youth-center-164488_640
Grafiti ant jaunimo centro sienos, Amsterdamas

Kokios subkultūros kuriasi šiandien? Anot neseniai pristatytos knygos „Subkultūra“ autorių, kaip atsvara susvetimėjimui kuriasi šeimų tipo bendruomenės; kaip atsvara technologijoms – grįžimo į gamtą, ekologinėmis idėjomis grįstos subkultūros.

Fotografo bei menotyrininko Tomo Pabedinsko ir antropologės Rasos Pranskevičiūtės knygoje – keturiasdešimties įvairių subkultūrų atstovų ir alternatyvios pasaulėžiūros asmenybių fotografijos bei tekstai. Jie atskleidžia, kad mus ne tik daug kas sieja – daug kas ir skiria, tačiau tai nėra blogai.

Apie kitoniškumą fotografijoje ir visuomenėje su naujojo leidinio autoriais kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Tomai, kuo fotografui yra įdomus žmogus kaip fotografavimo objektas?

T. P.: Jeigu kalbėtume apie šį projektą, tai man pačiam jis yra nauja ir įdomi patirtis. Nepaisant to, kad tu, kaip fotografas, turi savo įsivaizdavimą, viziją, norus, kaip norėtum parodyti konkrečius žmones, jie ateina su savo supratimu, įvaizdžiu ir noru vienaip ar kitaip prisistatyti. Tuomet neišvengiamai vyksta bendradarbiavimas ir turbūt tai ir yra įdomu. Galutinis rezultatas yra veikiau abipusio darbo rezultatas, ne vien fotografo. Taigi tas kūrybinis procesas buvo įdomus. Ir man, kaip fotografui, gana naujas.

O jei pažiūrėtume bendriau? Ko ieškote siekdamas padaryti gerą portretą?

T. P.: Reikia pradėti nuo to paties – reikia šiokio tokio bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo. Arba pažinti tą labai trumpą momentą, kad žmogus tuo momentu būtų užfiksuotas. Ir galiausiai, kurią fotografiją iš tų šimtų nuotraukų išsirinkti, kuri geriausiai atspindėtų tą momentą ir estetiškai geriausiai atrodytų. Maža to, tiktų į seriją, į visumą.

Ko reikia geram portretui, nuomonių yra labai įvairių. Anksčiau vyraudavo įsitikinimas, kad gera žmogaus fotografija turėtų atskleisti jo psichologiją, jo vidų, charakterį. Tokia fotografija iš tikrųjų yra įtaigi. Mes iki šiol mėgstam matyti tokią fotografiją, žiūrėti į ją parodose, albumuose.

Bet turbūt šiandien ne mažiau svarbi yra ir kita nuomonė, kad fotografija vis dėlto pirmiausiai parodo žmogaus išorę. Ir iš tikrųjų – taip ir yra. Jeigu mes žiūrėtume labai objektyviai ir technologiškai, tai matytume, kad galima nufotografuoti tik tai, ką matome. Tuo metu to, ko nematome, negalima tiesiogiai parodyti nuotraukoje.

Tada ir prasideda improvizacija ir žaidimas įvairiais kultūriniais ženklais ir kitais dalykais, kurie per išorę padeda galbūt atskleist, bet kartu – ir sukurt tą žmogų fotografijai. Nebūtinai tokia fotografija visada yra objektyvi. Gali ir taip, ir kitaip tą žmogų fotografijoje pristatyti, žiūrovas ją gali ir taip, ir kitaip interpretuoti.

Fotografijoje pasikeitimai, išorė arba net momentiniai dalykai visuomet yra labai svarbūs.

Subkultūrų atstovai ypač išsiskiria savo išvaizda. Galbūt tai fotografui suteikia daugiau kūrybinės laisvės, sukelia daugiau kūrybinių minčių?

T. P.: Galbūt reikėtų pradėti nuo tokių bendresnių dalykų. Mano pradinė mintis gal net nebuvo tokia labai konkreti, kad reikia fotografuoti būtent subkultūrų atstovus. Tęsiant mūsų pradėtą temą, buvo mintis, kad fotografija rodo žmonės taip, kad patikėtume, jog matome jų charakterį, psichologiją, išgyvenimus.

Dažnai klasikinė fotografija rodo tuos bendražmogiškus dalykus, kurie yra visiems suprantami. Rodo tai, kas, atrodo, sieja visus žmones, nepriklausomai nuo jų padėties. Bet, kita vertus, ne mažiau svarbi man atrodė ta fotografija, kuri rodo žmonių skirtumus. Žmonių skirtumai ir mažos keistenybės yra ne mažiau žmogiški ir mums visiems būdingi negu kad tie universalūs dalykai.

Man atrodė, kad tokia fotografija, kuri atskleidžia tuos skirtumus arba keistenybes, ji iš tikrųjų ir yra labai arti gyvenimo ir atitinka tai, kaip mes atrodome kasdien. Nes mus ne tik kažkas sieja, bet daugelis dalykų ir skiria. Ir tai nebūtinai vertinti kaip blogą dalyką. Tuos skirtumus gali priimti ir sakyti, kad visi mes esame tokie, tai yra žmogiška. Ir gali nesistengti būtinai atrast kažką labai bendro.

Kitas žingsnis buvo pradėti galvoti konkrečiau, kaip tai būtų galima išreikšti vizualiai, kaip tai būtų galima parodyti fotografijoje. Subkultūros tam – labai tinkama aplinka. Visa matosi išorėje, vizualiai, tai gali parodyti fotografijoje.

Tada sekė jau labai konkretūs dalykai. Su kolege Rasa Pranskevičiūte susėdome, pakalbėjome (ji yra tyrinėjus įvairias subkultūras) ir pagalvojome, kad galima sujungti pajėgas, padaryti šį projektą tarpdisciplininį. Aš turėjau progą įgyvendinti tą pradinę idėją, suteikti jai konkrečią išraišką. Aš tikiuosi, kad Rasai buvo įdomu pažiūrėti iš savo perspektyvos.

Aišku, kad ir tekstai yra labai svarbūs. Kaip sakėme, žmogaus išvaizda gali jį apibūdinti įvairiai. Dėl to šalia pateikiami tekstai, pačių dalyvių pasisakymai. Patys žmonės pasakė, kas jiems svarbu, kokie yra jų įsitikinimai, kokios jų pasaulėžiūros. Galbūt būtent vaizdo ir teksto jungtyje atsiranda žmonių saviraiška.

Kalbate apie skirtumus. Bendrame vaizdiniame informacijos lauke, regis, tos įvairovės nėra daug, propaguojami gana vienodi žmogaus išvaizdos standartai. Galbūt galima pasvarstyti grožio standartų kūrimą viešojoje erdvėje? Kaip atsitinka, kad madingi tampa vienokie arba kitokie išvaizdos standartai?

T. P.: Jeigu kalbėtume apie daugiau komercinę kultūrą arba populiariąją, ko gero, čia yra labai aiškūs praktiniai tikslai – reikia grožio. Būtent tokio grožio, koks būtų suprantamas kuo platesnei auditorijai. Kad parduotų prekę, paslaugą, žurnalą, leidinį – kad ir kas tai bebūtų. Tas grožis tampa savotiškai išnaudojamas komerciniais tikslais. Jį reikia padaryti suprantamą, patrauklų didelei auditorijai – būtent taip ir įsivyrauja stereotipai.

Kūryboje arba mene veikiausiai yra truputėlį kitaip. Galbūt tai yra laikotarpių arba stilistikų klausimas, skirtingų požiūrių ir sampratų į kūrybą klausimas. Bet aišku, kiekvienos stilistikos ribose vyrauja tam tikri grožio kanonai, tam tikros grožio sampratos. Tai yra neišvengiama.

Bet turbūt kūrėjai turi galimybę daryti kažką mažiau komercinio ir būti ne tokie suvaržyti. Tada galima atsigręžti į alternatyvą, kuri nėra reprezentuojama vizualioje komercinėje kultūroje arba galbūt net tradicinėje meninėje fotografijoje. Šiuo atveju, sakyčiau, tai yra grynai meninė fotografija. Tai yra kūrybinė fotografija.

Bet kartu stengiamės per daug nenugludinti tų fotografijų. Ne tik įvaizdžių prasme – kaip žmonės atrodo, bet ir pačių fotografijų estetikos prasme. Nesinorėjo kartoti tokių įvaizdžių, kokius mes daug kartų matėme.

Rasa, kaip šiandien turėtume suvokti subkultūras?

R. P.: Yra įvairių požiūrių, kas yra subkultūra. Europietiška Birmingemo mokykla pateikia plačiai žinomą apibrėžimą. Subkultūra – tai jaunimo grupė, kuri visuomenės požiūriu yra marginali. Tokių grupių pavyzdžiai – pankai, metalo muzikos gerbėjai.

Amerikiečiai sociologai subkultūrai suteikė platesnį apibrėžimą. Subkultūra – iš plačios visuomenės išsiskirianti ir tos pačios visuomenės išskiriama sociokultūrinė grupė. Čia svarbūs du aspektai: grupės nariai patys save išskiria ir vadina save tam tikra subkultūra ir visuomenė juos įvardina kaip subkultūrą. Šiais laikais yra paplitęs būtent tas antrasis subkultūros apibrėžimas.

Kodėl žmonėms svarbu priklausyti tam tikroms subkultūroms?

R. P.: Žmogus yra sociali būtybė. Turbūt ir įvardiname žmogų žmogumi, nes jis tampa ir galbūt išlieka žmogumi būdamas tarp žmonių. Apskritai, žmonėms yra natūralu burtis į grupes, bendruomenes.

Yra tam tikros veiklos vienijamų subkultūrinių grupių (profesinių, laisvalaikio pomėgių ir pan.) – pavyzdžiui, menininkų, nekilnojamo turto agentų, sportininkų, žvejų ir t.t..

Tam tikrų subkultūrų formavimuisi gali turėti įtakos konkretus laikotarpis ir visuomeninė situacija. Tarkime, atskiri individai gali būti jautrūs tam tikriems socialiniams probleminiams aspektams, galbūt jie, vieni kitus sutikę, ir suformuos subkultūrą. Pavyzdžiui, pasaulyje esant susvetimėjimui, santykių atšalimui ir pan., gali kurtis neformalaus bendravimo subkultūros – į autentišką, betarpišką patirtį orientuotos šeimų tipo mažos bendruomenės.

Mūsų knygos projekte dalyvavo tie žmonės (subkultūrų atstovai ar pavieniai asmenys), kurie pasižymi alternatyviu žvilgsniu į pasaulį ir gyvenimą – į save, į kitus, į aplinką, į visuomenę. Tokiems žmonėms yra labai svarbus autentiškas gyvenimo patyrimas, visa ko prasmė, jos paieškos. Jeigu jie mato prasmę, jie veikia.

Kalbant apie poreikį būti bendraminčių būryje, ar tai nėra tiesiog poreikis pastiprinti save?

R. P.: Viena iš funkcijų yra tai. Tu save atrandi kitaip, kai kiti patvirtina tave ir tavo supratimą apie aplinką – taip tavoji savivertė stiprėja. Neretai savo grupėje (jei žmogus sieja save su tam tikra grupe), būdamas su kitais, jis taip pat jaučiasi esąs atradęs save. Labai smagu, kad yra galimybė surasti panašius į save, jei žmogus jaučiasi kitoks.

Ką bendra turi visų subkultūrų atstovai? Ar yra koks nors juos visus vienijantis veiksnys?

R. P.: Jei kalbėtume bendrai, tai – būrimasis į grupes. Bet jei žiūrėtume į mūsų projekto dalyvius, tai būtų žmonės, alternatyviai žvelgiantys į pasaulį. Jie – nebūtinai subkultūrų atstovai, nebūtinai save siejantys su tam tikromis grupėmis, o apskritai – neformalių pažiūrų žmonės, kurių vertybės yra labai skirtingos, dažnai net oponuojančios viena kitai.

Tuo metu bendras jų bruožas – saviieška. Tokia bekompromisė, kai žmogus tikrai ieško savęs ir tam skiria labai daug jėgų, energijos. Dar vienas bendras bruožas – autentiškas laisvės patyrimas ir troškimas būti laisvu. Nors „laisvė“ yra suprantama įvairiai, bet tai yra visus vienijanti vertybė. Tokia laisvė dalyvių siejama su individualiai suprantama atsakomybe.

Taip pat visiems būdinga ypatybė – kūrybingumas, galimybė išreikšti save. Tai irgi suprantama įvairiai, gali būti – per socialinę veiklą, bandant keisti pasaulį, daryti jį geresniu. Dalyvaujant meno veikloje, kuriant estetinę aplinką, galiausiai – estetinį „Aš“, taip išreiškiant ir aplinkiniams pateikiant savąją pasaulėžiūrą – tai visiems taip pat yra svarbu. Vienija ir bendraminčių paieška, buvimas su jais.

Subkultūras ir įvairius dvasinius judėjimus Jūs tyrinėjate ne vienerius metus. Kaip pasirinkote tokią interesų sritį ir kodėl Jums ji yra įdomi?

R. P.: Man visada buvo įdomi alternatyva. Ar sociokultūrinė pozicija, ar bendra egzistencinė pozicija pasaulio atžvilgiu. Savo kelio atradimas – atradimas tokios egzistencinės pozicijos, kuri yra pakankamai sąžininga savo paties ir kitų atžvilgiu.

Būtent tokios žmogaus paieškos neretai įgyja alternatyvaus buvimo pasaulyje išraišką. Sutikti judėjimų arba subkultūrų atstovai savimi ir savo pasaulėžiūra, kalbėjimu teikdavo gana reflektuotą požiūrį į pasaulį, į save, į kitus. Ir gilius supratimus, patyrimus. Tai tiesiog yra labai patrauklu.

Kaip Jums atrodo, ar nėra taip, kad, tai, kas anksčiau buvo alternatyvu, šiandien tampa normalu, ir kas anksčiau buvo normalu, šiandien tampa alternatyvu?

R. P.: Tai iš tiesų labai įdomi mintis. Į ją galima pažiūrėti labai įvairiai. Klausimas, kas yra normalu? Galbūt tai priimtinos visuomenei ar didžiajai jos daliai normos? Tačiau ir visuomenė, ir tos pačios normos su laiku keičiasi. Šiuo metu yra labai įvairių buvimo visuomenėje būdų ir tai taip pat yra pačios visuomenės kaitos, joje vykstančių procesų rezultatas. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodančios „kitokios“ grupės iš tiesų priklauso tai pačiai visuomenei. Tad galbūt ir tas kitoniškumas yra visai normalus? Todėl sunku vertinti, sunku padaryti apibendrinimus.

O ką galėtumėte pasakyti iš savo asmeninių pastebėjimų?

R. P.: Norma man – neaiškus dalykas. Kai pradedi gilintis, supranti, jog kiekvienas žmogus yra labai individualus. Ir kiekvienas žmogus yra gili, neįžvelgiama bedugnė. Mes visi esame gelmės. Galbūt tai toks paviršinis vertinimas – kad normai atitinki. Arba minimalus, atskirus individus į tą pačią visuomenę jungiantis faktorius. Na, o po to, priklausomai nuo konkrečių individualumų, žmonės buriasi į specifiškesnes grupes – subkultūras.

Šiandien, manyčiau, žmonėms yra palikta galimybė būti įvairiems, su įvairiais žvilgsniais į aplinką, įvairiomis patirtimis, daugiau galimybių pasireikšti tai įvairovei. Ir galbūt ta norma vis tiek yra išlaikoma – ar moralinių kategorijų, ar elgesio kitų atžvilgiu. Gali būti spalvotai apsirengęs ar tikėti kažkuo neįprastu, bet gerbti kitą, gebėti priimti ir kitokį.

Galbūt pats sau gali būti subkultūra?

R. P.: Subkultūra – tai vis dėlto yra grupė, bendrija. Vienas žmogus yra vienas. Tačiau visuomenėje mes ne vieni. Vienaip ar kitaip, esame susiję.

Ypač virtualiai. Virtualios bendruomenės – ką manote apie tai?

R. P.: Sakyčiau, kad virtualioji erdvė yra viena iš galimybių kurtis pasauliams ir jų bendruomenėms. Nuomonė, esą virtualūs pasauliai persvers realųjį, yra būgštavimas, galbūt kylantis dėl, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nevaldomo technologijų įsigalėjimo. Apskritai, subkultūrų formavimasis neretai yra atsakas į tam tikras visuomenės problemas, tad galima pamąstyti kodėl konkrečiai atsiranda būtent tokios, o ne kitokios grupės. Atsakymai gali būti netikėti ir daug pasakantys apie pačią visuomenę.

Kokios naujos bendruomenės kuriasi reaguodamos į šių dienų visuomenės aktualijas?

R. P.: Visuomenėje formuojasi daugybė įvairiausių grupelių, judėjimų. Kurios jų yra naujos? Dabar tyrinėju ekologinės pasaulėžiūros, gamtinio dvasingumo grupes, tad galėčiau pasakyti apie jas. Pastaruoju metu tapo aktuali „grįžimo į gamtą“ filosofija. Žmonės palieka civilizacijos pasiekimų aplinkas, keliasi į gamtą, gyvena, bendrauja. Vienos iš tokių grupių būtų ekologinių gyvenviečių atstovai, giminines sodybas gamtoje kuriantys anastasininkai, termiškai neapdorotą augalinį maistą vartojantys žaliavalgiai, permakultūros (permanentinės žemdirbystės) – gamtą tausojančios žemės ūkio veiklos propaguotojai, siekiantys gauti žemės ūkio produkciją minimaliomis darbo sąnaudomis derinant su natūraliais gamtiniais procesais. Minėtų subkultūrų atstovai neretai tiki, kad tokiomis pasaulėžiūromis ir veiklomis išlaikoma pagarba gamtai, sau ir aplinkiniams.

Su kokiais sunkumais susidūrėte tyrinėdama subkultūras, bandydama patekti į jų ratą?

R. P.: Mano praktikoje nebuvo atvejų, kad žmonės būtų labai uždari.

Iš tiesų labai įdomu sužinoti, kaip gyvena kitas, kaip jis mato aplinką, kaip jis supranta, kaip jis būna pasaulyje. Manau, sėkmingo ryšio su žmogumi užmezgimo pagrindas yra pagarba kitam ir domėjimasis kitu.

Jūs užsiminėt apie pagarbą. Nenuostabu tai girdėti iš Jūsų, mokslininkės lūpų. O kaip manote, ar visuotinė pagarba ir tolerancija visuomenėje yra įmanoma?

R. P.: Aš manau, kad įmanoma. Tačiau tai priklauso nuo kiekvieno asmeninių pastangų ir sąmoningumo, aplinkos, kito ir savęs matymo. Pirmiausiai savęs. Kiekvienas turėtų pažinti ir matyti save. Ir veikti.

 

Agnė Kairiūnaitė, „Manasis aš“ / LRT.lt

loading...