Suaugę alkoholikų vaikai įveikia „prakeiksmą“

0

alkoholiku-vaikai

„Dieve, atleisk, bet aš daugiau nebegaliu“, „Mes abu – suluošinti vaikystėje. Apie kokius normalius santykius gali kalbėti?“, „Buvau visiškame dugne visose gyvenimo srityse“. Tai praeitis moterų, jau pusantrų metų lankančių suaugusių alkoholikų vaikų grupę (SAV), rašo savaitraštis „Šiauliai plius“. Didžiausia jų baimė – būti paliktiems. Nesuvokdami šios bėdos, moterys ir vyrai vėl ir vėl veliasi į nesėkmingus santykius su žiauriais žmonėmis, kankina save, spėlioja, kas yra normalu, ir yra pasirengę padaryti bet ką, kad tik jo partneris nepaliktų.

„Neturėjau šansų būti kitokia“

35-erių Greta gimė alkoholikų šeimoje, bet kai kartą rengė savo giminės genealoginį medį, atrado, kad nuo prosenelių kartos giminėje nebuvo nė vieno, kuris nebūtų nuo kažko priklausomas. Vyrai buvo alkoholikai, narkomanai, lošėjai, o moterys – koalkoholikės. „Supratau, kad neturėjau šansų būti kitokia, nei buvau“, – sako ji. Augdama šeimoje, kur patėvis ir senelis nuolat gėrė, mergaitė jautėsi apleista, vieniša, išsigandusi. Noras slėptis, rasti užuovėją niekad neapleido – slėpdavosi po stalu ir vonioje. „Dabar, kai pradėjau nagrinėti, ką vaikystėje išgyvenau, prisimenu, kaip mažutė palypėdavau iki veidrodžio ir melsdavausi. Nežinau, iš kur tas noras ateidavo. Gyvenau iliuzijų pasauly, fantazavau, kad turiu gerus tėvus, kad viskas gerai, o kai šeimoje kildavo barniai, svajodavau apie princą, kuris mane apgins, saugos“, – sako ji.

Gyvenime taip nebūna, kad esame palikti vieni – Greta turėjo močiutę, kuri mergaitę saugojo. Kai mergaitei sukako 14 metų, šeima gavo naują butą ir su močiute teko išsiskirti. „Visiškai izoliavau save nuo aplinkos. Neišeidavau į kiemą, mano gyvenimas buvo mokykla-namai. Neprisileisdavau žmonių. Patėvis ėmė gerti smarkiau, namuose siautėjo, mušė mamą, brolius ir seserį.

Manęs jis neliesdavo, o aš labai labai norėjau būti toje šeimoje. Galvojau, geriau tu mane mušk, bet pripažink, kad esu sava, reikalinga“, – prisimena Greta.

Mergaitė ėmė nebelankyti mokyklos ir ne kartą bandė žudytis. Prisigerdavo tablečių, bet numirti jai niekaip nepavykdavo. Tokių bandymų per metus buvo keturi. Penkiolikmetė pabėgo pas močiutę. „Iki šiol jaučiu kaltę, kad palikau mažesnius brolius ir seserį toje šeimoje“, – tarsteli ji.

Prasidėjo kompanijos, alkoholis. Mergaitė šliejosi prie kitų, kad pasijustų kažko verta. „Patyriau prievartą. Buvo labai baisu, pirmiausia pagalbos kreipiausi į savo patėvį, labai reikėjo, kad kažkas pasakytų, kad esi reikalinga, vertinga. „Pati kalta, nereikėjo pabėgti“, – pasakė jis. Tada kreipiausi į pusbrolį, bet jis „dakalė“. „Pati davei, pati verk“, – pasakė man“, – prisimena moteris.

Greta grįžo namo, pasiėmė degtinės, susirinko visas tabletes ir viską išgėrė. Dar pasakė: „Dieve, atleisk, bet aš daugiau nebegaliu.“

Mergaitę laiku rado močiutė. „Nesuprantu, gal čia Dievo planas toks, kad jis vis mane prikelia iš numirusių. Močiutei pasakiau, kas nutiko, ir vietoje to, kad paguostų, palaikytų, ji nuvedė mane į venerinių ligų skyrių, patikrinti ar nesu kuo užsikrėtusi“, – prisimena moteris.

Greta gavo pravardę „Šliundra“. Ji bandė tam priešintis, bet paskui patikėjo, kad tokia yra. Prasidėjo įvairūs lytiniai santykiai, kompanijos – visiškas savęs naikinimas.

Į merginos gyvenimą atėjo 8-iais metais vyresnis vyras. Šešiolikmetė pradėjo rimtą šeimyninį gyvenimą. „Išsirinkau alkoholiką ir smurtautoją. Turbūt net nebūčiau atkreipusi dėmesio į žmogų, kuris negeria. Man blaivumas buvo nenormalu“, – sako ji.

Gimė dukra, po aštuonerių metų šeima subyrėjo. „Priklausomybė nuo santykių, nuo žmonių, nuo noro, kad būtum reikalinga, siekimas, kad darytų su manimi ką nori, muštų, tryptų, bet nepaliktų – baisiausias dalykas. Man reikėjo jausti, kad esu reikalinga. Ištekėjau antrą kartą, taip pat už alkoholiko, labai agresyvaus žmogaus“, – sako pašnekovė.

Gimė sūnus, o vyras ėmė dar labiau gerti. Policija, smurtas, bėgimas iš namų – toks buvo gyvenimas, kol galų gale Greta vėl nusprendė nusižudyti, bet išsigando, kas pasirūpins vaikais.

Moteris ėmė vengti žmonių, norėjo būti nematoma, rūbai tapo rudi, juodi, pilki. Vyras ėmė lankytis Anoniminių alkoholikų (AA) klube, Greta atrado „Alanoną“ (alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų bendrija). Ten sužinojo, kas yra alkoholizmas. „Alanone“ labiau aiškinamasi kaip mylėti, gyventi su geriančiu. Vyras atkrito, ėmė gerti baisiai, vos manęs nenužudė, o tada susirado kitą moterį ir mus paliko. Buvo labai baisu, nesugebėjau gyventi asmeninio gyvenimo, ėjau iš proto. Jaučiausi nevertinga, nes nesu su kažkuo“, – sako ji.

„Alanone“ Greta suprato save kaip asmenybę, atpažino savo norus. Moteris ėmė galvoti, kodėl gyvenime kartojasi tie patys scenarijai. Malda padėjo – rado knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“.

„Perskaičiau, knyga iškrito iš rankų ir taip pradėjau verkti… Aš supratau, kas vyksta, supratau kiekvieną savo reakciją, kodėl rinkausi destruktyvius santykius, kodėl jutau baimę, nesaugumo jausmą. Labai supykau ant tėvų. Jei jie būtų buvę šalia, nežinau, ką būčiau jiems padariusi“, – sako ji.

Nusprendusi kažką daryti, Greta susisiekė su Vilniaus SAV grupe. Kai išgirdo žmonių liudijimus, suprato, kad yra tarp savų. Ji ir Šiauliuose įkūrė panašią grupę, bet nespėjo jos nuolat lankyti. Grupė vėliau buvo atkurta. „Kai keitiesi pats, ima vykti stebuklingi dalykai. Sugebėjau atleisti tėvams, priimti savo patėvį, nes supratau, kad jie lygiai taip pat sužeisti. Mama manęs paprašė atleidimo – tai buvo stebuklas. Mes pirmą kartą buvome kaip mama ir dukra. Atleidimas ir savęs priėmimais kaip asmenybės, gražios moters, gero žmogaus – tą gavau SAV grupėje“, – sako ji.

Greta negalėjo pakęsti apkabinimų. Kai prieidavo dukra, ji ją atstumdavo. „Dabar aš kiekvieną dieną apkabinu vaikus, sakau, kad juos myliu. Mes net naktį išeiname pasivaikščioti, aš išmokau džiaugtis. Žinoma, kartais išlenda baimė, uždarumas, bet mano gyvenimas keičiasi“, – sako ji.

Brandūs žmonės gąsdina

„Alkoholiko vaikas gyvena nuolatinėje įtampoje. Suaugęs tos įtampos jis taip pat neatsikrato. Kenčia pats nuo savęs. Skaitai SAV bruožus ir jautiesi tarsi prieš veidrodį. Viskas parašyta apie tave: nuolat sieki pritarimo ir įvertinimo, bijai kritikos, persidirbi, lauki rūpesčių, nors gyvenimas ramus, iš baimės pasijusti vienišu, laikaisi įsikibęs santykių ir kt.“, – sako 35-erių Aistė. Moteris užaugo abiejų alkoholikų tėvų, auginančių septynis vaikus, šeimoje. Ji visą laiką jautėsi kitokia nei visi žmonės, nesveika, viena pati. Tėvas buvo labai žiaurus, mamą mušė, pjaustė, korė, smaugė ir kt.

„Aš bėgdavau iš namų. Mama savaitei mus palikdavo nevalgiusius. Nesupratau, kodėl vyresni broliai neidavo gelbėti mamos. Prisiglaudžiau pas močiutę, kuri negėrė, o tėvų namuose buvo bardakas: tarakonai, blakės, blusos, utėlės. Kitiems aš atrodau arogantiška, bet dėl patirtų pažeminimų turėjau užsiauginti storą odą. Prisiliesti prie manęs, apkabinti niekas negalėjo. Šitas veiksmas buvo nesuvokiamas, buvo gėda, nepatogu, o viduje – labai to troškau“, – sako Aistė.

Močiutė auklėjo anūkę griežtai, tad jei norėdavo su draugais naktimis pasiausti, Aistė pasakydavo, kad išeina pas tėvus. „Norėjau dėmesio, kurio niekada negaudavau. Žinojau, kad jei šokiuose „išsitaškysiu“, dėmesio gausiu“, – sako ji.

Moteris metė mokyklą, anksti susituokė su 11 metų vyresniu vyru – alkoholiku ir alkoholikų vaiku. Tuo metu jis negėrė, moteris buvo prisisvajojusi, kad šis vyresnis princas ją išgelbės. „Dabar suprantu, kad jis buvo psichologinis smurtautojas. Aš buvau visiškai atribota nuo šeimos, slapta su tėvais bendraudavau. Draugės buvo apkalbėtos ir su jomis negalėjau susitikti. Gyvenome pas vyro tėvus, auginau vaiką, iš mikrorajono niekur išvažiuoti negalėjau. Pinigų niekada neturėjau, o kai kartą draugėms išnuomojom kambarį, supratau, kaip aš noriu bendrauti“, – sako ji.

Kartą Aistė nenorėjo dalyvauti geriančių giminių baliuje. Už tai vyras ją sumušė – ji privalėjo dalyvauti, nors buvo laikoma ubage, snargle. „Nežinojau savo norų, svajonių, bet tenorėjau kažkaip išgyventi. Gal turėjau svajonių, močiutė mokė mane melstis, sakė, kad Dievas kerštingas. Nesupratau, už ką jis mane baudžia“, – sako ji. Aistės vyras ėmė gerti smarkiau, moteris nežinojo, kaip situaciją valdyti. „Supratau, kad mes abu labu tokie pat ligoniai – suluošinti nuo vaikystės. Apie kokį normalų santykį gali kalbėti? Mes turime du vaikus ir aš žinau, kad vaikai bus lygiai tokie pat sužaloti, kaip mes“, – sako ji.

Tai, kas normaliems žmonės atrodo normalu, SAV atrodo nenormalu. Nuolatos lydi menkavertiškumo jausmas, kad esi niekas, kad tavęs nėra. Norėdama išsiskirti, atkreipti dėmesį, Aistė tapdavo pikta ir agresyvi. Ji nemokėjo būti mergaitė, jos moteriškumas buvo neišsiskleidęs. Vyras moterį „gesindavo“, o neturėdama pavyzdžio, kokia moterimi nori būti, ji tapo šalta, valdinga. Tik kai vyras pradėjo gerti, ji suvokė, kad taip neturi būti. Aistė santuokoje gyveno 18 metų, išsiskyrė prieš pusmetį. „Į „Alanoną“ atėjau prieš aštuonerius metus, kada vyras bandė negerti ir ėmė lankyti AA klubą. Labai norėjau, kad vyras negertų – rakindavau, slėpdavau. SAV klubą ėmiau lankyti prieš metus ir tik tada supratau, kad problemos many. Mūsų pasirinkimai nulemti vaikystės. Man labai sudėtinga kurti santykius, o su brandžiu žmogumi negebėčiau bendrauti, nemokėčiau. Mane tas gąsdina“, – sako ji.

Kol nepradėsi sveikti – gyvenimas nesikeis

28-erių Anos šeimoje tėvų alkoholizmo iš pradžių nebuvo. Tai buvo nedarni šeima, tėvai nuolat pykosi, vėliau tėtis pradėjo daug gerti. Namuose jis mušdavosi, triukšmaudavo. Visi mergaitės buitiniai poreikiai – maistas, rūbai – buvo patenkinti, tačiau emociniai poreikiai – ne. „Tėvai buvo taip užsiėmę savo problemomis, tiek daug laiko skyrė tarpasmeniniams santykiams spręsti, kad mums – trims dukroms – laiko neskyrė. Gyvenau emocinėje tuštumoje“, – sako Ana.

Po vieno tėčio išpuolio mergaitei buvo nustatytas potrauminio streso sindromas. Vienuolikmetė mergaitė pradėjo bijoti tamsos, vakare ją apimdavo siaubinga panika. „Ryte nuvažiuodavau į mokyklą ir man atrodydavo, kad visi žino, kas vyksta tėvų namuose. Norėjau susigūžti, pasislėpti, dingti. Tas nuolatinis juntamas stresas mane vertė kuo toliau bėgti nuo namų. Jaučiausi kalta, atrodė, kad visiems trukdau. Siekiau pasiekimų sporte, kad mane mylėtų už kažką, o ne už tai, kad esu“, – sako ji.

Mergina metė mokyklą ir išvažiavo dirbti į užsienį. Neturėdama įgūdžių ir būdama per jauna gyventi savarankiškai, puolė į glėbį žymiai vyresniam vyrui. „Tikėjausi saugumo, gal norėjau, kad jis kaip tėvas mane saugotų, bet jis buvo psichologinis smurtautojas. Nuo mažų dalykų viskas sudėtingėjo, man atrodė, kad jo kontrolė normali. Turėdavau atiduoti jam savo algą, pradžioje maniau, kad tai – pasitikėjimas. Paskui, kai man pinigų prireikdavo, vyras jų neduodavo, sakydavo, kad man nieko pirkti nereikia. Jis atribojo mane nuo šeimos, draugų, neleisdavo bendrauti, žemino, aiškino, kad be jo aš nieko verta. Aišku, man buvo blogai, bet nesupratau, kas vyksta“, – prisimena moteris.

Kartą Anai į rankas pateko straipsnis apie psichologinį smurtą. Moteris apstulbo – buvo rašoma kone viskas, ką patiria ji. „Pradėjau suprasti, kad turiu kapstytis iš bėdos. Buvome vedę, turėjome vaiką, tad išsilaisvinimas buvo sunkus. Jis grasino, skirtis nesutiko, o aš buvau sužlugdyta, kupina įvairių baimių“, – sako ji.

Tiesa, kai Ana paliko tėvų namus, tėvai išsiskyrė, mama pradėjo smarkiai gerti ir dabar yra alkoholikė. „Ilgai nežinojau, kas vyksta. Mano mama buvo gerbiama moteris, vadovė, pasitempusi, graži, o po kelerių metų, grįžusi į Lietuvą, pamačiau ją girtą. Patyriau milžinišką šoką“, – sako ji.

Ana puolė padėti mamai, ją gelbėti, bet nusivylimas sekė po nusivylimo. Ji bandė kabintis į santykius su kitais vyrais. Dabar, atsigręžusi atgal, mato, kad tai buvo alkoholikai, turintys kitų priklausomybių, sužalotos asmenybės. „Mes intuityviai juntame, kad žmogus turi problemų, bet vis tiek jį pasirenkame. Pasirenkame tą modelį, kurį pažinome vaikystėje, nes tai atrodo saugu, tik tokius santykius suprantame. Kol nepradedi sveikti iš vidaus, tol gyvenimas nepasikeičia. Prieš pusantrų metų atėjau į „Alanoną“ dėl mamos ir supratau, kad man pagalbos reikia pačiai“, – sako moteris.

„Dabar į gyvenimą, jausmus žiūriu visiškai kitaip. Jaučiuosi laiminga kaip gyvenu, nebijau iššūkių, nebebijau kalbėti, kažko slėpti. SAV – vienintelė vieta, kur gali nusiimti visas kaukes. Čia priima tave 100 proc., tavęs niekas nesmerkia. Nebeapsimetu, kuo nesu, priimu save kaip žmogų, kuris turėjo problemų vaikystėje“, – sako ji. Ana nebekaltina savęs, kai mama sako, jog geria dėl to, kad ji kažkaip blogai pasielgė. „Tai tavo bėda, ne mano. Tu geri, nes nori gerti“, – mamai atsako Ana. Kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kaip padeda SAV grupė, mergina ir inicijavo straipsnio rašymą. „Lietuvoje labai daug šeimų sužaloja alkoholis ir žmonių, kuriems pagalbos reikia, yra daug. SAV yra užuovėja, dovana, tik reikia išdrįsti ateiti“, – sako ji.

Atėjusi į SAV Ana galvojo, kad ji vienintelė turi bėdų. Kai sužinojo, kad yra ne viena, kad yra moterų, kurios iškentė dar daugiau, o dabar švyti ir laimingai gyvena, suprato, kad ir ji pasveiks. „Mums visiems reikia išsikalbėti“, – sako ji.

Šiaulių SAV grupės susirinkimai vyksta pirmadieniais 19 val. Vilniaus g. 247b (Šv. Ignaco bažnyčios patalpose). Tel. pasiteirauti 8~676 393 63.

Oksana Laurutytė (Šiauliai plius)
Paskelbė: balsas.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here