Stebuklingas laukimas0 (0)
Praeitą savaitę pradėjau žvalgytis po parduotuves ir jau po truputį rinkti dovanėles artimiesiems. Bevaikštant po vieną iš prekybos centrų pastebėjau keistą reiškinį: nors fone be atokvėpio aidėjo kalėdinė muzika, o ant kiekvienos lempos kabojo kažkas blizgančio, atmosfera niekaip neatrodė pakylėta. Kur tau! Oras kone spirgėjo nervingumu.
Kelis kartus save pagavau bepradedančią bėgti ir jaudintis, nors tam nebuvo jokios priežasties – laiko turėjau pakankamai. Kaskart mintyse subardavau save – „Ei, šis pasivaikščiojimas tau turi teikti malonumą“, bet po keliolikos minučių ir vėl pradėdavau kone risnoti. Galų gale sustojau ir pradėjau stebėti, kas gi vyksta tokio, dėl ko jaučiuosi lyg per lenktynes.
O jergutėliau! Aplink mane nuolat kažkas brovėsi ir stumdėsi, nervingai kaukšėjo moteriški kulniukai, paskui juos tapnojo nespėjantys ir suirzę vyriški auliniai; nelaiminga pardavėja burbėjo ant išsiblaškiusių pirkėjų, o pirkėjai zyzė ilgose eilėse . Visą šitą vaizdelį vainikavo žaislų parduotuvėlės vitrinoje didelėm raidėm išraitytas užrašas: „Iki Kalėdų liko 13 dienų“.
Nežinau, kokie buvo tikrieji parduotuvėlės savininkų ketinimai, bet sprendžiant pagal pirkėjų veidus, jiems tas užrašas skambėjo kaip „Iki pasaulio pabaigos liko…“.
Žvelgiau į sutrikusių ir nelaimingų žmogeliukų upę, bėgiojančių tarp apkrautų prekystalių ir galvojau – ką jie dovanos savo mylimiausiems… ne, ne per Kalėdas – ŠIANDIEN. Nes būtent tai vyksta kasdien – mes save dovanojame tiems, ką mylime.
Dovanojame savo šypseną, laiką, trapų ir nuoširdų rūpestį, pasitikėjimą ir atvirumą. Draugiškumą pateikiame kartu su puodeliu arbatos ar imbieriniu sausainiu. Rūpestį įteikiame kartu su antklode sušalusioms kojoms užsikloti. Pasitikėjimą įvyniojame kartu su apkabinimu. O bučiniai?! Kiek daug galima padovanoti su bučiniais – į mažą vaikišką nosytę, mamos rankas, sušalusį draugės žandą, mylimojo lūpas…
Atimkite visa tai ir net prabangiausi daiktai nebesulipdys jūsų santykių, nesugrąžins artumo ir džiaugsmo į jūsų namus. Joks prašmatnus blizgutis neištaisys nuoskaudos, kad nebuvote šalia, kai jūsų iš tiesų reikėjo. Naujausi žaisliukai neprivers pamilti ir atsiverti.
Ar gali būti labiau nevykęs pasiteisinimas, kodėl šiandien urzgiate ant šeimynykščių: „nes pavargote pirkdami dovanas, kurios galbūt juos pradžiugins per Kalėdas“?! Nejau rimtai manote, kad šiandien verta gadinti santykius tam, kad paskui galėtumėte juos pataisyti? Galų gale, ar tikrai reikia tiek daug dovanų visiems tiems žmonėms sąraše?
Taip, dovanos labai malonu, bet daug svarbiau yra būti čia ir dabar. Gyvenimas vyksta dabar, šią minutę, o ne po trylikos, penkių ar trijų dienų. Ši diena – vienintelis tikras Jūsų turimas dalykas, nes net rytojus Jums dar nepriklauso. Ir šiandiena gali būti nė kiek ne prastesnė nei gruodžio 24-oji.
Dar nevėlu pakeisti tai, kaip laukiate švenčių. Tiesiog kiekvieną rytą pasitikite su dėkingumu. Apkabinkite tuos, kuriuos turite šalia. Paskambinkite, parašykite, pakalbinkite tuos, kurie tolėliau. Nusišypsokite praeiviui. Padėkokite pardavėjai. Prieš supykdami suskaičiuokite iki 10 (sako padeda). Išeikite truputį pasivaikščioti lauke (kada paskutinį kartą žiūrėjote į žvaigždes?). Jei savyje turite nors kruopelytę tikėjimo, nueikite į bažnyčią. Bent trumpam pasėdėti tyloje.
Leiskite, kad Jūsų mintys taptų šviesios ir lengvos. Juk esate kasdienė dovana savo artimiesiems. Tebūna Jūsų namuose bei širdyse šviesu ir gera.
Linkiu ramaus laukimo.
Danguolė Kraskauskienė
MetasAugti.lt