gyvena. Intravertas taip pat gali būti pavyzdžiu kitiems žmonėms, bet kitokiu būdu – per tarnavimą idėjai, tikėjimą kažkokia idėja.

Pavyzdžiui, menininkai arba mokslininkai dažnai būna ne dominuojančiais lyderiais, o intravertiniais. Tačiau tokiais lyderiais jie tampa tik po ilgo laiko, kai mes jau matome, ką jie nuveikė per gyvenimą. Tada jie tampa neformaliais lyderiais. Mes tiesiog žavimės jų kūryba, nuveiktais darbai.

Ne visiems tinka ta aktyvioji lyderystė. Kai mėginama visus vienodu keliu stumti būti lyderiais – kai kurie žmonės pralošia. Labiau reikėtų akcentuoti saviraišką, raginti žmogų suvokti, koks jis yra ir ko jis nori, ką nori ir gali duoti pasauliui, žmonėms.

– Ar lyderystės galima išmokti?

– Bet ko galima išmokti, jei labai mokaisi. Reikėtų kalbėti apie tai, kas yra gabumai. Gabus žmogus kažkokį dalyką išmoksta labai greitai, be didelių pastangų ir gauna labai gerą rezultatą. Tam pačiam dalykui nelabai gabus žmogus taip pat gali išmokti, tačiau jam prireiks daug daugiau pastangų ir jo rezultatai bus žymiai prastesni. Naudos, sąnaudų prasme tai netikslinga. Kai verčiame intravertą, uždarą žmogų, įdėti daug pastangų save perlaužiant, mes negauname norimo rezultato. Be to, mes žmogui pridarome labai daug problemų – vidinių, psichologinių. Tada kyla klausimas: kokia viso to prasmė? Juk yra žmonių, kurie gimsta būti politikais, oratoriais, verslininkais, greitai priimančiais sprendimus, ryžtingais.

– Dažnai lyderystės mokymuose pabrėžiamas iššūkis, skatinama priimti iššūkį, „perlipti per save“, įveikti kliūtis. Ką tai duoda, ar tai veiksminga?

– Tai madinga. Tokie posakiai kaip „išeik iš komforto zonos“, „priimk iššūkį“ dabar yra tiesiog madingi. Bet reikia pagalvoti, kiek psichikos jėgų tai žmonėms gali kainuoti. Tada nieko keisto, kad turime tiek psichikos susirgimų, depresijos atvejų. Kai žmogus mato, kad, nepaisant didelių pastangų, jis vis tiek kažko nepasiekia; kai žmogus jaučia, kad tai, į ką jis yra stumiamas, jam yra svetima – suserga.

Iššūkis, be abejo, ne visada yra blogai. Yra žmonių, kuriuos tai motyvuoja. Tačiau ne visiems tokia taktika tinka. Dažnai lyderystės siekimas žmogui yra primetamas: jeigu tu esi kažkoks kitoks – tai yra negerai, būtinai turi tapti toks, kokio tavęs visuomenė tikisi. Tai pavirsta įtampomis, organizmas protestuoja. Pažiūrėkite, kiek dabar yra žmonių nuolat patiriančių panikos, nerimo priepuolius, psichikos sutrikimus, kenčiančių nuo depresijos.

– Jei lyderystė akcentuojama kaip vertybė, tai gal žmonės nelyderiai yra „prastesnės kokybės“ visuomenės nariai?

– Na, tikrai taip nėra. Pavyzdžiui, kompozitorius Šopenas buvo tipinis nelyderio pavyzdys. Jis bijojo masinių žmonių susibūrimų, gerai jautėsi tik uždarame draugų ratelyje. Labai mažai turėjo draugų ir pažįstamų. Bet, pažiūrėkite, kokius jis sukūrė kūrinius, žinomus visame pasaulyje. Ir tarp mokslininkų galima rasti daug tokių žmonių, kurie pasitarnavo visuomenei būdami nei matomi, nei ryškūs – visai ne lyderiai.

Kartais lyderiai labai daug kalba, bet išliekamosios vertės nepalieka. Sublizgėjo kaip koks meteoritas, praskrido ir užgeso. Tuo metu atrodė labai ryšku, tačiau rezultatų – jokių.

– Kodėl, jūsų manymu, dabar tapo taip populiaru kalbėti apie lyderystę? Sakyčiau, tiesiog vyksta vajus visus versti būti lyderiais.

– Tai gyvenimo tempo ir vertybių klausimas. Gyvename vartotojiškoje visuomenėje. Esame skatinami turėti visko daug ir greitai. Vyrauja verslas ir pinigai. Tam reikalingas ryžtas, vadovavimas, komunikacija, ryšiai. Tokiame triukšme nepastebima kai kažkas labai didingo padaroma tyliai.

Viskas, kas blizga, traukia akį. Lyderis visada yra ryšku. Žmogaus tokia psichika – viskas, kas ryšku, jį traukia.

– Ar įmanoma atsispirti visuomenės spaudimui būti lyderiu?

– Jaunam žmogui tai padaryti yra sunku. Kai kurie jaučiasi nepakankamai įvertinti, jie neturi lyderio savybių. Šiais laikais labai sureikšminamas savęs viešinimas ir kitų požiūris į tave. Turime suprasti, kad žmogui, jo egzistencijai, svarbiausia yra saviraiška, o ne tapti tuo, kuo tave tapti spaudžia visuomenė.

Parengė Sigita Zumerytė | Elta.lt
Iliustracija: padrinan / pixabay.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here