Studentė vardu Rožė

0

Kadras iš filmo "Šuns širdis" (1988), profesorius Preobraženskis

Kartą, vienoje iš paskaitų, profesorius mums pristatė naujokę. Tą akimirką aš pajutau lengvą savo peties spustelėjimą. Atsisukus išvydau mažą sudžiuvusią senučiukę, kuri man šypsojosi tokia atvira ir užkrečiančia šypsena, kad nejučia šypsena nutvieskė ir mano veidą.

– Sveika gražuole, aš vardu Rožė ir man 87 metai, – ištarė ji. – Ar galiu atsisėsti šalia tavęs? – nesiliaudama šypsotis aš pasitraukiau ir užleidau jai vietą.

– Žinoma, sėskite. Ar galiu pasidomėti, kas atvedė jus į universitetą tokiame jauname amžiuje? – man staiga kilo noras pajuokauti.

– Aš čia tam, kad sutikčiau turtingą vyrą ir prigimdyčiau jam krūvą vaikų, – pamerkus man akį atsikirto senutė.

– Na, o jei rimtai? – Rožė patiko man vis labiau ir labiau. Mane sudomino tikrieji šio garbaus amžiaus moters čia pasirodymo motyvai.

– Na, o jei rimtai… Aš visada norėjau įgyti aukštąjį išsilavinimą, ir štai aš čia, – atsakė Rožė.

Po paskaitų mes patraukėme į studentų valgyklą ir kartu papietavome. Nuo šios dienos ištisus tris mėnesius pietaudavome drauge. Rožė tapo kompanijos siela beveik visuose studentų tūsuose. Studentai mielai su ja bendravo ir niekas nebuvo parodęs antipatijos ar priešiškumo.

Semestro pabaigoje mes pakvietėme ją pasakyti kalbą per išleistuvių vakarą. Kai ji ėjo link tribūnos, lapeliai su pasiruošta kalba iškrito jai iš rankų. Sutrikusi, Rožė mėgino juos susirinkti, tačiau buvo akivaizdu, kad rado toli gražu ne visus.

– Prašau man atleisti, tapau tokia išsiblaškiusi… Dėl vyro mečiau gerti alų, todėl nuo viskio aš girtėju gerokai greičiau, – pajuokavo ji. – Aš jau nesurinksiu visų paruoštukų, todėl, jums leidus, tiesiog pasakysiu ką aš galvoju.

Kol vis dar tilo juokas, ji atsikrenkštė ir pradėjo savo kalbą:

– Mes nenustojame žaisti vien todėl, kad tampame vyresni. Tampame vyresni todėl, kad nustojame žaidę. Tėra keletas Jūsų sėkmės, laimės ir jaunystės sudėtinių dalių. Savo gyvenime Jūs turite kasdien atrasti kažką kas kelia šypseną ir šypsotis. Jums reikalinga svajonė. Kai nustojate svajoti – Jūs mirštate. Aplink mus tiek žmonių, kurie jau mirę ir net nenutuokia apie tai! Didžiulis skirtumas yra tarp senėjimo ir brendimo. Jei Jums 19 metų ir Jūs ištisus metus voliojatės ant sofos nieko neveikdami – Jums sukaks 20. Jeigu aš gulinėsiu ant sofos ištisus metus ir nieko neveiksiu – man sukaks 88. nėra nieko sudėtinga tame, kad taptume vyresniais. Nereikia jokių ypatingų talentų ar gabumų, kad pasentume. Tačiau atrasti sau naujas galimybes permainose – tikrai svarbus gebėjimas. Nieko nesigailėkite! Seni žmonės paprastai nesigaili dėl to ką padarė, jie apgailestauja dėl to, ko nespėjo padaryti. Bijo mirties tiktai tie, kuriuose daug apgailestavimo.

Užbaigusi savo kalbą „su pagarba, Rožė“, senutė grįžo į savo vietą. Mes visi tylėjome, virškindami tai kas išgirsta.

Po metų Rožė baigė aukštąjį mokslą, apie kurį taip svajojo. Senėjame – neišvengiamai. Bręstame – pasirinktinai.

Iliustracija: Kadras iš filmo “Šuns širdis” (1988), profesorius Preobraženskis

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here