Su simpatija apie medikus

1 (1)

Šiandien išgirdau pasakojimą apie stacionarą ir jo darbuotojus iš vieno žmogaus, kuris yra pacientui artimas žmogus. Frazė skambėjo taip „ norėjosi pačiam pasiraitoti rankoves ir eiti reikalų tvarkyti „. Labai daug nerimo ir bejėgiškumo, o kartu ir ryžto skambėjo iš žmogaus lūpų. Mano pasakojimas ne apie tai, jis apie bejėgiškumą, nerimą, kartais net baimę. Emocijas ir jausmus, kuriuos išgyvena abi reikalo pusės. Tuos pačius jausmus patiria artimieji ir darbuotojai.

Daugiau kaip 15 metų man teko būti darbuotojų gretose. Sunku viską perprasti ir aiškiai matyti, kol esi pats tame miške. Tik išėjus iš jo lengviau kalbėti ir suprasti kas vyksta jo viduje.

Dažnas klientų/pacientų skundas, kad jie gauna nepakankamai informacijos, kad patekus į stacionarą nėra skiriama laiko adaptacijai, personalas sausai suteikia informaciją, nenuramina, nepaaiškina. Sutinku, su viskuo sutinku, bet noriu sakyti „bet“.

Tame „bet“ ir slypi daug bejėgiškumo. Laiko bendravimui, neskubriam pokalbiui tikrai trūksta. Atsiradus laiko, išlenda dar vienas „bet“ . Bendravimas yra įgūdis, menas, kompetencija, kurio tikrai žemesnysis medicinos personalas neturi. Mediko bendravimas su pacientu ir jo artimaisiais be galo skiriasi nuo kasdienio bendravimo, šeimoje, draugų bendrijoje, klube ar parduotuvėje. Bejėgiškumas užklumpa , kai pacientas skundžiasi, o medikas nežino ką atsakyti. Sumišęs nuo situacijos, kurioje nežino kaip elgtis, jis dangstosi dideliu užimtumu, darbo krūviu ir bėga nuo paciento akių ir atsikvepia, kai jis nebemato. Tikrai nesistengiu apšmeižti medikų, priešingai stengiuosi juos suprasti ir net pateisinti. Jaunas žmogus rinkdamasis ateities profesiją turėtų pamastyti, kad intravertams mediko profesija bus labai sunki. Komunikaciniai gabumai turėtų būti tas rodiklis, kuris skatintų rinktis slaugytojos profesiją, o ne nuvalkiota visuomenėje sąvoka „ jei nebijo kraujo – tai viskas gerai“. Kraujo tikrai retas bijo, o bendravimo šiais laikais vengia daugelis. Tikro, tiesioginio bendravimo, kontakto, santykio su kitu bijo daugelis žmonių.

Filosofas Martinas Buberis savo veikaluose pabrėžė, kad santykį, dialogą AŠ-Tai lengvai gali kurti bet kas, bet žengti į tikro, autentiško bendravimo lygmenį Aš-Tu sugeba retas. „Tai“- tai tas pacientas, kuris vadinamas pavarde, kuris turi kortelės numerį ir diagnozę, jis tas, kuris lovų užimtumo lape registruojamas kaip vienetas, jis – tai valgyklos porcija, su paskirta dieta. Jis žmogus, kuris yra darbinė medžiaga, kuriam reikia atlikti tam tikrą kiekį procedūrų, užsakyti pakankamą kiekį medikamentų ir stebėti, kad neišgulėtų daugiau lovadienių, nei priklauso. Apie tokį santykį neturiu ūpo kalbėti, jis sausas, šaltas, formalus. Noriu sustoti ties kitokiu kokybiškai santykiu Aš-Tu. Aš-Tu dialoginis santykis, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja abi pusės. Santykis, kontaktas, kuriame skamba rūpestis kitu žmogumi. Bendravimas kaip susitikimas, sustojant, skiriant tam sąmoningo laiko, žvelgiant į akis kaip į sielos veidrodį. Medikai žvelgia savo pacientams į akis su intencija sužinoti ar neišsiplėtę vyzdžiai, ar nesimato nistagmo, ar neblizga akių obuoliai, bet neturi laiko ar drąsos pažvelgti į akis kitam žmogui kaip žmogiškai būtybei. Lengviausia bendrauti su pacientu palinkus prie anketos, ligos ar slaugos istorijos, pildant temperatūros lapus, bet sunku ir bejėgiškai nedrąsu pažvelgti į klausiančias žmogaus akis ir jam atsakyti. Atsakyti žmogiškuoju lygmeniu Aš-Tau. Pažįstu tą kilstantį norą pabendrauti su sergančiu žmogumi, bet iš kart prisimenu baimę. Medikas įstatymiškai labai įspraustas į rėmus ką , kam, kiek galima sakyti, konfidencialumo įstatytmas. Kitoks bendravimas jau yra ribų peržengimas. Savo ir kito ribų peržengimas.

Prisiminiau vieno psichoterapeuto, S. Gingerio paminėtus bendravimo stilius. Bendravimas gali būti empatiškas, simpatiškas ir apatiškas. Visi medikai draugiškai kels rankas ir rinksis empatiją. Ar tikrai empatija yra tas stilius, kuris labiausiai tinka santykyje su sergančiu žmogui? Empatija ne apibrėžimo , o medikų suvokimo lauke reiškia, įsijautimą į kitą žmogų, bandymą jausti tą patį, ką jaučia ir jis. Vadinasi, jei kitam skauda, tai skauda ir man, kas iš to ? Jis verkia ir man graudu , liūdna ir kas toliau? Ar susitapatinimas, susiliejimas su kitu padeda jam sveikti? Ar depresišką žmogų guodžia, kad ir jo slaugytojai liūdna, ar apatiškam pacientui geriau, jei ir gydytoją apėmusi apatija? Renkuosi simpatiją. Ne tą simpatiją, kuri skamba pavasariais, ne tą fiti-miti tarp dviejų žmonių. Simpatija yra bendravimas su intencija, tu man įdomus, tu man rūpi, aš noriu tave pažinti, aš esu geranoriškai nusiteikęs. Simpatija gimsta santykyje Aš-Tu, kai du žmonės atvirame dialoge klausia, atsako, klausosi ir girdi, jei nežino atsakymo prisipažįsta, kad nežino. Kai kito žmogaus liūdesys kelia norą jį traukti iš liūdesio liūno, kai ligoniui, kuriam reikia nuskausminamųjų atnešama tabletė ir papildomai pamatuojamas spaudimas. Simpatija, kai ryte klausiama “ar gerai miegojai ir palinkima geros dienos“. Turiu paminėt ir apatišką bendravimo stilių. Medikai puikiai jį įvaldę, jis skamba lediniu įsakymo balsu, kai liepiama nusirengti, paruošti sėdmenis injekcijai, kai tyloje rašomas receptas ir girdisi kaip skrebena plunksna, ar kaukši klaviatūros mygtukai. Apatiška veido išraiška pranešama diagnozė, paskiriamas naujas gydymo metodas, kai pareiškiama, kad laikas išsirašyti, nes kitas pacientas jau laukia stacionarinio gydymo. Apatija – toks bendravimo stilius, kuris neprisileidžia jausmų, nepasakoma papildomai jokių žodžių, kai nerandama laiko pasidžiaugti, kad atėjo pavasaris.

Norisi būti optimistiškai ir tikėti, kad vis daugiau medikų bendrauja , domisi, gilinasi į savo pacientų gyvenimus, o ne sprendžia problemas, kelia diagnozes, taiko gydymo algoritmus, sudarinėja gydymo ir slaugos planus ir pamiršta, kad šalia jų yra gyvas, paprastas žmogus, kuriam tiesiog skauda. Šiandien esu vienoje barikadų, rytoj galiu būti kitoje. Vakar buvau medikas, šiandien esu psichoterapeutas, o norėčiau, kad šiandieninės žinios, įgūdžiai apie bendravimą būtų pasiekiamos kiekvienam medikui. Gydo ne vien tik vaistai, gydo žodis, gydo santykis su kitu žmogumi.

Daiva Žukauskienė | gestalt-terapeute.lt
Geštalto terapeutė