Sukčiavau, ir dabar mane graužia sąžinė

2

apgailestaujuKlausimas:

Jaučiu kaltę. Padariau tikrai negerą dalyką. Sukčiavau, ir dabar mane “švelniai” graužia sąžinė ir kaltė.

Pradėsiu iš pradžių. Neseniai vienoje įstaigoje vyko konkursas. Dalyvavo jaunimo komandos. Diena prieš šį renginį, mano gera draugė pasakė, kad ji veda jį ir turi atsakymus užduočių, kurios bus pateiktos tame konkurse. Žinoma, mane užvaldė aistra, kad aš ir mano kolegos – jau laimėję. Aš paėmiau nuo jos atsakymus, susirašiau juos į sąsiuvinį. Kitą dieną, prieš konkursą, apie tai pasakiau savo dviem komandos draugėmis. Viena labai pasitikiu, nes ji man kaip sesuo. O antra – nelabai, bet žinau, kad ji manęs neišduos. Na, konkurse buvo vertinamos ne tik tos užduotys, taip pat įėjo ir kiti dalykai. Mąsčiau: – Kad tik imtumėme bent 2 ar 3 vietą.. ! Bet ėmėme 1-ąją.. Tuo metu aš negalėjau tverti džiaugsmu, kad pagaliau, bent šiemet laimėjome. Kolegos irgi buvo laimingi, kadangi mačiau, kad nebesijautė tokie beviltiški.
Grįžus namo, apmąsčiau apie viską. Tai nebuvo noras nudžiuginti kolegas. Tai buvo noras pasipuikuoti, kad mes esame protingi, nedėdami pastangų tikram ruošimuisi. Noras, patenkinti savo ego. Tai buvo savanaudiška ir šlykštu. Prisiekiau sau niekada nebekartoti, nesiekti to kas lengva, nes tai tik trumpalaikė šlovė. Padariau išvadų, norėdama save pateistinti. – Visi juk meluoja. Kiekvieną dieną. Melavau ir aš. Ta kuri sako tiesą, bet pamelavo. Tą akimirką, tas melas atrodė kaip gerais tikslais remtinas. Bet melo kojos trumpos, o aš moku kapstytis iš padėties ir tai man suteikia saugumo.
Pasakykite man, ką jūs manote apie mano poelgį? Ar šiuo poelgiu esu dalis tos “masės” kuri siekia sau naudos, lipant per kitų galvas?

Pagarbiai, Ieva (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Iš Tavo laiško matyti, kad graužiesi dėl visos tos situacijos, įvardini jaučiamą kaltę. Pagirtina, kad stengiesi analizuoti savo elgesį ir plačiau į tai žiūrėti. Tačiau per daug globaliai apibendrindama šią situaciją, kai dėl vieno įvykio pasijauti esanti „dalis tos „masės“, kuri siekia sau naudos, lipdama per kitų galvas“, tiesiog stiprini tas neigiamas emocijas. Stenkis kritiškai vertinti savo elgesį, tačiau nebūk sau per griežta.

Galėtum savęs paklausti, kas paskatino Tave imtis nesąžiningų priemonių. Ar abejojai ir nepasitikėjai, kad su komanda galėtumėte pasiekti puikių rezultatų savo jėgomis? Galbūt dėl to jauti kartėlį, kad laimėjimas visgi neatnešė to laukto ir pelnyto džiaugsmo, kurio tikėjaisi, kad neleido pasijusti vertai 1-osios vietos? O galbūt užtikrinta sėkmė nesuteikė pasitenkinimo?

Perskaičius Tavo laišką visgi atrodo, jog labiau buvo nusižengta ne išoriniams, o vidiniams standartams. Tą patvirtina ir Tavo pasakymas: „Ta, kuri sako tiesą, bet pamelavo“, tarsi būtum pažeidusi vidines taisykles ir stengtumeisi pati save nubausti. Tai matoma iš to, kad stengiesi sumenkinti savo ir komandos pasiekimus, nors, kaip pati sakai, konkurse buvo vertinami ir kiti dalykai. Taip pat smerki savo poelgį, dėl to didėja Tavo jaučiama kaltė – gaunasi toks užburtas ratas.

Kita vertus, pasakymai „trumpalaikė šlovė“ ir „melo kojos trumpos“ leidžia manyti, jog jaučiama yra ir baimė, kad tas nesąžiningas būdas, kuriuo pasiekei savo komandai sėkmę, gali išaiškėti. Galbūt dėl šio jausmo yra tokia savigrauža, nerimas bei savęs kaltinimai, siekiant pasiruošti galimai aplinkinių reakcijai?

Savo situaciją pateiki gana neigiamai, vienpusiškai, o juk joje pasimato ir Tavo noras lyderiauti, siekti tikslo, taip pat suteikti pasisekimo džiaugsmą tiek sau, tiek savo kolegoms, o šios savybės paprastai yra gana teigiamos.

Tavo laiškas leidžia manyti, kad tokios priemonės pasiekti tikslui nėra Tau įprastos, taigi nuoširdžiai linkiu daugiau pasitikėjimo, teigiamų išgyvenimų ir nepamiršti pozityvios pusės.

Psichologė
Roberta Maigienė
El. paštas: roberta.gustaite@gmail.com

Gali sudominti: Gyvenimo kokybės terapijaSusirūpinimas dėl klaidų, Sąžinės revizija, Kas aukščiau už sėkmę

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Ar bandymas pasiteisinti nepririša prie kaltės jausmo? Gaunasi kaip ir neišspręstas reikalas, tik kuriam laikui užglostyta sąžinė.
    O baimė, kad viskas gali išaiškėti, ar nėra pasąmoninis noras, kad taip ir įvyktų? Gal tik prisipažinus galima paleisti slegiančią kaltę?

    • sutinku su jusu nuomone, bet ne su psichologes. jei zmogu pagristai grauzia kalte del apgavystes, nemanau, kad apgavystes teigiamu pusiu isivardijimas galetu padeti. tuomet tada gautusi pan. tipo “va, apsivogiau, bet uztat praturtejau” nera taip…

Comments are closed.