Stiprybės ir silpnybės

Giuseppe Martini / Unsplash

Kartą gyveno pelytė, ji labai troško būti stipri ir drąsi. Vieną dieną, žvelgdama į dangų, pelė buvo priblokšta jo begalinės didybės ir pamanė, kad dangus yra visų stipriausias. Ji sušuko:

– Dangau, tu turbūt nieko nebijai? Aš tokia mažytė. Gal gali padėti man tapti stipriai ir drąsiai?
Dangus atsakė:
– Aš irgi kai ko bijau. Aš bijau tamsių debesų. Kai jie uždengia mane, nieko nebematau.

Taigi palytė pamanė, kad tamsieji debesys dar stipresni už dangų. Pastebėjusi juodą debesį, tarė jam:
– Debesie, tu gali uždengti dangų ir užstoti saulę. Tu tikrai stipriausias pasaulyje. Tu nieko nebijai. O aš tokia mažytė. Gal gali man padėti tapti stipriai ir drąsiai?
Tamsusis debesis atsakė:
– Aš bijau stiprių vėjų. Sunkiai dirbu, kad uždengčiau dangų, bet pakilęs vėjas mane nupučia.

Todėl pelytė nuėjo pas vėją ir paklausė to paties. O vėjas atsakė:
– Aš bijau sienų, negaliu per jas pūsti, taigi sienos yra stipresnės už mane.

O tada pelytė žinoma nuėjo pas sieną ir paklausė:
– Siena, tu gali sustabdyti vėją. Ar esi stipriausia pasaulyje?
Sienos atsakymas labai nustebino:
– Tikrai ne. Aš labai bijau pelių! Jos gali pragraužti manyje skyles, o kai tų skylių daug, aš galiu sugriūti.

Pelytė išsižiojo iš nuostabos.
– Visur ieškojau paties stipriausio pasaulyje, bet paaiškėjo, kad tai iš tiesų esu aš!

Klaidinga yra žvelgti į kitų pranašumus ir manyti, kad esame menki. Dažnai net nesuprantame, kokie esame galingi.

Pagal Khenpo Sodargye „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“